Spalio 14-ąją rinkti Seimo narių Suvalkijos rinkimų apygardoje ateisiantys žmonės tikriausiai atkreips dėmesį į jaunos besišypsančios moters – kandidatės į Seimo narius, atstovaujančios partiją „Drąsos kelias“ – nuotrauką. Ne vienam ši moteris vis dar asocijuojasi su ryškiu kostiumu vilkinčia „gelbėtoja“ televizijos ekrane, nors Justė pastaruoju metu yra bendrovės „JUST Estate“ direktorė. Švelnios, tačiau principingos ir drąsios moters įvazdis buvo toks ryškus, kad jį pamiršti nelengva iki šiol. Juolab kad Justė Milušauskienė, kaip galėsite įsitikinti perskaitę šį pokalbį, išties labai visuomeniška, išsilavinusi moteris, turinti tvirtą nuomonę daugeliu piliečiams aktualių klausimų ir sukaupusi pakankamai įvairiapusiškos gyvenimo patirties, kad galėtų būti aktyvia Seimo nare.
Justę Milušauskienę kalbino žurnalistė Palmira Kvietkauskienė.
Kokius svarbiausius siekius stengtumėtės įgyvendinti, jeigu būtumėte išrinkta Seimo nare?
Pagrindinis mano programinis principas – jei valstybėje nėra patikimos teisingumo sistemos, tai negali būti ir ekonominės gerovės. Todėl teisingumo sistemos reforma ir siekis pasipriešinti politinei korupcijai yra pirmo būtinumo reikalas Lietuvoje. Valstybėje negali būti būti gerovės, jei jos lėšos sistemingai ir tikslingai grobstomos. Valstybėje negali būti gerovės, jei įstatymai priimami korumpuotais būdais – atsižvelgiant tik į galios ir stambių verslo struktūrų interesus, siekiant palaužti smulkų ir vidutinį verslą, žmogų paversti tik klusniu ir bijančiu prarasti darbą vergu. Todėl sieksiu, kad iš Lietuvos iždo finansuojamų įstaigų biudžetai ir pinigų panaudojimas būtų absoliučiai vieši. Kitu atveju kalbos apie protingas kainas ir mažesnius mokesčius Lietuvoje bus tik besikartojantys rinkiminiai pažadai. Taip pat būtina siekti teisinės sistemos reformos. Tokia pati nedidelė posovietinė šalis Estija klesti pažabojusi korupciją, jos pavyzdžiu laikas išdrįsti sekti ir Lietuvai.
Dalyvavote steigiant partiją „Drąsos kelias“ ir organizuojant visuomenės protesto bei tiesos ir teisingumo renginius Kaune. Dar būdama moksleive įkūrėte Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio rėmimo grupę. Ar tautos vienybės ir telkimosi dabartinė dvasia liko pakankama lyginant su Sąjūdžio metais? Gal žmonių bendruomeniškumo jausmas nebėra toks stiprus ir telkiantis, kad jis sujungtų mūsų jėgas ir padėtų įtvirtinti tiesą visuomenės gyvenime?
Žmonių bendruomeniškumas ir šiandien yra stiprus, tik reiškiasi kitokiomis formomis nei anksčiau. Sąjūdžio laikus mes jau linkstame idealizuoti, tačiau ir tada būta visko – baimės, abejingumo, prisitaikėliškumo ir noro sumenkinti gražiausius idealus. Net tada į priekį Lietuvą vedė sąlyginai mažas būrelis, o galutinei pergalei reikėjo Stebuklo. Kaip ir dabar. Tačiau negaliu paneigti ir kovotojo už Lietuvos nepriklausomybę Antano Terlecko pasakymo, kad šiais laikais žmonės bijo labiau negu sovietiniais. Turbūt turi daugiau ką prarast. Vis dėlto noras, kad radikalūs pokyčiai valstybėje ir tautos sąmonėje įvyktų per mėnesį ar metus, yra utopinis. Apsisuko istorijos ratas ir vėl turime naujai subręsti pokyčiams. Tai, kas vyksta šiandien, kai kuriasi nauji demokratijos siekiantys judėjimai Lietuvoje – optimizmą žadinantis ženklas. Žmonės jau pradeda norėti ne tik būsto, darbo ar kelionių į šiltus kraštus, bet ir pasididžiavimo savo Tėvyne, teisingumo ir orumo jausmo.
Esate viena iš Lietuvos Sąrašo remiamų ir piliečiams siūlomų remti kandidatų į Seimą. Ar Lietuvos Sąrašo darbų idėjos Jums artimos ir kurioms jų labiausiai pritartumėte?
