K. Stoškus. Ar tikrai „teisėsauga išmoko Klonio gatvės pamokas“? (V)

Tęsinys. I dalis ČIA; II dalis ČIA; III dalis ČIA;.  IV dalis ČIA

„Tiesos“ akcijos

Pasiekusiems aukščiausią valdžią menkai terūpėjo kariauti už teisingumą. Pagrindinis jų rūpestis buvo iki galo išlaikyti valdžią. Kai žmonės įsitikino, kad Prezidentė ne tik nieko nedaro savo pačios iškeltiems teisingumo reikalavimams įgyvendinti, bet ir išsisukinėja nuo susitikimų su Klonio įvykių liudininkais, jie ėmė Daukanto aikštėje organizuoti reguliarius protesto mitingus.

Viena iš patikimiausių Kedžių šeimos gyvenimo liudytojų ir artimiausių Klonio įvykių dalyvių, viena iš Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos leidėjų, politinė kalinė, disidentė, Helsinkio grupės narė vienuolė Nijolė Sadūnaitė Seime apie juos taip pasakojo:

„Vi­sus tuos pen­ke­rius su pu­se me­tų nuo mer­gai­tės pa­gro­bi­mo iki da­bar jos li­ki­mu su­si­rū­pi­nę pi­lie­čiai ža­di­no vi­suo­me­nę ir rei­ka­la­vo iš val­džios pa­rei­gū­nų bei ins­ti­tu­ci­jų TIESOS apie Dei­man­tės li­ki­mą: pir­mą­jį pus­me­tį rink­da­vo­mės kas­dien, vė­liau ke­le­rius me­tus pa­ei­liui – kar­tą per sa­vai­tę, dar vė­liau ir iki pat da­bar kiek­vie­no mė­ne­sio 17 die­ną su di­džiu­liais už­ra­šais – TIESOS, su pla­ka­tais ren­ka­si ir pi­ke­tuo­ja prie pre­zi­den­tū­ros, prie sa­vi­val­dy­bių ir ki­tų val­džios įstai­gų Vil­niu­je, Kau­ne ir Klai­pė­do­je, ta­čiau vis­kas vel­tui.

At­sa­kin­gi pa­rei­gū­nai nie­kaip į tai ne­re­a­guo­ja, at­si­ra­ši­nė­ja ar­ba ty­li, kaip ir lais­va sa­ve va­di­nan­ti di­džio­ji ži­niask­lai­da. Šios ana­lo­gų Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je ne­tu­rin­čios dau­gia­me­tės pi­lie­ti­nės ak­ci­jos at­žvil­giu yra vyk­do­ma to­ta­li in­for­ma­ci­nė blo­ka­da. Apie ją su­tar­ti­nai me­tų me­tus nie­ko ne­ra­šo di­džio­ji ži­niask­lai­da, ne­ro­do nė vie­na te­le­vi­zi­ja, ty­li ra­di­jas.

„Iš tikrųjų pradžioje šie susirinkimai buvo panašūs į mitingus. Jie buvo gana gausūs, gana kritiški ir kovingi. Juose buvo aptarinėjamas ne tik platus teisingumo reikalavimų spektras, bet ir autoritarinių šalių politiką primenančios „valstybės paslaptys“.

Valdžia buvo raginama neslėpti klaninių susitarimų po valstybinių paslapčių vardu. Ji buvo perspėjama, kad šios paslaptys vis tiek anksčiau ar vėliau išaiškės, kai ši valdžia jau nebegalės nei apsiginti, nei pasiteisinti. Kadangi jokios pozityvios reakcijos iš valdžios pusės daugiau nebuvo sulaukta, ilgainiui buvo nutarta savo reikalavimus reguliariai reikšti simbolišku žodžiu „Tiesos!“

Daug metų jis buvo didelėmis raidėmis užrašomas prieš prezidentūros langus. Šis žodis ženklino ne tik neblėstantį pasipiktinimą įvykdyta prievarta, bet ir reikalavimą atskleisti, kaip vykdomas pažadas „įvertinti visas vaiko perdavimo aplinkybes ir perdavimo procedūroje dalyvavusių institucijų veiksmus“.

Valdžios reakcija pasireiškė vien tuo, kad visada buvo atsiunčiama grupelė policininkų „tvarkai prižiūrėti“. Bet ilga ir gūdi tyla vis aiškiau rodė apgailėtiną aukščiausios valdžios baimę ir priklausomybę nuo Klonio gatvės tikrovę paslėpusios „TEISĖSAUGOS“.

Kad čia svarbiausio žodžio nebūtų galima nei ištrinti, nei užmiršti, o „tiesos“ reikalavimas pavirstų nuolatiniu ir viešu beldimusi į valdžios ir kitų žmonių širdis, lituanistė Ramunė Bingelienė sukūrė labai greitai išpopuliarėjusį tinklalapį „Tiesos lt“.

Bet aikštėje ilgainiui pradėta apsiriboti pačiu kukliausiu reikalavimu atsakyti į vieną vienintelį klausimą: „Kur dingo Deimantė Kedytė?“ Tai buvo pats skaudžiausias klausimas ne tik valdžiai, bet ir visai pilietinei visuomenei. Jį lydėjo gūdi, slegianti ir depresyvi tyla.

