Dalijamės Jono Jasaičio pastebėjimais apie K. Griniaus, J. Aleksos ir M. Krupavičiaus memorandumą okupacinei vokiečių valdžiai.
***
Lietuva – vienintelė Europoje, paskelbusi oficialų dokumentą, reikalaujanti, kad naciai užgrobtuose kraštuose nutrauktų jų piliečių iškėlimą ir žudymą. Memorandumą 1942 m. lapkričio 14 d. paskelbė buvęs Lietuvos prezidentas K. Grinius, buvę Ministrai Pirmininkai, Seimo nariai prelatas Mykolas Krupavičius ir profesorius Jonas Pranas Aleksa, Memorandume reikalaujama nutraukti ir šių kraštų kolonizavimą, atiminėjant ūkius iš savininkų ir juos neatlygintinai perduodant atkeltiems vokiečių kolonistams.
Tai buvo laikas, kai hitlerininkai dar buvo apsvaigę vizijomis apie Tūkstantmetį reichą ir bet koks pasipriešinimas jų planams sukeldavo įtūžį. Memorandumo autoriai nebuvo nužudyti tik todėl, kad buvo perdaug žinomi tautoje asmenys. Jokioje kitoje Europos valstybėje neatsirado nei organizacijos, nei asmens, taip atvirai pasipriešinusio naciams. J. P. Aleksa buvo nukankintas Sibire. Beje, kai jis buvo suimtas pirmosios sovietų okupacijos metais ir uždarytas Kauno kalėjime, jo žmonai Salomėjai Aleksienei paklausus, ką tokio jis padarė, kad yra suimtas, sovietų pareigūnas atsakė: „Jis nieko nepadarė, tačiau yra toks autoritetas, kuris mums trukdo įvesti savo naująją tvarką.“ Taigi abu okupantai vertino vienodai.
Rugsėjo 20 d. Šiaulių universitete įvyko tarptautinė mokslinė konferencija, skirta J. P. Aleksos gimimo 140-osioms metinėms ir Lietuvos mokslininkų sąjungos 30-mečiui (įkurta 1989 m. spalio 7 d.)
