lithuanian-economy.net
Gėrybių (angl. goods) patenkinti visiems visuomenės poreikiams nėra pakankamai. Tam, kad gėrybių paskirstymo visuomenėje klausimas būtų sprendžiamas taikiai, šis procesas pavestas politikams. Politikai, prieš priimdami sprendimus, savo viešomis diskusijomis bando įtikinti kitus politikus ir visuomenę tam, kad būtų suformuota reikiama politinė dauguma priimti sprendimus. Viešas idėjų ir argumentų išsakymas leidžia įvairioms visuomenės grupėms įsitraukti į diskusijas ir atstovauti savo interesams prieš įvykstant balsavimui. Šiame komentare – apie vaiko pinigus, politikų pažadus ir bunkančią visuomenę.
Apie universalias vaiko išmokas
Nuo 2018 m. universalios vaiko išmokos pakeitė iki tol galiojusią papildomo neapmokestinamo dydžio (PNPD) sistemą, kai dirbančiam pagal darbo sutartį už kiekvieną vaiką didėdavo gyventojų pajamų mokesčiui (GPM) taikomas NPD dydis.
Kaip lengva numanyti, mokestine PNPD lengvata galėjo pasinaudoti tik ribota dalis visuomenės – dirbantys pagal darbo sutartis. Be to, daugiavaikių vaikų tėvai ne visada galėdavo pasinaudoti pilnu PNPD, jeigu jų pajamos nebuvo pakankamai didelės.
Sprendimas mokėti universalias išmokas turi ir savo pliusų, ir minusų. Pliusai – visi vaikai santykyje su valstybe tampa „lygiais“, universalios vaiko išmokos pradėtos mokėti ir dirbantiems pagal individualią veiklą, ir darbo neturintiems asmenims. Tačiau minusas – tokia priemonė nėra taikli (išmokas gauna ir tie asmenys, kuriems jos iš tiesų reikia, ir tie, kuriems jos nereikia). Valstybėje, kurioje mokesčių ir BVP santykis ir taip vienas žemiausių visoje ES, tokia „netaikli“ priemonė – tikras prabangos ženklas. Esama ir pasvarstymų, jog nebeturint PNPD, galimai sumažėja paskatos daugiau dirbti (tam kad galėti pasinaudoti PNPD).
Pastaba: siūlau diferencijuoti nebenorą dirbti (pasitraukimą iš darbo rinkos), jeigu universalios vaiko išmokos būna per didelės, ir nesant PNPD galimai sumažėjusį norą dirbti daugiau. Pirmu atveju jau egzistuoja pirminiai tyrimai (apie juos vėliau), antru atveju, tyrimų, pagrindžiančių tokias hipotezes, dar, regis, nėra.
Vaiko pinigai 2020 – koalicijos sutartis
Reikia pripažinti, vaiko pinigų tema pastaruosius 3 mėnesius buvo nuolat eskaluojama žiniasklaidoje, nes tapo viena iš labiausiai suprantama naujosios koalicijos sutarties torto vyšnaite (pagal moto „kas daugiau?“).
Liepos 5d. pasirašytos naujosios koalicijos sutarties 2.2.2. punkte rašoma:
Siekti, kad „vaiko pinigai“ nuo 2020 m. sausio 1 d. sudarytų 70 EUR universalią išmoką vaikui, pridedant 30 EUR universalios išmokos vaikui priedą, mokamą daugiavaikėms šeimoms ir šeimoms, kurių vidutinės pajamos vienam asmeniui per mėnesį mažesnės negu 2 VRP
Kitaip tariant, universali išmoka vaikui turėtų būti didinama nuo dabartinių 50 eurų iki 70 eurų, o jeigu namų ūkyje gyvena 3 ar daugiau vaikų, auga vaikai su negalia, arba vienam namų ūkio asmeniui tenkanti disponuojamų pajamų suma yra mažesnė nei 2 VRP (~ 250 eurų), vietoj dabartinių papildomų 20 eurų už vaiką, būtų pridedama po 30 eurų.
Vyriausybė siūlo didinti „teisingiau“
Remiantis SOCMIN viceministro E.Bingelio pasisakymu, galima daryti prielaidą, jog SOCMIN paskaičiavo ir nustatė, jog universalumas nėra labai gera duotybė, ir nusprendė padaryti ne modelį 70+30, o 60+40, tam, kad didesnė dalis skiriamo finansavimo nukeliautų būtent į skurstančių namų ir daugiavaikių šeimų ūkius.
