Tęsinys. I dalis ČIA; II dalis ČIA; III dalis ČIA;. IV dalis ČIA
„Tiesos“ akcijos
Pasiekusiems aukščiausią valdžią menkai terūpėjo kariauti už teisingumą. Pagrindinis jų rūpestis buvo iki galo išlaikyti valdžią. Kai žmonės įsitikino, kad Prezidentė ne tik nieko nedaro savo pačios iškeltiems teisingumo reikalavimams įgyvendinti, bet ir išsisukinėja nuo susitikimų su Klonio įvykių liudininkais, jie ėmė Daukanto aikštėje organizuoti reguliarius protesto mitingus.
Viena iš patikimiausių Kedžių šeimos gyvenimo liudytojų ir artimiausių Klonio įvykių dalyvių, viena iš Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos leidėjų, politinė kalinė, disidentė, Helsinkio grupės narė vienuolė Nijolė Sadūnaitė Seime apie juos taip pasakojo:
„Visus tuos penkerius su puse metų nuo mergaitės pagrobimo iki dabar jos likimu susirūpinę piliečiai žadino visuomenę ir reikalavo iš valdžios pareigūnų bei institucijų TIESOS apie Deimantės likimą: pirmąjį pusmetį rinkdavomės kasdien, vėliau kelerius metus paeiliui – kartą per savaitę, dar vėliau ir iki pat dabar kiekvieno mėnesio 17 dieną su didžiuliais užrašais – TIESOS, su plakatais renkasi ir piketuoja prie prezidentūros, prie savivaldybių ir kitų valdžios įstaigų Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, tačiau viskas veltui.
Atsakingi pareigūnai niekaip į tai nereaguoja, atsirašinėja arba tyli, kaip ir laisva save vadinanti didžioji žiniasklaida. Šios analogų Lietuvos istorijoje neturinčios daugiametės pilietinės akcijos atžvilgiu yra vykdoma totali informacinė blokada. Apie ją sutartinai metų metus nieko nerašo didžioji žiniasklaida, nerodo nė viena televizija, tyli radijas.
„Iš tikrųjų pradžioje šie susirinkimai buvo panašūs į mitingus. Jie buvo gana gausūs, gana kritiški ir kovingi. Juose buvo aptarinėjamas ne tik platus teisingumo reikalavimų spektras, bet ir autoritarinių šalių politiką primenančios „valstybės paslaptys“.
Valdžia buvo raginama neslėpti klaninių susitarimų po valstybinių paslapčių vardu. Ji buvo perspėjama, kad šios paslaptys vis tiek anksčiau ar vėliau išaiškės, kai ši valdžia jau nebegalės nei apsiginti, nei pasiteisinti. Kadangi jokios pozityvios reakcijos iš valdžios pusės daugiau nebuvo sulaukta, ilgainiui buvo nutarta savo reikalavimus reguliariai reikšti simbolišku žodžiu „Tiesos!“
Daug metų jis buvo didelėmis raidėmis užrašomas prieš prezidentūros langus. Šis žodis ženklino ne tik neblėstantį pasipiktinimą įvykdyta prievarta, bet ir reikalavimą atskleisti, kaip vykdomas pažadas „įvertinti visas vaiko perdavimo aplinkybes ir perdavimo procedūroje dalyvavusių institucijų veiksmus“.
Valdžios reakcija pasireiškė vien tuo, kad visada buvo atsiunčiama grupelė policininkų „tvarkai prižiūrėti“. Bet ilga ir gūdi tyla vis aiškiau rodė apgailėtiną aukščiausios valdžios baimę ir priklausomybę nuo Klonio gatvės tikrovę paslėpusios „TEISĖSAUGOS“.
Kad čia svarbiausio žodžio nebūtų galima nei ištrinti, nei užmiršti, o „tiesos“ reikalavimas pavirstų nuolatiniu ir viešu beldimusi į valdžios ir kitų žmonių širdis, lituanistė Ramunė Bingelienė sukūrė labai greitai išpopuliarėjusį tinklalapį „Tiesos lt“.
Bet aikštėje ilgainiui pradėta apsiriboti pačiu kukliausiu reikalavimu atsakyti į vieną vienintelį klausimą: „Kur dingo Deimantė Kedytė?“ Tai buvo pats skaudžiausias klausimas ne tik valdžiai, bet ir visai pilietinei visuomenei. Jį lydėjo gūdi, slegianti ir depresyvi tyla.
