Ilgus metus Druskininkai Lietuvoje turėjo itin gerą įvaizdį. Po šalį nustekenusios Rusijos ekonominės krizės 2000 metais prie seniausio Lietuvos kurorto valdžios vairo stojęs jaunas meras, Ričardas Malinauskas, būdamas vos 35-ių metų amžiaus ėmėsi iniciatyvos, ir Druskininkai pradėjo sparčiai keistis.
Didelę tam įtaką turėjo ir narystė Europos Sąjungoje bei plūstantys ES paramos pinigai.
Žinoma, nereikėtų galvoti, jog pinigai patys į kišenę krito. Tam reikėjo sugalvoti ambicingus projektus, pritraukti investuotojų, galų gale reikia pasiekti, kad tie projektai būtų patvirtinti ir sėkmingai įgyvendinti. Jaunam, iniciatyviam merui ėmusis veiklos Druskininkų savivaldybė ėmė keistis – renovuotos senosios miesto gydyklos, išdygo didžiulis vandens pramogų parkas, visus metus veikiančios slidinėjimo trasos, sutvarkyti miesto želdiniai, dalis parkų. Pažvelgus į didelę dalį Lietuvos savivaldybių Druskininkai tiesiog visa galva aukščiau ES paramos įsisavinimo ir susitvarkymo aspektu. Žinoma, netrūko ir nesėkmingų sprendimų, pavyzdžiui, šilumą tiekianti įmonė buvo išnuomota privačiam subjektui ir druskininkiečiai mokėjo ir tebemoka už šildymą itin dideles sumas, netgi privataus dujotiekio nutiesimas situacijos nė kiek nepagerino, greičiau – atvirkščiai.
Yra ir kitokios kritikos – dideli ES projektai nekurdavo daug darbo vietų, socialinės paramos gavėjų savivaldybėje visuomet būdavo gausu. Svečiams miestiečių aktualijos, žinoma, nelabai įdomios – jie grožisi sutvarkytu kurortu, gera infrastruktūra ir paslaugomis. Tačiau pastaruoju metu Druskininkai ir vis dar tas pats meras pradėjo šmėkščioti žiniasklaidoje daugiau iš neigiamos pusės – tai sunaikinamas meno kūrinys, nepaisoma Lietuvos Respublikos teismų sprendimų, varžoma žurnalistų veikla ir pan. Galų gale, kai įvertini situaciją Druskininkuos – atrodo fenomenalu – dalyje laisvos, demokratinės Lietuvos valstybės teritorijoje susikūrė tam tikros formos autokratija.
Gana gerai žinodamas padėtį Druskininkų savivaldybėje norėčiau pateikti keletą priemonių, žingsnių, kurie, mano nuomone, Druskininkų merui leido įsitvirtinti valdžioje ir tapti ‚diktatoriuku‘, ‚kniaziuku‘ ar ‚kunigaikštuku‘. Žodžiu, kaip pavadinsi taip nepagadinsi.
Iš principo kiekvienos savivaldybės politikas galėtų pasinaudoti šiomis pamokomis norėdamas sustiprinti valdžią. Aš žinoma, to nerekomenduoju.
1. Pirmiausia reikia užmegzti gerų politinių ryšių ir patekti į valdžią. Dabartiniam Druskininkų merui į valdžią patekti padėjo įtakingas Socialdemokratų partijos narys Justinas Karosas. Patekimui į valdžią pasitarnavo ir ekonominė krizė. Druskininkai tuo metu buvo visiškoje duobėje. R. Malinauskas buvo gerai kurorte žinomas jaunas verslininkas, besidarbuojantis tėvo grybų versle. Išrinktas meru, žinoma turėjo aplopyti ir biografijos skyles, pvz., įgyti aukštojo mokslo diplomą, kad konkurentai negalėtų kritikuoti jo biografijos.
2. Susodinti savus žmones į visus savivaldybės kontroliuojamus aukštus ir ne tik postus. Taip užtikrinimas jų lojalumas ir parama. Žmonių, užimančius aukštus postus įstaigose, nepavaldžiose savivaldybei, sutuoktinius ar giminaičius galima įdarbinti savivaldybėje ar jos įstaigose. Tokioje savivaldybėje kaip Druskininkuose, kur nedarbas atėjus Malinauskui į valdžią siekė apie 30 procentų, ši priemonė buvo ir yra itin veiksminga. Sakykime, Druskininkų administracijos direktorės sutuoktinis buvo Druskininkų policijos komisariato viršininkas. Taigi, formaliai merui nepavaldžioje policijoje mero įtaka staiga išauga. Kai savivaldybėje neblogai mokami ir stabilūs darbai yra tik savivaldos ar valstybės institucijose, žmonės tiesiog bijo išreikšti bet kokį protestą, savo nuomonę, tam kad neprastų darbo.
Ganėtinai klaikiai praėjusiais metais vyko Seimo rinkimų kampanija, kuomet mero remiamą kandidatę bendru laišku spaudoje gyrė visų savivaldybės institucijų, įmonių ir įstaigų vadovai. Metodas – visiškai sovietinis. Kai kurie iš pasirašiusiųjų neoficialiai teigė, kad buvo tiesiog spaudžiami pasirašyti vieną kandidatą giriantįjį, o kitą niekinantį laišką. Atsisakyti niekas neišdrįso, niekas nenorėjo rizikuoti savo kėde.
3. Sukurti savivaldybės valdomą dvigalvę valdžios ir verslo struktūrą. Tai leidžia užgožti dalį savivaldybės veiklos ir pakišti ją po komercinės paslapties skraiste. Druskininkų vandens parkas, viešbutis ir gydyklos yra savivaldybės įmonė. Duomenys apie jų veiklą nėra viešai prieinami. Tuo pačiu meras gauna dar vieną svertą valdžiai įtvirtinti – darbo vietos, įvairūs įmonių lėšomis vykdomi projektai, darbų sutartys.
