„Laikmečio“ redaktorius Tomas Viluckas paprašė parašyti straipsnį ankstesnio mano įrašo pagrindu (skaityti Tiesos.lt: „Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Jeigu žmonės išties būtų ‘educated’, nemaža jų dalis nebūtų ir ‘vaccinated’“), tai pratęsiau mintį:
Pasiskiepiję yra laikomi pilietiškais, šviesiais ir pažangiais, nusipelniusiais teisių ir galimybių. Turintys rimtą, moksliškai pagrįstą nuomonę, kad konkrečiu atveju skiepo rizika yra didesnė nei galima nauda, ir todėl abejojantys, nedrįstantys ar nenorintys skiepytis yra viešai smerkiami, teisiškai, ekonomiškai ir psichologiškai žlugdomi.
Nežinau, kaip kitus, bet mane sukrečia mokytojos, rudenį eisiančios mokyti Lietuvos vaikų, žinutė: „Labas, vakar pasiskiepijau. Prieš skiepą apsiašarojau, po skiepo nualpau. Šiandien tik pramerkus akis ašaros upeliais srūva. Jaučiuosi žiauriai išprievartauta ir kupina neapykantos šitai sušiktai vyriausybei.“
Sukrečia liudijimas nėščios moters, kuri renkasi tarp noro apsaugoti dar negimusį vaikelį nuo galimų nepageidaujamų vakcinos reiškinių ir garantijos, kad gaus reikiamą sveikatos priežiūrą nėštumo ir gimdymo metu. Sukrečia pasakojimas pardavėjos, kuri neturi pakankamai lėšų, kad galėtų testuoti savo sūnų abiturientą, bet visiškai pagrįstai nenori jo skiepyti.
Kaip atsakymu į „galimybių paso“ kritiką Facebook’e dalinamasi popiežiaus paraginimu skiepytis ir tokiu būdu atlikti meilės artimui darbą, lyg jis pateisintų mūsų Vyriausybės sprendimus. Tačiau meilės per prievartą nebūna. Popiežiaus raginimas toli gražu nėra tas pats kaip „galimybių paso“ politika, kai iš nepasiskiepijusių ketinama atimti teisę į darbą, mokslą, sveikatos priežiūrą, viešąjį transportą, bendravimą su draugais ir artimaisiais bei kt.
„Galimybių pasas“ yra grindžiamas utilitaristiniu mąstymu, kad dėl visuomenės intereso yra leistina ignoruoti konkretaus asmens teises ir interesus. Tai prieštarauja katalikiškai moralei ir biomedicinoje taikomai deontologinei etikai, pagal kurią asmuo niekada negali būti naudojamas kaip priemonė tikslui, kad ir labai kilniam, siekti.
Biomedicinos teisėje galioja principas, kad „žmogaus interesai ir gerovė yra svarbesni už išimtinius visuomenės ar mokslo interesus“ (Žmogaus teisių ir biomedicinos konvencijos 2 straipsnis). Sukrečia, kad šis principas ir didelė dalis svarbių Konstitucijos ir įstatymų normų „ekstremalios situacijos“ metu visiškai ignoruojamos, lyg teisė Lietuvoje nebegaliotų.
Pabandykime įsivaizduoti, kokioje valstybėje mes gyvensime, kai tokia praktika taps įprasta? Šiandien formuojamas pavojingas visuomenės interesų viršenybės asmens atžvilgiu precedentas kada nors gali atsisukti ir prieš uoliai besiskiepijančius, „galimybių pasą“ turinčius ir visomis jėgomis „mokslu tikinčius“ Lietuvos gyventojus.
Šiandien mes turime konstatuoti labai liūdą faktą, kad yra mokslininkai, kurie išdavė žmogų ir kuria žmogų naikinančius ginklus genetikų rankomis. Prie žmogaus gyvybės šaltinių prasibrovė mokslininkai su savo beprotiškomis idėjomis, su savo beprotiškais eksperimentais. Štai JAV CŽV buvo pravesti bandymai su žmogaus atmintimi, kurių metu buvo bandoma ištrinti žmogaus atmintį ir įrašyti ten naujas programas. Šis eksperimentas įgavo pavadinimą, kaip „smegenų plovimas” ir pasaulio žiniasklaidos buvo išplatintas. Mūsų žurnalistai, kurie nėra išmokyti pamatyti reiškinio esmę, pamatyti svarbiausius dalykus, dirba kaip sovietmečio žurnalistai, pagal tuos pačius metodus, maišydami tiesą su melu įvairiomis proporcijomis, kad įtiktų užsakovui ir gautų už tai pinigų. Būtent jie, kaip papūgos, paskleidė vienas per kitą, kad yra „smegenų plovimas” ir kas nori tuos „smegenis plauna”. O reikalas… Skaityti daugiau »
Piktavalių mokslininkų rankomis ir protu sukuriamas baisus, viską naikinantis, ginklas, be jokios abejonės. Toks ir yra virusinis-biologinis ginklas žmonijos pamažinimui, ypač baltųjų europiečių. Mes turime baisią Mokslinio Komunizmo patirtį, Bolševikų partijos prievartos patirtį, todėl nelinkę pasitikėti Blogio imperijos sąjungininkėmis. Blogio genijai yra baisūs.
Tam senam kaliošui – katalikų popiežiui jau senai reikia nustoti skleisti savo nesąmones. Jo nusišnekėjimai tik nupezusių davatkų ausims. Jam jau nedaug liko būti
šiame pasaulyje, todėl jo garsiai pasakytos mintys yra ne visada teisingos ir vado-
vautis jomis ne visada yra naudinga ir teisinga.
Sovietmeciu netgi liga buvo surasta tiems, kurie progresyviosioji SSSR santvarka nepatiko. Kas komunistines visuomenės tikslams aukotis ar net pritarti nesutiko, buvo talpindamas į psichiatrinės ligonines su diagnoze “vialotekushchiaja shizofrenija”. Kai kurie psichologai tai jau atgaivino. Tokis Andrius Jurgaitis iš kariuomenės jau ragina sovietinius “gydymo” metodus naudoti.