propatria.lt
Interviu su Jussi Halla-aho, Suomių partijos, kuriai jis vadovavo iki 2021 m., parlamento nariu ir Užsienio reikalų komiteto pirmininku. J. Halla-aho partijos vadovu buvo išrinktas 2017 m. vasarą, po to dauguma parlamento narių atsiskyrė ir įkūrė naują partiją. Nepaisant to, Halla-aho atvedė Suomių partiją į sėkmę 2019 m. rinkimuose: ji susigrąžino visas prarastas vietas, tapo antra pagal dydį partija parlamente (po Socialdemokratų partijos) ir gavo didžiausią asmeninių balsų dalį šalyje. Europos Parlamente Suomių partija priklauso „Identiteto ir demokratijos“ frakcijai.
Invazija į Ukrainą padarė galą Suomijos neutralumui. Jūsų partija, kaip ir dauguma suomių, palaikė narystę NATO, tačiau ar manote, kad Suomija šį žingsnį turėjo žengti anksčiau? Ar politinė klasė, kaip ir likusi Europa, buvo akla tam, už ką pasisakė V. Putinas?
Suomijoje, kaip ir daugumoje Vakarų Europos šalių po Šaltojo karo, buvo daug naivumo ir pageidavimų Rusijos atžvilgiu. Be to, daug žmonių žiniasklaidoje ir politikoje jautė likutines, instinktyvias simpatijas Kremliui ir tokią pat instinktyvią antipatiją Vakarams, ypač JAV ir NATO. Kitaip nei, pavyzdžiui, Baltijos šalyse, tokie žmonės po Sovietų Sąjungos žlugimo nebuvo išvalyti iš politinės sistemos, o liko užimti labai įtakingus postus. Aiškus pavyzdys – 2000-2012 m. prezidentė Tarja Halonen, kraštutinių kairiųjų pažiūrų socialdemokratė, kuri neslėpė savo didelių simpatijų V. Putinui.
Trumpai tariant, iki šių metų vasario 24 d. nebuvo įmanoma vaisingai diskutuoti dėl stojimo į NATO. Didžioji dalis politinio elito ir žiniasklaidos buvo fanatiškai nusiteikusi prieš, o daugumai kitų visateisė narystė neatrodė būtina. Dabar mūsų Rusijos ir mūsų saugumo aplinkos interpretacija pasikeitė.
Suomija išsiuntė Ukrainai dešimt karinės pagalbos paketų už 160 mln. eurų. Ar pritariate šios pagalbos didinimui ir ar Suomijoje yra kokių nors prieštaravimų dėl tolesnės paramos Ukrainai?
Suomiai labai stipriai susitapatina su ukrainiečiais dėl mūsų pačių panašios ir traumuojančios patirties praeityje. Nei tarp politikų, nei tarp plačiosios visuomenės nėra reikšmingo pasipriešinimo pagalbos siuntimui. Atvirkščiai, nuolat daromas spaudimas didinti pagalbą. Suprantame, kad kiekvienas Ukrainoje sunaikintas rusų tankas – tai vienu tanku mažiau prie mūsų pačių sienų.
Suomija nėra energetiškai priklausoma nuo Rusijos, nes pakeitė savo energijos šaltinius, tačiau dėl karo patyrė ekonominių išlaidų. Ar palaikote ES sankcijų politiką?
Didžiąją dalį dvišalės prekybos su Rusija praradome jau 2014 m. po pirmųjų sankcijų ir kontrsankcijų, todėl šį kartą ekonominis sukrėtimas buvo mažesnis. Palaikome kuo griežtesnes sankcijas, be to, nėra jokio matomo pasipriešinimo joms. Rytiniai Suomijos regionai iš tiesų kenčia dėl Rusijos turistų praradimo, tačiau įdomi detalė, kad parama sankcijoms yra didžiausia būtent tuose regionuose.
Daugelis lygina 2022 m. Rusijos invaziją su 1940 m. Suomijos patirta invazija, nors, skirtingai nei 1940 m., Ukraina nėra viena prieš okupantą. Kaip, jūsų nuomone, vystysis karas?