Kaip jau minėjau, teisėtvarkos išvadavimas iš grupuočių įtakos bei jos demokratizavimas yra esminis Lietuvos poreikis. Nenuostabu, kad šios idėjos įgyvendinimas rūpi visiems, kas siekia pozityvių permainų mūsų šalyje. Pritariu Lietuvos Sąrašo programiniam teiginiui, jog teisėtvarka privalo ginti žmogų, jo teises ir laisves, o ne sistemą. Tam reikia įvykdyti teisėtvarkos liustraciją, uždraudžiant dirbti teisėtvarkos sistemoje KGB darbuotojams ir bendradarbiams, reformuoti teismų sistemą, išskaidrinti teisėjų atranką. Visi šie dalykai yra minimi Lietuvos Darbų Sąraše, kurį paskelbė Lietuvos Sąrašas, šie dalykai rūpi ir „Drąsos kelio“ partijai.
Kaip vienas esminių uždavinių keliamas valstybės sugrąžinimo piliečiams klausimas. Kaip šį uždavinį bandytumėte spręsti būdama Seime ir kas galėtų būti Jūsų sąjungininkai? Ar tam praverstų sukaupta profesinė patirtis?
Pastarojo meto įvykiai Lietuvoje kaip niekada ryškiai atskleidė, kad mūsų valstybė – ne tautos, o susijungusio ekonominio, politinio ir žiniasklaidos elito rankose. Demokratija tikrąja to žodžio prasme neegzistuoja: ne tauta valdo valstybę, o valstybė – tautą. Tai – išsigimimas, nuo kurio kenčia visos Lietuvos gyvenimo sferos. Štai ką reiškia sugrąžinti piliečiams valstybę – tai reiškia, kad piliečiai privalo turėti daugiau įtakos valstybės valdyme, galėti reikalauti tikros atsakomybės iš savo išrinktųjų, skelbti referendumą, jeigu jo reikalauja protingas skaičius – 100 tūkstančių piliečių, dalyvauti teisėjų skyrimo procedūrose ir kitose svarbiose valstybės valdymo srityse. Šiems dalykams reikia įstatyminio pagrindo, sukurto Seime, susivienijus doriems ir demokratinių permainų Lietuvoje siekiantiems tautos atstovams.
TV žurnalisto darbo specifika – mokėjimas greitai ir tiksliai įvardinti aštriausią problemą, sugebėjimas įtikinti pašnekovą ir ekspertus bendradarbiauti kuriant projektą, greitas mąstymas, kūrybinis požiūris ir nuolatinis sunkus darbas viešumoje bei už kadro – ar tai padėtų Seime? Žinau, kad taip.
Ne vieno žmogaus atmintyje įstrigusi Jūsų vesta Katalikų televizijos studijos rengta laida „Tavo laikas“, rodyta per LTV. Ar jaučiate, kad laikas gerokai keičia visuomenės vertybes – tiek dvasines, tiek ir dorines. Kokios esminės priežastys, Jūsų manymu, trukdo visapusiškesniam tautos tobulėjimui? Kadangi VDU esate įgijusi pastoracinės teologijos licenciato mokslinį laipsnį, ar tikitės, kad būdama Seimo nare galėsite pritaikyti sukauptas žinias ir politikoje?
Pačios vertybės negali keistis – jos yra amžinos. Todėl kalbant apie moralines vertybes netinka posakis „Dabar – kiti laikai.“ Tačiau kiekviena karta yra pašaukta jas iš naujo atrasti ir suprasti. Šie laikai dar palankesni žmogui ieškoti to, kas išlieka, prasmės – žmogus šiandien nori sąmoningai suprasti, kodėl reikėtų elgtis vienaip ar kitaip, kodėl priimti vieną ar kitą sprendimą gyvenime. Todėl šiandien dvasingas žmogus kaip niekada privalo būti ir labai sąmoningas. Ar praktinės teologijos žinios pasitarnautų politikoje? Kai kurios – tikrai taip, pavyzdžiui, kuriant ir priimant su etikos problemomis susijusius įstatymus. Tik tas politikas sugebės gerai atlikti savo pareigas, priimti dorus ir tinkamus sprendimus, kuris žino, kad šalia politikos, ekonomikos bei kitų dėsnių egzistuoja ir moralės dėsniai, kurių lygiai taip pat svarbu laikytis.
Daugelis Jus gerai prisimena iš įvairių televizijos laidų, tačiau bene labiausiai įstrigęs įvaizdis – „gelbėtoja“ iš laidos „TV Pagalba“. Ne kartą esate sakiusi, kad dirbdama šioje laidoje gerai susipažinote su Lietuvos žmonių aštriausiomis socialinėmis ir ekonominėmis problemomis. Kokias iš šių problemų siūlytumėte spręsti kuo greičiau ir kokiomis priemonėmis tai reikėtų daryti?