Galima pasveikinti vyriausybę su tokiu logišku sprendimu, nors man kyla abejonių, ar toks sprendimas nėra susijęs ir su siekiu šiek tiek „sutaupyti“, t.y. išleisti universalioms vaiko išmokoms mažiau, nei būtų išleista pagal koalicijos sutarimą. Juk būtų galima diskutuoti apie galimybę koalicijos sutartyje numatyta finansine apimtimi diferencijuoti vaiko pinigus. Gal tada daugiavaikių šeimų ir mažų pajamų namų ūkiai galėtų pasidžiaugti ne +40, o gal net +50 eurų? O sutaupymai galbūt galėtų būti paskirti priešmokyklinio ugdymo paslaugų kokybiškam suteikimui?
Šeimos, gyvenančios iš vaiko pinigų???
Vyriausybės pateikti siūlymai, nukrypstantys nuo koalicijos sutarties, paskatino R.Tapinienę į „Dienos temos“ laidą pakviesti Daugiavaikių šeimų asociacijos vadovę J.Pocienę bei LVŽS pirmininko pavaduotoją, Seimo narį T.Tomiliną.
Klaida, kurią padarė R.Tapinienė, – ji nepakvietė nieko iš SOCMIN, kas galėtų paaiškini kitokius 2020 m. siūlymus, nei nustatyta liepos 5 d. koalicijos sutartyje. O diskusijos esmė tokia ir buvo: kodėl, dėl kokių priežasčių skiriasi Vyriausybės ir Seimo siūlymai.
Tačiau ir Rasos užduodami klausimai yra tendencingi – rodo mūsų Lietuvos žiniasklaidos norą skirstyti visuomenę į MUS ir JUOS („pašalpinius“). R.Tapinienė klausia T.Tomilino:
Ar lengvatos panaikinimas ir pinigų skyrimas visiems be išimties vaikams neprisideda prie bedarbių armijos auginimo, nes yra žmonių, kurie gyvena iš stabilių vaiko pinigų?
Rasa, su visa pagarba Jums (ir mano pagarbos stokojanti LRT), kur po galais tamsta ištraukėte tokius faktus apie Lietuvą? Gal galite pagrįsti savo teiginį apie iš stabilių vaiko pinigų Lietuvoje gyvenančius žmones? Be to, Jūsų žiniai, bedarbiais yra fiksuojami tik tie asmenys, kurie ieško darbo, tad, pvz., mama, kuri namuose augina vaikus ir darbo neieško, nėra skaičiuojama kaip bedarbė.
Aš sutinku, jog per didelis vaiko pinigų didinimas gali iškraipyti bendrą socialinės apsaugos sistemą ir, kaip rodo OECD tyrimas, kartu prisidėti prie mažėjančių paskatų moterims dalyvauti darbo rinkoje. OECD tyrime, kuriame vertinama Lenkijos universalių išmokų vaikams sistema, rašoma:
The results presented in this paper suggest that the recent introduction of child benefit in Poland had a significantly negative impact on labour force participation and employment of eligible mothers. (OECD 2018)
Tačiau, mano žiniomis, Lietuvoje panašaus tyrimo mes neturime. Tačiau ir OECD tyrimas dėl savo naujumo negali įvertinti ilgalaikio poveikio, nes gali būti, jog dabar pastebimas pirminis efektas, vertinant ilgesniu laikotarpiu, gali ir sušvelnėti.
Looking into the future it will be interesting to assess whether the effect strengthens further, as it did between 2016, when the benefit was introduced, and 2017 or whether effects level off. At a later stage it will also be interesting to assess whether fertility is influenced positively by the benefit, as intended by the government” (OECD 2018)
Kitas aspektas, kuris man atrodo labai svarbus, tai yra, kaip ilgai moterys daugiavaikėse šeimose galimai pasitrauks iš darbo rinkos. Jeigu priešmokyklinis ugdymas Lietuvoje kada nors (tikiuosi) taps privalomas, moteris gaunanti universalias vaiko išmokas galimai pasitrauks iš darbo rinkos tik tol, kol jos vaikai nepasieks priešmokyklinio ugdymo amžiaus, tačiau jiems pasiekus šią ribą, mano samprotavimu, moterys galimai ir vėl stengtųsi grįžti į darbo rinką, nes tokiu būdu galėtų dar labiau padidinti namų ūkio pajamas.