Neturiu krištolinio rutulio ir mano prognozės būtų bevertės. Nedaug kas galėjo numatyti sovietinio režimo žlugimą 1991 m. rugpjūtį, lygiai taip pat nedaug kas numatė karą šių metų vasarį. Gali nutikti bet kas. Užtenka pasakyti, kad nė vienas Rusijos režimas nėra išgyvenęs pralaimėto didelio karo.
Kiti parlamento rinkimai vyks 2023 m. balandžio mėn. Ar Švedijos rinkimai, kuriuose Švedijos demokratai pasiekė gerų rezultatų ir buvo suformuota dešiniųjų vyriausybė, pagerino jūsų lūkesčius?
Nelabai. Rinkimai yra vietiniai ir žmonės balsuoja dėl dalykų, kurie turi įtakos jų gyvenimui. Tačiau tikiu, kad naujoji Švedijos vyriausybė ir jos griežtesnis (ir protingesnis) požiūris į imigracijos ir klimato politiką padės lengviau pasisakyti už tokius pokyčius ir Suomijoje. Švedija tradiciškai yra svarbus pavyzdys daugeliui Suomijos politikų, ypač kairiųjų, o destruktyvi Švedijos imigracijos politika pasitarnavo kaip argumentas už panašią politiką ir čia.
Švedija turi rimtą imigracijos ir nesaugumo problemą. Suomijoje situacija nėra tokia bloga, tačiau yra buvę baisių atvejų, pavyzdžiui, nepilnamečių išprievartavimai Oulu mieste iš „pabėgėlių“ rankų. Kairiųjų atsakas – juokingos ir brangios kampanijos, kurios neišsprendžia jokios problemos, o ką siūlo Suomių partija?
Kokybiškai mūsų padėtis ne ką geresnė nei Švedijoje. Skirtumas tik tas, kad Suomijoje probleminių migrantų skaičius kol kas mažesnis, bet tai sparčiai keičiasi. Europos patirtis rodo, kad niekas neišrado būdo, kaip sėkmingai integruoti didelį skaičių žmonių iš Afrikos ir Artimųjų Rytų. Vienintelis būdas išvengti problemų, kurias matome kitur, yra drastiškai sumažinti tokių migrantų skaičių. Suomija turėtų tapti mažiau patraukli žmonėms, ieškantiems iš mokesčių mokamų pašalpų, ir patrauklesnė žmonėms, kurie nori ir gali pasirūpinti savimi. Tai daugialypė problema, todėl reikia imtis priemonių mokesčių, socialinės apsaugos, baudžiamojo teisingumo, leidimų gyventi šalyje reikalavimų ir kt. srityse.
Kokios, be imigracijos, yra pagrindinės Suomių partijos idėjos?
Mes negalime sau leisti tokio viešojo sektoriaus, kokį turime šiuo metu. Valstybė chroniškai finansuoja savo pagrindines funkcijas skolindamasi pinigų. Privalome nustatyti prioritetus ir mažinti valstybės išlaidas vadovaudamiesi principu, kad vienintelis Suomijos valstybės tikslas – saugoti Suomijos žmonių saugumą ir gerovę. Niekas kitas už mus to nepadarys.
Vengrijoje, Lenkijoje, dabar Švedijoje, Italijoje… Vengrijoje, Lenkijoje, Švedijoje, Italijoje yra konservatyvios vyriausybės… Ar mes išgyvename konservatyvią revoliuciją?
Šalys yra skirtingos, todėl skiriasi ir jų konservatoriai. Yra dalykų, dėl kurių nesutariame, bet tikrai yra bendrų vardiklių, pavyzdžiui, parama suverenioms nacionalinėms valstybėms ir nacionalinėms kultūroms, priešinimasis „vis gilėjančiai politinei sąjungai“, antielitizmas, dėmesys kasdienei gerovei ir saugumui.
Kalbino Álvaro Peñas