Mūsų, lietuvių, skaudžiausias opas įvardinti nėra labai sunku – tai skurdo, saugumo, nedarbo įveikimo ir socialinės integracijos problemos. Jų priežastis – ekonominių, politinių ir teisinių institucijų atskirtis nuo socialinės žmogaus raidos perspektyvos. Gaila, bet socialinė žmogaus raida Lietuvoje kol kas labai silpnai susijusi su ekonominiu šalies vystymusi. Šis gailestis stiprėja žvelgiant į Skandinavijos šalių patirtį, kur ekonominė gerovė, nukreipta vystyti žmogaus socialinę raidą, paskatino didesnio grįžtamojo ryšio atsiradimą ir ekonomikos augimą. Socialinė gerovė neauga savaime, ji – lepus augalas, negalintis išgyventi vienas, be kitų pagalbos. Todėl tam, kad įvyktų pokyčiai sprendžiant opiausias problemas, visų pirma dera keisti požiūrį į žmogų, kuris turėtų tapti socialinio kontakto dalyviu, nebijančiu turėti savarankišką nuomonę, tvirtai remiamą žmogaus teisių apsaugos.
Iš visų minėtų problemų nedarbas žmonėms kelia didžiausią nerimą. Sprendimų bedarbystei mažinti yra daug ir įvairių – tiek nacionaliniu, tiek europiniu lygiu. Labiausiai reikia mobilizuoti žmogiškuosius išteklius ir nuspręsti, kurios tikslinės grupės bedarbystę bandysime spręsti pirmiausia. Valstybė galbūt ir nepajėgi sukurti naujų darbo vietų, tačiau ji pajėgi netrukdyti plėtotis piliečių iniciatyvoms ir smulkiajam verslui, kuris esant palankioms sąlygoms, galėtų sukurti tas taip mums visiems reikalingas darbo vietas. Aš manau, jog valstybės užduotis yra įgalinti, o ne pririšti žmogų – todėl privalome suteikti progą darbo vietas susikurti patiems žmonėms. Kodėl tai dar nepadaryta? Atsakymas slypi mūsų pokalbio pradžioje ir pagrindinėje mano programinėje nuostatoje.
Vienas iš pasiūlymų, kurį siektumėte įgyvendinti – sukurti maisto produktų antkainių reguliavimo mechanizmą. Tačiau žinant, kad ne vienas panašus bandymas Seime patyrė fiasco arba kad tokius sumanymus vetavo Lietuvos Respublikos Prezidentė, argumentavusi savo sprendimą tuo, kad tarp Europos Sąjungos valstybių vyksta laisva prekyba ir kad laisvoms prekių kainoms svarbiausią įtaką gali daryti tik veiksminga konkurencija tarp gamintojų ir prekybininkų, ar nemanote, kad toks pasiūlymas yra populistinis?
Klausime gerai atsispindi problemos esmė ir atsakymas – pastaruoju metu ne tik Lietuvoje, bet ir kai kuriose Vakarų Europos valstybėse jau keliamas klausimas apie maisto produktų ne kainų, bet antkainių reguliavimą. Taip, esminė konkurencijos laisvoje rinkoje salyga yra laisva kainodara. Tačiau ne paslaptis, kad ta kainodara nėra laisva – ją iškreipia prekybos tinklų monopolinė savivalė, spaudimas gamintojams pardavinėti produkciją beveik už savikainą, Konkurencijos įstatymo pažeidimai ir tikros konkurencijos vidaus rinkoje stoka. Dėl visų šių priežasčių prekybininkų (ne gamintojų ar perdirbėjų, o tik pardavėjų) antkainiai neretai siekia 100 proc. Be abejo, turime mąstyti apie sudėtingo ir apgalvoto mechanizmo sukūrimą, kuris remtųsi kainų augimo priežasčių tyrimu bei analize, veiksmingais kontrolės būdais, kuris paisytų gamintojų ir perdirbėjų interesų. Vaistų antkainiai sėkmingai reguliuojami, jų kainos krito apie 10 proc., o priimti būtiniausių maisto produktų antkainių reguliavimo nuostatus Seimui pritrūksta politinės valios. Pagrindinis valdžios interesų konfliktas, kuris neleidžia efektyviai kovoti su kylančiomis kainomis: kuo aukštesnės kainos, tuo didesnės PVM pajamos įplaukia į neskaidriai ir neūkiškai tvarkomą valstybės biudžetą.