Jeigu moterys (daugiavaikėse šeimose) iš tiesų pasitraukia, nes gaunamos vaiko pajamos pakankamai amortizuoja jos pasitraukimą iš darbo rinkos ir savo dėmesį ir laiką skiria vaikų auginimui, tada vėlgi klausimas: ar tai iš tiesų yra „blogybė“? Jeigu tai paskatins gimstamumą, manau, šalyje su per mažu gimstamumu, mes galėtume tik džiaugtis (ir kartu siekti kokybiško priešmokyklinio ir vidurinio ugdymo).
Bunkanti visuomenė
R.Tapininė paklausia Daugiavaikių šeimų asociacijos vadovės J.Pocienės, ar ši suprantanti vykstančias diskusijas ir ar tikinti, jog iš tiesų daugiavaikės šeimos gaus 100 eurų universalią vaiko pinigų išmoką, ir J.Pocienė atsako:
Manyčiau, kad mūsų valdantiesiems reikėtų mažiau garsiai kalbėti ir mažiau garsiai žadėti, kad paskui, jeigu kažkas keičiasi, vėl nereikėtų garsiai teisintis. Žmonės visko klauso, viską girdi ir tiesiogiai priima visa, ką pasako vienas ar kitas valdžios atstovas. Paskui žmonės jais tiesiog nebepasitiki. Manyčiau, kad būtų labai gerai nutarus vienaip, taip ir daryti, o ne baigiantis kadencijai sakyti „Ne, ne, ne, čia mes dabar apskaičiavome, dabar šiek tiek jau kitaip.
Tačiau kiek vėliau pasakytos mintys šokiruoja dar labiau:
Būtų smagu, jeigu kiekvieną kartą nebūtų tokie garsūs pranešimai spaudai, garsios antraštės. Visos mamos skaito antraštes, skaito tik pačią esmę. Skaičiai 70–100, aš viską žinau, planuosiuos kitais metais, nes dabar įsivaizduoju, kad viskas taip ir bus. O čia staiga įvyksta kažkokie pasitarimai. Tai normalu, aš suprantu, kad tai yra procesas, bet nereikia iš anksto tiek daug pažadėti. Niekas į tai nesigilina.
Aš suprantu, jog auginant 6 vaikus galbūt ir ne politika ar politikos sprendimų procesų priėmimas yra labiausiai rūpimi klausimai, tačiau man iškyla klausimas, kodėl tokia mama, kuri skaito tik antraštes, nenori ir nesigilina į politiką, tampa asociacijos vadove ir eina atstovauti savo asociacijos narių interesams į LRT.
O jeigu jau mamos taip nieko neskaito ir nesidomi, ir į nieką nesigilina, tai kaip taip jos sugeba vykdyti vidutinio laikotarpio pajamų ir išlaidų prognozes, t.y. suprognozuoti tų papildomų 20 eurų pajamų panaudojimą metams į priekį?
Dar mažiau aš suprantu, kokius vaikus tokios mamos užaugins? Vaikus, kurie tik skaito antraštes, kurie nesidomi politika? Pagal moto: „Duoda imk, muša bėk“? Viliantis, kad mokykla užaugins atsakingą ir protingą visuomenės narį? Kita vertus, ar reikia tada stebėtis, kodėl mūsų visuomenė kuo toliau, tuo labiau (IMHO) bunka, kad auga „sėdmaišinių“ karta, kai neberūpi esmė, kai nebeįdomu, kas yra politika, kai politikai turi tik pažadėti ir „dyrpti“, nes kitaip visuomenė „nebepasitiki“ politikais, tada mes ir turime, ką turime, tuščiai burnojančią ir piktais veidukais socialiniuose tinkluose dalintis tesugebančią visuomenę.
Man būtų įdomu paklausti J.Pocienės, ar ji supranta, kas yra politika? Jog tai visuomenės dilemų sprendimas, kai politikai ir turi kalbėti, ką ir kaip norėtų daryti, kodėl, kieno sąskaita, su kokiomis galimomis pasekmėmis. Kad žmonės tada turi ne „nusivilti“, o aktyviai reikšti savo nuomonę, dalyvauti politikos procese.