Gyvoji atmintis: Sąjūdžiui – 25-eri
Prieš 20 metų:
1988 m. birželio 3 d. Gražus, saulėtas pavakarys. Lietuvos mokslų akademijos salė daugiau negu perpildyta. Nusėstos palangės, užkimšti visi praėjimai.
Scenoje tuometinis Akademijos viceprezidentas Eduardas Vilkas. Žinojau jį kaip originaliai, savarankiškai mąstantį mokslininką, mėgstantį ir mokantį kalbėti paradoksais, o to meto Sovietų Sąjungos (ir Lietuvos) tikrovė ir ekonominė situacija buvo tikrai paradoksali – nežinia kaip ir kodėl tas didžiulis monstras vis dar laikėsi. Taigi tikėjausi įdomaus ir aštraus pokalbio. Kad ir apie mūsų respublikos savarankiškumą, juolab kad išvakarėse ta tema buvo diskutuota Mokslininkų rūmuose Verkiuose.
Salė ūžė, kalbėtojai vienas per kitą siūlė kurti visuomeninį judėjimą Gorbačiovo skelbiamam viešumui ir pertvarkai remti. Kaip daugumas suprato: prisidengiant „perestroika“ siekti toliau ir giliau.
Buvo pasiūlyta ir išrinkta Iniciatyvinė 35 žmonių grupė. Šitaip prasidėjo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Ar galima laikyti tą dieną Sąjūdžio pradžia? Dokumentiškai – taip. O iš tikrųjų šitaip mąstant būtų tik dalis tiesos. Kiekvienas reiškinys, o ypač toks galingas, toks visa aprėpiantis, tautos istoriją ir žmonių likimus keičiantis reiškinys kaip Sąjūdis, galėjo ir turėjo išaugti, iškilti aprėpdamas, išryškindamas idėjas ir siekius, kylančius iš nacionalinės sąmonės gelmių. Be abejo, didžiausias tarp jų buvo nepriklausomybės siekis. Formuodamasis Sąjūdis turėjo paremti save istorine tradicija, aktualizuodamas artimesnę ir tolimesnę praeitį, pabrėždamas tautinės patirties ženklus ir simbolius – vėliavą, himną, herbą ir pagrindinį, esminį mūsų gyvasties rodiklį ir garantą – lietuvių kalbą. Vadinasi, Sąjūdis ateina iš toli, jo turbūt net neįmanoma tiksliai datuoti. Tai, galima sakyti, nuolatinė lietuvio dvasios būsena, bangavimas istorijos tėkmėje. Lyg žvakė vėjyje – jau, atrodo, stipresnis gūsis pagriebė ir nusinešė jos liepsną į tamsą, į nebūtį. Bet – atsilaiko, atsigauna, šviečia. Sąjūdis – tautos gyvybės rodiklis, ranka, kuri iškėlė Lietuvos žiburį, pridengė jį nuo skersvėjų, pasidalijo juo su visais. Gal pasirodys netikėta, bet Sąjūdžio šaknis aš matau XIX a. sukilimuose, mūsų „vargo mokykloje“, knygnešio maišelyje, Mažvydo „Katekizme“, Maironio „Pavasario balsuose“, 1918 m. vasario 16-osios akte, Nepriklausomybės kovų savanorio kraujo laše, partizanų žeminėje, mūsų kultūros pastangose laikytis ir išlikti… Ugnis nebuvo išblėsusi – prie jos buvo budėta, ji buvo kurstoma. Sąjūdis yra tai, kas neleidžia jai užgesti. Įvairiais istorijos etapais Lietuvos sąjūdžiai galėjo būti įvairiai vadinami, tačiau man artima sąjūdžio kaip tautos dvasios samprata, jo jėgą ir galią matau jo visuotinume, atvirume, demokratiškume.
Kiekvienõs tautõs istoriją sudaro jos sąjūdžio istorija – politinių, socialinių, luominių, religinių, nacionalinių, kultūrinių ir kitokių. O kiekvieno jų sėkmę (didesnę ar mažesnę) arba ir visišką nesėkmę nulemia sąjūdžio gelmė, jo sugebėjimas aprėpti kuo daugiau tikrovės ir ATSPĖTI, pagauti tinkamiausią sau laiką. Pastarasis Lietuvos Sąjūdis tai atliko, galima sakyti, genialiai. Tai didele dalimi ir nulėmė jo sėkmę.
Žavėjausi ir žaviuosi žmonėmis, sudariusiais 1988 m. Sąjūdžio iniciatyvinę grupę. Buvome tarpusavy mažai pažįstami arba ir visai nepažįstami, mūsų pažiūros vienu ar kitu klausimu ne visada sutapdavo. Buvo tarp mūsų karštesnių ir atsargesnių. Tad konfliktai ir tam tikri nesutarimai buvo neišvengiami. Nepaisant visko, liko nuostaba, kaip greitai iniciatyvinė grupė sukūrė struktūras visoje Lietuvoje ir atvedė Sąjūdį į pirmąjį suvažiavimą. Čia noriu prisiminti šimtus žmonių miestuose, miesteliuose ir kaimuose, gamyklose, ūkiuose ir mokyklose kūrusių, kėlusių, telkusių Sąjūdžio grupes vietose, skleidusių Atgimimo ugnį. Dabar tai, deja, neretai užmiršti, nustumti buvę Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio aktyvistai. Nesu įgaliotas, tačiau šiandien noriu ištarti jiems nuoširdų ir pagarbų „ačiū“. Didele dalimi tai jų dėka kas dieną, kas valandą kito Lietuvos dvasinis peizažas, švito istorinės ir gyvosios tikrovės tiesa, žmonės augo, šviesėjo. Juos stebino, svaigino jų pačių drąsa, pažadinusi juos iš jų atskirybės; jie kėlėsi ir ėjo į bendrumą. Į pakantumą. Tai buvo metas, kai niekas dar nesidalijo tikrų ir tariamų nuopelnų. Valstybės atkūrimo sunkumas buvo dar prieš akis. Tauta dar mąstė širdimi, bet ji sparčiai (ypač po pirmojo suvažiavimo) augo į politinę tautą, vis garsiau, aiškiau ir nekantriau ištardama ką atmeta ir ko siekia.