Dienos metu gausūs policijos būriai prievarta pagrobė žmogų, o Lietuvoje visi ramiai valgo ir miega apsimesdami, kad nieko neįvyko. Nenaudodama prievartos prieš atkaklius piketuotojus, valdžia vaizdavo vos ne demokratiją, o pilietinė visuomenė įprato tyčiotis iš savęs, vis dažniau vadindama save „avių banda“.
Išsisukinėjimas nuo atsakymo
Šią tylą Seime paskutinį kartą pamėgino pralaužti Nijolė Sadūnaitė: „Ne vieną kartą lankiau Deimantėlę jos gimtuose namuose Garliavoje, kalbėjausi, meldžiausi kartu su ja, kartu su minia <…>. Todėl galiu atsakingai paliudyti, kad mergaitė čia jautėsi saugi ir laiminga, mylėjo savo senelius ir tetą Neringą ir pati buvo be galo mylima, prižiūrėta, guvi, bendraujanti, turėjo didelį būrį bendraamžių draugų, pusseserių, su kuriomis žaidė klasę, dūdavo fleitute ir t. t. Žodžiu, vaikas buvo be galo guvus ir labai gražiai fotografavo. Jai buvo aštuoneri metai.“
Pasinaudodama tuo, kad Seime, dalyvaujant visai aukščiausia valdžiai, jai buvo įteikta Laisvės premija ir ta pačia proga buvo suteiktas žodis pasakyti, ką jai reiškia Lietuvos laisvė, savo kalboje, be kita ko, ji gana pagarbiai paprašė tos valdžios atsakyti į seniai kamavusį klausimą: „Ar dar gyva Deimantė Kedytė“.
Tai nebuvo koks atsitiktinis, neapgalvotas veiksmas, o laiko, turimų žinių, vienuoliškos pareigos ir sunkaus gyvenimo subrandinto moralinio apsisprendimo vaisius. Seimo pirmininkui ir Prezidentei nuovokos užteko, – jie bent tylėjo. O iš balkono pasigirdo šiurkštus tuometinio premjero Skvernelio riksmas: „Nemeluok!“
Žodžiu, N. Sadūnaitė buvo pasitikta tik nuogu pykčiu ir vulgariu netaktu, kuris negalėjo nesutrikdyti kiekvieno padoraus šventės dalyvio ir televizijos žiūrovo.
Buvęs Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisaras įžūliai išsišoko prieš buvusią politinę kalinę, buvęs policininkas – prieš visą savo gyvenimą krikščioniškam tikėjimui pašventusią ir net KGB tardytojams negalėjusią meluoti vienuolę, „aklas“ prievartinės akcijos organizatorius – prieš pasišventusią laisvės gynėją, Vyriausybės galva – prieš Seimo Laisvės premijos laureatę.
Bet gėdingiausia, kad visa tai įvyko pačios iškilmingos šventės proga, kai buvo oficialiai suteiktas žodis pačiai laureatei. Iškilmingiausia šventė paversta standartiniu skandalu. Šiuo riksmu jis, matyt, bandė paneigti, kad mergaitė buvo paimta prievarta, panaudojant šiurkščią fizinę jėgą. Bet iš tikrųjų juk taip buvo tik patvirtinta, kad Lietuvoje tebėra įteisintas labiausiai šalyje išplatintas melas.
Bet dabar opozicijoje atsidūręs S. Skvernelis netikėtai paskelbia, kad „teisėsauga išmoko klonio gatvės pamokas“. Nejaugi? Tai kur tos pamokos? Iš ko apie jas būtų galima spręsti?
Juk niekas Lietuvoje viešai neatsiprašė ne tik už šį vulgarų netaktą, bet ir už paties pagrobimo organizavimą. Neatsiprašė ne tik N. Sadūnaitės, bet ir visų kitų nukentėjusių ir įžeistų žmonių.
Baigiasi 22 metai, iki šiol NIEKAS Lietuvoje nežino, ar apsimeta nežiną, kur mergaitė yra, ir apskritai ar ji iš viso dar yra. Komisaras negalėjo užmiršti pačių sunkiausių ir dramatiškiausių išbandymų, kurie pačiu įžūliausiu ir ciniškiausiu būdu buvo primesti Deimantei, teisėjai N. Venckienei bei kitiems tada sužalotiems asmenims.
