Žmonės dažnai galvoja, kad suicidinis žmogus – tai filmų personažas. Degradavęs bomžas, emo mergina pajuodusiais paakiais ar kažkas, uždarytas minkštasieniame kambaryje su tramdomaisiais marškiniais.
Niekas nesusimąsto, kad tai gali būti geriausia draugė, kuri visada išklauso bėdoje. Pavyzdinga dukra, kuri kartais būna irzli ir viskas nurašoma hormonams. Ar antroji pusė, kuri tiesiog manipuliuoja, reikalaudama sau dėmesio, nes šiaip sau, šaltakraujiškai sumąstė pamanipuliuoti.
Niekas nepagalvoja, kad tai žmogus, kurį matai kasdien ir mandagiai persimetate smulkiom frazėm. Kai kas nors nusižudo, ištinka masinis šokas. „Taigi dar vakar šnekėjom apie orą, šypsojosi“. „Taip gerai mokėsi, visas paskaitas lankė“. Ir taip toliau ta dvasia.
Niekas nesusimąsto, kas darosi to žmogaus viduje. Kad jis gali verkti minioje ir niekas nepastebės. Kad pagalbos buvo prašyta ir ne kartą, tik žmonės nesugebėjo ar nenorėjo to pamatyti. Juk baisu prisiliesti prie tiksinčios bombos, visi bijo mirties. Žmogus, spinduliuojantis mirtį, nieko nedomina
Ir nė vienas neišdrįs pripažinti, kad ką nors praleido, kad matė tamsą akyse, jautė pulsuojantį skausmą, bet patingėjo paklausti kaip tas žmogus jaučiasi. Paprasčiau nusijuokti. Arba nepastebėti.
Savižudybė yra procesas. Ilgas kaupimo procesas. Mes visi lyginame vakar su šiandien. Kaip sunku buvo prieš metus ir kaip gerai dabar. Kaip gerai buvo prieš penkmetį ir kaip sunku dabar.
Turim savo gyvenimus ir savo bėdas. Visi turim savo skausmo tolerancijos ribą. Man gal nesvarbios romantinės bėdos, bet kirstų per savivertę finansinis nuosmukis. Tau gal visuotinė neteisybė neduoda ramybės ir aš to niekada nesuprasiu. Nesvarbu dėl ko. Kartais, rodosi, visiškai dėl nieko.
Bet visada velkasi egzistencinis klausimas, kai kiekviename žingsnyje bandai įžvelgti prasmę ir apima beviltiškumas, nes supranti, kad prasmės nėra. Kartais atrodo, kad iš esmės vienintelė prasmė – žmogiškasis ryšys. Be jo, tik spengianti tyla, kuri gali išvesti iš proto.
Po kurio laiko ji apkurtina, nebematai žmonių, net jei jie visai šalia. Vis didesniame burbule. Pradeda atrodyti, kad viską žinai. Gali pasakyt pažodžiui, ką jie pagalvos. Kam prašyti pagalbos, jei žinau, ką atsakys? Žinau kaip jie reaguos. Tiesiog žinau.
Aš ir jie. Jie ir aš. Viskas tampa nuspėjama. Ateities nėra, yra tik lubos. Tada bandai kitaip sau padėti, bet niekas iš tikrųjų neveikia. Kaip gali pasitikėti miegu, jei kartais net labai norėdamas negali atsijungti? O kartais negali atsibusti. Ir vėl eilinį kartą nebegali funkcionuoti.
Kam prašyti pagalbos, jei žinau, ką atsakys? Žinau, kaip jie reaguos. Tiesiog žinau.
„Ko čia liūdi, gi neturi dėl ko liūdėti, va kitiems pažiūrėk, kaip blogai“. Rimtai? Tave motyvuoja gyventi tai, kad kitiems blogai? „Elgiesi vaikiškai, kaip tikras nesubrendėlis“. Ar norėtum tai išgirst persmelktas deginančio kaltės ir gėdos jausmo – ar tau tai padėtų?
Ir supranti, kad net pasakyt negali, kas tavo viduje darosi, kad ir kaip norėtum. Esi kaukių asas, kuris meistriškai dangstosi šypsena. Išmoksti elgtis, kaip pridera, plaukti pasroviui, atlikti, ką reikia. Ir niekas tavęs nekrutina, ir ramiai sau egzistuoji. Tik bėda, kad neramiai.
Ir ta bomba vieną dieną sprogs. Visi sakys: „Nusižudė dėl meilės“. „Nusižudė dėl bankroto“. Ar dar dėl ko nors, ko jie niekada nesupras. Laiške, kurio paprastai nebūna – nėra prasmės jo palikti, nes vis tiek nesupras – netelpa viskas, kas buvo.
Bet dažniausiai niekas neįvyksta. Nes ir tai beprasmiška. Kam skubinti tai, kas ir taip savaime įvyks.