Kartu su rinkimais į Seimą vyks ir referendumas dėl naujos atominės elektrinės statybos Lietuvos Respublikoje. Kokia Jūsų pozicija šiuo klausimu ir ką turite omenyje teigdama, kad mažai šaliai labai svarbios aplinkosaugos problemos, kurias reikia spręsti neatidėliojant?
Iš pricipo būčiau už atominę energetiką, tačiau esu kategoriškai prieš atominę netvarką Lietuvoje. Neteisinga referendume klausti tautos patarimo, kai visuomenėje praktiškai nebuvo argumentais, o ne emocijomis paremtos diskusijos, paaiškinimo, kodėl renkamės tokį projekto variantą, o ne kitokį.
Tačiau Lietuvos aplinkosauga – tai jokiu būdu ne tik atominės energetikos klausimai. Aplinkosaugos srityje vėl gausu dvigubų standartų, korupcijos ir akiplėšiško gamtos ir žmogaus ignoravimo. Kaip pavyzdys – labai aktuali daniškų kiaulių auginimo Lietuvoje problema. Europa mažina kiaulių auginimo kompleksus, o dabartinei Lietuvos valdžiai tai – nė motais. Mūsų Žemės ūkio ministerija išskėstomis rankomis priima iš kitų Europos Sąjungos šalių iškeliamas kiaulides, jas „per klaidą“ leidžia statyti per arti gyvenviečių, o kiaulidėse auginamų kiaulių skaičius – neribojamas. Didelis kiekis iš kompleksų išpilamų srutų yra pragaištingas gyvajai gamtai, dirvožemiui ir giluminiams vandens baseinams. Inscenizuoti srutų išsiliejimo avariją ir susimokėti baudą yra žymiai pigiau, negu pagal taisykles sutvarkyti srutas, spręsti kvapų klausimus ir riboti kiaulių kiekį. Gražiame Jucevičių kaimelyje Marijampolės rajone žmonėms gyvenimas tapo nebemielas dėl nuolat tvyrančios nepakeliamos smarvės, jie skundžiasi įvairiausioms instancijoms, laimėjo net ir teismus, tačiau srutos neleistinais būdais vis dar liejasi, smarvė sklinda, o gamtai daroma nepataisoma žala. Mūsų graži šalis yra per maža, kad galėtume sau tai leisti.
Ne kartą esate pabrėžusi, kad meilę nepriklausomai Lietuvai paveldėjote iš tėvų ir senelių. Auginate sūnų ir dukrą, tad kaip meilę Tėvynei skiepijate savo vaikams? Ką, Jūsų manymu, reikėtų nuveikti, kad tobulėtų šeimos, mokyklos ir visuomenės santykiai, didėtų atsakomybė ugdant jaunąją kartą?
Tikriausiai nuskambės drastiškai, tačiau savo vaikams neskiepiju meilės Tėvynei. Jie tos meilės gaus tiek, kiek aš ir jų tėtis jos turime, nes esu įsitikinusi – vaikus tėvai auklėja tik savo asmeniniu pavyzdžiu. Mano tėtis dalyvavo gimstant Sąjūdžiui, mama sovietmečiu buvo nuolatinė kovotoja už teisybę. Beje, simboliška – ji kovojo už vaikų teises, nes tuo metu dirbo vaikų namuose. Dar būdama paauglė žinojau, kas yra ir kaip veikia melo sistema, bei mačiau mamos pavyzdį – ji niekada nesibaimino nei dėl darbo vietos, nei dėl nomenklatūrininkų palankumo, nei dėl sotesnio kąsnio. Labai norėčiau, kad ir mano veikla pasėtų mano vaikų širdyse tą sėklą, kurią perėmiau iš savo senelių ir tėvų.
Jaunosios kartos ugdymo klausimai – tai švietimo sistemos klausimai. Privalu sugrąžinti pagarbą mokytojo profesijai. Tą padaryti bus įmanoma tik tada, kai tapti mokytoju bus garbė ir iššūkis. Bendra švietimo politika privalo tapti viena iš prioritetinių valstybės sričių, o šiandien, deja, į švietimą žiūrima labiau kaip į verslą.
Gal turite kokių nors širdžiai mielų pomėgių, kurie padeda tobulėti Jūsų asmenybei ir galbūt dėl to pelnyti žmonių pasitikėjimą ir pagarbą?
Manau, kad asmenybės tobulėjimui padeda autentiškas tikėjimas Dievu. Be abejonės, tikėjimo negalime vadinti pomėgiu, tačiau pasitikėjimo ir pagarbos gali būti vertas tik išsiugdęs savo sąžinę ir jos balso klausantis žmogus.