Dėl tokių žmonių kaltės Neringai Venckienei teko ištverti beprotiškai ilgą ir daugiametį teisminį persekiojimą, privertusį ją pasitraukti iš Lietuvos, slapstytis JAV, be rimto pagrindo atsėdėti demokratiškiausios pasaulio valstybės kalėjime, o po to prievartiniu būdu sugrįžti į Lietuvą.
Kiekvienam padoriam Lietuvos žmogui šie įvykiai šiandien turi atrodyti lyg būtų nurašyti iš paties dramatiškiausio pasaulinio garso detektyvo.
Bus daugiau
Ne viena minute nesigailiu prisidejes prie Kovo 11 Lietuvos atsiradimo.
Vien uz galimybe pasitraukti nuo sios moralines kloakos kokia Lietuva galutinai tapo po 2012m geguzes 17d.
1990 kovo 11 atgimeme pedofilu triumfui.
čia tik tavo sprendimas ir už tai kaip ca..ca nebusi paglostytas .:) tau pačiam pasiklojus ir miegoti .
Širvintos jau nebe Lietuva, juliau Milaiti, ane? 2012 gegužės 17 d. prisijungė prie „amerikos”.
….
http://www.mobili.lt/lt/forumas/nariu_sarasas/Dzeikas/zinutes/?&psl=5
ale tu,kaip koks nelabasis,vis islendantis is tamsios,primyztos padvarotnios…..kas gi tave taip uzkeike,kad savo vietos siam Dieviaus pasauly nerandi….
..visa si byla yra tikrasis lt snukis.Zodziu …veidas..ir Lietuva…nesinori rasyt….Kas balsuoja uz swarkeli yra visiskas debilas,bo tas tiek kiaulysciu pridirbes,kad net neisvardinsi siam formate.Kapitaliniu sunybiu,kurias srebiam ir ainiai srebs.Venskiene klaikiai prisikentejo,jai gyvenima sugriove,bet nepasidave…labai gerbiu sia moteriska,stiprybes jai..Kuo viskas baigsis da nezinia,tenegalvoja tie pedofylijai,kad jau pasimirso,nuslopo ir fsio.Ot ir ne.
Kaip sakė A. Čechovas: „Jei gali nerašyti – nerašyk“. Primena prisiminimus apie pernykštį sniegą, jokios naujos informacijos, tik laiko gaišinimas. Vien jau pavadinimas daugiau nei keistas, nes susidaro įspūdis, kad autorius iki šiol nežino, kad tas pedofilų klanas ir yra teisėsaugoje, tai ko ta teisėsauga galėtų pasimokyti, nebent būti atsargesniems. Visoje aferoje yra mažiausiai 5 lavonai ir nė vieno nuteisto, kaip visa tai būtų galima „sutvarkyti“ be teisėsaugos pagalbos. Buvęs generalinis prokuroras A. Valantinas, kuris įgnoravo visus D. Kedžio pareiškimus apie dukters tvirkinimą, padarė teisėjo karjerą. S. Skvernelis tapo ir policijos generaliniu komisaru, ir Vidaus reikalų ministru, ir net Ministru pirmininku. Nedaug trūko, kad ir prezidentu būtų tapęs, juk toks intelektualas, toks mąstytojas, toks specialistas ar galėjo būti kitaip?! … Skaityti daugiau »
..kaip nera nuteistu….taigi Venskiene….
Ta pati nprejau pasakyti, tik trumpiau:
Cia ne teisesauga pamokas ismoko, bet visuomene.
Puikus autoriaus straipsnis. Klonio įvykiai ir sistemos – teisėsauga, medicininė teismo ekspertizė, socialiniai darbuotojai, psichologai, „slušniai ir skverneliai”, kai kurie politikai, didžioji dalis žurnalistų dalyvavo procese slepiant tiesą. Ši istorija buvo visuomenę suskaldžiusi tema, kuri tūkstančius žmonių privertė ilgam nusivilti valdžia ir teismais. Po to sekė kiti įvykiai, fragmentavę visuomenę – Masiulio byla, „galimybių” pasas, kuris viešai leido niekinti, ignoruoti „nepažangią” visuomenės dalį. Dabar situacija tokia: vykstant karui ir Prigožinui sėdint už Lietuvos sienos, kai galimai yra šansas jam prieiti prie branduolinio ginklo ar bent tuo gąsdinti, daugeliui ant mūsų rinktos valdžios nusispjauti. Tai, manau, blogiausia.
klaidos ištaisymas. Sistemos, įtrauktos į Klonio įvykius – teisėsauga …