Dienos metu gausūs policijos būriai prievarta pagrobė žmogų, o Lietuvoje visi ramiai valgo ir miega apsimesdami, kad nieko neįvyko. Nenaudodama prievartos prieš atkaklius piketuotojus, valdžia vaizdavo vos ne demokratiją, o pilietinė visuomenė įprato tyčiotis iš savęs, vis dažniau vadindama save „avių banda“.
Išsisukinėjimas nuo atsakymo

Šią tylą Seime paskutinį kartą pamėgino pralaužti Nijolė Sadūnaitė: „Ne vie­ną kar­tą lan­kiau Dei­man­tė­lę jos gim­tuo­se na­muo­se Gar­lia­vo­je, kal­bė­jau­si, mel­džiau­si kar­tu su ja, kar­tu su mi­nia <…>. To­dėl ga­liu at­sa­kin­gai pa­liu­dy­ti, kad mer­gai­tė čia jau­tė­si sau­gi ir lai­min­ga, my­lė­jo sa­vo se­ne­lius ir te­tą Ne­rin­gą ir pa­ti bu­vo be ga­lo my­li­ma, pri­žiū­rė­ta, gu­vi, ben­drau­jan­ti, tu­rė­jo di­de­lį bū­rį ben­dra­am­žių drau­gų, pus­se­se­rių, su ku­rio­mis žai­dė kla­sę, dū­da­vo flei­tu­te ir t. t. Žo­džiu, vai­kas bu­vo be ga­lo gu­vus ir la­bai gra­žiai fo­to­gra­fa­vo. Jai bu­vo aš­tuo­ne­ri me­tai.“

Pasinaudodama tuo, kad Seime, dalyvaujant visai aukščiausia valdžiai, jai buvo įteikta Laisvės premija ir ta pačia proga buvo suteiktas žodis pasakyti, ką jai reiškia Lietuvos laisvė, savo kalboje, be kita ko, ji gana pagarbiai paprašė tos valdžios atsakyti į seniai kamavusį klausimą: „Ar dar gyva Deimantė Kedytė“.

Tai nebuvo koks atsitiktinis, neapgalvotas veiksmas, o laiko, turimų žinių, vienuoliškos pareigos ir sunkaus gyvenimo subrandinto moralinio apsisprendimo vaisius. Seimo pirmininkui ir Prezidentei nuovokos užteko, – jie bent tylėjo. O iš balkono pasigirdo šiurkštus tuometinio premjero Skvernelio riksmas: „Nemeluok!“

Žodžiu, N. Sadūnaitė buvo pasitikta tik nuogu pykčiu ir vulgariu netaktu, kuris negalėjo nesutrikdyti kiekvieno padoraus šventės dalyvio ir televizijos žiūrovo.

Buvęs Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisaras įžūliai išsišoko prieš buvusią politinę kalinę, buvęs policininkas – prieš visą savo gyvenimą krikščioniškam tikėjimui pašventusią ir net KGB tardytojams negalėjusią meluoti vienuolę, „aklas“ prievartinės akcijos organizatorius – prieš pasišventusią laisvės gynėją, Vyriausybės galva – prieš Seimo Laisvės premijos laureatę.

Bet gėdingiausia, kad visa tai įvyko pačios iškilmingos šventės proga, kai buvo oficialiai suteiktas žodis pačiai laureatei. Iškilmingiausia šventė paversta standartiniu skandalu. Šiuo riksmu jis, matyt, bandė paneigti, kad mergaitė buvo paimta prievarta, panaudojant šiurkščią fizinę jėgą. Bet iš tikrųjų juk taip buvo tik patvirtinta, kad Lietuvoje tebėra įteisintas labiausiai šalyje išplatintas melas.

Bet dabar opozicijoje atsidūręs S. Skvernelis netikėtai paskelbia, kad „teisėsauga išmoko klonio gatvės pamokas“. Nejaugi? Tai kur tos pamokos? Iš ko apie jas būtų galima spręsti?

Juk niekas Lietuvoje viešai neatsiprašė ne tik už šį vulgarų netaktą, bet ir už paties pagrobimo organizavimą. Neatsiprašė ne tik N. Sadūnaitės, bet ir visų kitų nukentėjusių ir įžeistų žmonių.

Baigiasi 22 metai, iki šiol NIEKAS Lietuvoje nežino, ar apsimeta nežiną, kur mergaitė yra, ir apskritai ar ji iš viso dar yra. Komisaras negalėjo užmiršti pačių sunkiausių ir dramatiškiausių išbandymų, kurie pačiu įžūliausiu ir ciniškiausiu būdu buvo primesti Deimantei, teisėjai N. Venckienei bei kitiems tada sužalotiems asmenims.

Dėl tokių žmonių kaltės Neringai Venckienei teko ištverti beprotiškai ilgą ir daugiametį teisminį persekiojimą, privertusį ją pasitraukti iš Lietuvos, slapstytis JAV, be rimto pagrindo atsėdėti demokratiškiausios pasaulio valstybės kalėjime, o po to prievartiniu būdu sugrįžti į Lietuvą.

Kiekvienam padoriam Lietuvos žmogui šie įvykiai šiandien turi atrodyti lyg būtų nurašyti iš paties dramatiškiausio pasaulinio garso detektyvo.

Bus daugiau