Kai dabar prisimeni pirmąjį – tą, pavasarinį, sakytum, gaivališką, šiek tiek romantišką, trispalvėmis ir šypsenomis pražydusį tą pirmąjį Sąjūdžio etapą – kai jį prisimeni, tai supranti, kad nieko gražesnio, nieko prasmingesnio, nieko broliškesnio nesi patyręs. Nei tu pats, nei visa mūsų tauta. Atgimimo laikotarpis, galima sakyti, visą tautą išvedė į lyderius. Šitokį išgyvenimą istorija mažai kam duoda. Mūsų kartai ji suteikė tokią galimybę. Dėkoju likimui, kad man teko regėti tuos daugiatūkstantinius Sąjūdžio mitingus, būti jų dalyviu. Kad patyriau didžiulį pilietinį ir poetinį išgyvenimą stovėdamas Baltijos kelyje. Iš meilės kilo Sąjūdis. Iš meilės dar gyvam savo kraštui, jo istorijai ir kultūrai, iš meilės kalbai, teisybei ir teisingumui. O svarbiausia – iš meilės žmogaus laisvei. Gal tik retas mūsų tada suvokė, kad laisvė – tai darbas, nuolatinis, alinantis darbas, deginanti kūryba, našta, pareiga ir įsipareigojimas. Ar išlaikėme, ar pakėlėme būtent šį egzistencinį išmėginimą laisve? Paradoksas: Baltijos kelyje dvasiškai, moraliai buvome, ko gero, laisvesni nei dabar. Laisvi tada buvome nuo politinio ir socialinio egoizmo, nuo neapykantos, pykčio, pavydo, keršto, nuo karjerizmo ir smurto, nuo melo ir demagogijos… Ir nuo daugelio kitų juodų dalykų. Laisvė ir nepriklausomybė iš tikrųjų buvo deklaruota ir paskelbta ten, Baltijos kelyje. Susiėmę už rankų žmonės savaip balsavo, savaip pasirašė nepriklausomybės aktą. Jie buvo pilni Lietuvos, ir visiems jos užteko. Jie dar nesidalijo jos girių, laukų, ežerų. Greit jau sunku bus įtikinti jaunesniąją kartą, kad buvo toks Sąjūdis, kuris laisvę ir nepriklausomybę norėjo sverti ne nuosavybės gramais ar tonomis, o suvereniteto absoliutu. Kyla įžūlus klausimas: ar tik nepavergėme savęs patys, ar nepasivergėme kontrabandai, korupcijai, kyšininkavimui, godumui, masinei antikultūrai? Pasirodė, jog išlikti lietuviu laisvėje nė kiek nelengviau (o gal net sunkiau) negu nelaisvėje. Taip, tikroji žmogaus gyvenimo vertė išsiskleidžia laisvėje ir tėvynėje. Mūsų tauta mažai yra gyvenusi laisvėje, ji turi nedidelę tokio gyvenimo patirtį. Prisimename nuostabiuosius Sąjūdžio mitingus, tūkstančius žmonių, skanduojančių „Lie-tu-va!“, vadinančių tą Lietuvą motina, brangiausia, mylimiausia, vienintele – ir, galima sakyti, čia pat brukančių ranką į tos pačios Lietuvos kišenę: nugriebti, išplėšti, pasisavinti. Iš tiesų tai nėra laisvi žmonės. Sąjūdžio bangos pakylėti jie įsikibo į valdžios ar turto plaustą. Ir plūduriuoja. Dažniausiai turtingai plūduriuoja. Sąjūdžio kaltė, jo klaida, jo nepakankamumas – kad jis nesugebėjo šių žmonių pažinti, nuspėti jų veiksmų, poelgių, ketinimų.
Didelė Sąjūdžio klaida (ir kaltė!) – kad jis toleravo (o ne sykį ir skatino) Lietuvos žmonių supriešinimą. Todėl Sąjūdis ir neišaugo į moralinę jėgą, jis baigėsi 1990 m. kovo 11 d., aktais ir deklaracijomis realizavęs savo politinę programą.
Bet jis nesibaigė žmonių atmintyje. Metams bėgant dar labiau išryškės jo vaidmuo, jo reikšmė naujosios Lietuvos istorijoje. Išryškės neabejotinos Sąjūdžio pamokos. Ir jo klaidos.
Šaltinis: „Lietuvos mokslų akademijos žinios“ 2008 Nr. 1–2 (48–49)