4. Palaikyti gerus santykius su įtakingais valstybės tarnautojais ir politikais. Turint savo valdžioje vandens parkus, pirtis, viešbučius tą daryti gana nesunku. Visi svečiai išvykdavo tiesiog sužavėti savivaldybe ir meru. Dažnas svečias Druskininkuose buvo buvęs STT vadovas Žimantas Pacevičius. Tad nenuostabu, kad kai Lazdijų rajoną STT užgriuvo dėl tokio sąlyginai menko dalyko kaip vieno posto sukūrimas savivaldybei pavaldžioje įmonėje, Druskininkai niekuomet nepateko po padidinamuoju stiklu. Tuo tarpu vietiniai turi įvairių gandų ir versijų, kaip vykdavo įvairūs projektai, kaip juos stebėtinai vykdydavo keletas statybos kompanijų iš Alytaus. Viena iš jų pastatė ir mero gyvenamąjį namą.
5. Užsitikrinti žiniasklaidos paramą. Dar visai neseniai didžiausias Druskininkų savaivaldybės savaitraštis buvo maitinamas užsakymais iš savivaldybės. Savaitraštis tiesiog užsiėmė padlaižiavimu – tai meras sužvejojo žuvį, tai nušovė šerną, tai išvirė kopūstienę ir pan. Nesurasdavai nė vieno neigiamo žodelio, jokios kritikos. Tuo tarpu, kito savaitraščio redaktorius, kiek teko girdėti, tiesiog buvo priverstas išsikraustyti už savivaldybės ribos (kuo gi ne politinis pabėgėlis?). Tiesa, drąsos reikšti nuomonę pastarajam netrūko ir netrūksta iki šiol.
Vis dėlto vieną dieną netgi giriantysis laikraštis pateko į nemalonę. Neminėsiu įvairių smulkių detalių, bet tai buvo susiję su Seimo rinkimais ir kito kandidato reklama. Ką gi, sugalvojo meras, kaip turėti išskirtinai pozityvią spaudos priemonę, ir įsteigė savivaldybės savaitraštį, biudžeto lėšomis finansuojamą propagandinį ruporą, kuris leidžiamas nemokamai, spausdinamas ant geresnio spalvoto popieriaus ir leidžiamas didesniu tiražu nei abu savaitraščiai kartu sudėjus.
Tai, kad valstybės ar savivaldybės įstaiga valdytų žiniasklaidos priemonę, yra gana netipiškas žingsnis demokratinėje valstybėje, ypač kai tai priemonei akivazdžiai stinga objektyvumo. Neseniai Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba nusprendė, kad šio propagandinio laikraštuko leidybą reikėtų nutraukti arba rimtai koreguoti jo turinį. Savivaldybės administracija, kaip ir buvo galima tikėtis, pažadėjo šį sprendimą apskųsti.
6. Užgniaužti bet kokią kitą nuomonę, niekinti oponentus. Kurorte plačiai nuskambėjo istorija, kai kitokią nuomonę turėjusio architektūros ir urbanistikos valdininko, skulptoriaus meno kūrinys kurorto centre buvo tiesiog demontuotas pareiškus, jog jis neturi jokios meninės vertės. Mero kritikai paprastai pateikiami kaip juodintojai, kenkėjai, nieko gero kurorto nepadarę. Visiškai identišką retoriką naudoja ir daugelis diktatorių. Neseniai vienam mero kritikui tiesiog į kiemą buvo įkasti šiukšlių konteineriai. Va taip, nejuokaukit ir nedrįskit pono kritikuoti.
7. Kontroliuoti verslą ir kitą nuomonę per savivaldybę. Didelė dalis verslo priklauso nuo savivaldybės, t.y. išduodant įvarius leidimus, laimint konkursus ir t.t. Druskininkuose to verslo ir taip nėra daug, bet situacija yra tokia, kad turi arba paklusti ir nekelti balso, arba tavo verslui gali būti problemų gaunant įvairius leidimus. Kita nuomonė Druskininkuose nėra toleruojama – arba tu dirbti valdžios nustatytam bendram tikslui, arba turi išvykti.
8. Riboti informacijos suteikimą net savivaldybes nariams. Neseniai Druskininkuose žurnalistai nebuvo įleisti į savivaldybės patalpas. Informacijos pateikimas ribojamas netgi Tarybos nariams. Žinoma, o kaip tu gali kritikuoti kai kuriuos sprendimus, jei net negauni visos informacijos.
Baigiant. Kiekvienas apsilankęs Druskininkuose pripažins, jog kurortas tvarkosi labai neblogai – sutvarkyta infrastruktūra, modernūs viešbučiai ir kiti pramogų objektai – tokie kaip slidinėjimo trasos ar vandens pramogų parkas. Ateityje dar iškils ir dirbtinė jūra. Tačiau tas visas tviskesys ir žvilgesys primena diktatorių valdomas centrines Azijos respublikas, tą patį Azerbaidžaną. Žinoma, masteliai daug kartų mažesni, bet koncentruojamasi į fizinius objektų statybą, žvilgesį, oponentai niekinami, juodinami. Galų gale, vietinis žmogus lieka užribyje. Pigi darbo jėga aptarnauja tuos viešbučius ir pramogų objektus. Kiekvienas drįstantis pasakyti kitokią nuomonę nėra pageidaujamas Druskininkuose. Reikia tik tokių, kurie padlaižiautų, vykdytų įsakymus ir panašiai. Ar tai yra tvaru, ar tokia situacija išsilaikys, jei jokios minčių įvairovės, diskusijos nebus? Manau, kad visa tai galų gale nuves į stagnaciją.