Ką Europai reiškia dešiniųjų pergalė Švedijoje?

laikmetis.lt

Švedijos ministrei pirmininkei Magdalenai Andersson pripažinus pralaimėjimą ir rinkimuose nusileidus dešiniųjų koalicijai, visos Europos konservatoriai džiūgauja.

Skandinavijos valstybė, kuri kadaise buvo viena iš labiausiai kairiųjų pažiūrų Europos šalių ir gerai žinoma dėl to, kad per 2015 ir 2016 m. migrantų krizę priėmė santykinai daugiausia pabėgėlių, padarė radikalų politinį posūkį dešinėn.

Žinoma, šio posūkio priežastys yra gerai žinomos, nepaisant politkorektiškos cenzūros šalyje. Utopinė multikultūrinė ateitis, kurią įsivaizdavo daugelis švedų, per pastaruosius kelerius metus sugriuvo, ir, kaip išsamiai aprašė „Remix News“, šaudymai, žmogžudystės, prekyba narkotikais, imigrantų gaujų nusikaltimai, išpuoliai prieš moteris ir didėjantis seksualinių nusikaltimų skaičius privertė kadaise taikią šalį patirti šoką. Dėl blogėjančios saugumo situacijos populiariausias Vokietijos laikraštis „Bild“ net pavadino Švediją „pavojingiausia šalimi Europoje“.

Neaišku, kokia kryptimi Nuosaikiųjų partijos atstovai kreips vyriausybę, tačiau daugeliu atžvilgių jie norės išlaikyti status quo. Kaip ir Krikščionių demokratų sąjungą (CDU) Vokietijoje, Nuosaikiųjų partiją geriausiu atveju galima apibūdinti kaip „konservatyviąją partiją“. Atsižvelgiant į antiimigracinei Švedijos demokratų partijai suteiktą mandatą ir į tai, kad Švedijos visuomenė smarkiai nusiteikusi prieš didesnę imigraciją, nuosaikieji darys viską, kad atrodytų, jog imasi veiksmų imigracijos ir nusikalstamumo srityje, tačiau, tikėtina, geriausiu atveju siūlys tik kosmetinius pokyčius. Nuosaikieji taip pat stengsis atsiriboti nuo Švedijos demokratų, net noriai puldami savo tariamą koalicijos partnerę, kad iškeltų save kaip „tolerantišką ir garbingą“ konservatyvią alternatyvą.

Taip pat verta paminėti, kad Nuosaikieji priklauso Europos liaudies partijai (EPP) Europos Parlamente, tai pačiai galingai politinei grupei, kurią Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas apkaltino praradus sielą ir pasukus į kairę.

2020 m. parašytame memorandume V. Orbanas pažėrė EPP kritikos, nurodydamas, kad per daugelį metų ji perėmė daug kairiųjų koncepcijų, įskaitant lyčių ideologiją ir už migraciją pasisakančias pozicijas. EPP vadovybė ilgai siekė tikslo išstumti Orbano partiją „Fidesz“ iš koalicijos, o tai baigėsi tuo, kad 2021 m. „Fidesz“ pasitraukė iš EPP.

„Mes atsisakėme šeimos modelio, pagrįsto vienos moters ir vieno vyro santuoka, ir puolėme į gender ideologijos glėbį. Užuot rėmę vaikų gimimą, masinę migraciją laikome mūsų demografinės problemos sprendimu. Mes neginame savęs kaip seni ir didingi europiečiai ir nesiimame kovoti su kairiosiomis liberaliomis intelektualinėmis jėgomis ir jų įtakojama bei kontroliuojama žiniasklaida“, – rašė V. Orbanas kandžiame dviejų puslapių memorandume, kuris daugeliu atžvilgių buvo jo atsisveikinimo laiškas politinei grupei, kadaise istoriškai atstovavusiai krikščionių konservatoriams Europoje.

Kita Švedijos keturių partijų vyriausybės partnerė – krikščionių demokratų partija – taip pat priklauso EPP, todėl Švedijos demokratams teks susidurti su sunkumais siekiant įgyvendinti savo darbotvarkę su koalicijos partneriais.

Ar įmanoma nauja imigracijos politika?

Švedijos demokratai savo ruožtu teigia, kad Švedija vėl bus pirmoje vietoje, o A. Åkessonas socialiniame tinkle „Facebook“ rašė: „Dabar prasideda darbas, kad Švedija vėl taptų gera… Mums jau gana nesėkmingos socialdemokratų politikos, kuri aštuonerius metus toliau vedė šalį klaidinga kryptimi. Laikas pradėti atkurti saugumą, gerovę ir sanglaudą. Atėjo laikas Švediją iškelti į pirmą vietą.“

Vis dėlto nedidelė dviejų balsų dauguma, kurią Švedijoje turi dešinieji, tebėra trapi, ir jau vienas Liberalų partijos parlamento narys pareiškė, kad bandys sužlugdyti vyriausybę, jei į ją įeis Švedijos demokratai, o tai galėtų sužlugdyti bet kokius realius politikos žingsnius, kuriais siekiama kontroliuoti imigraciją ar pažaboti nusikalstamumą.

„Ėjau į rinkimus ginti žmogaus teisių ir laisvių“, – Švedijos žiniasklaidai sakė parlamento narė Romina Pourmokhtari. „Būtent į tai mes, liberalai, turėsime nukreipti savo ugnį ateinančiais metais“.

Dešinieji gali tikėtis ir daugiau politikų iš savo koalicijos, bandančių pelnyti dominuojančios Švedijos kairiosios žiniasklaidos pagarbą „pasisakydami už toleranciją“. Nors jie gali pakenkti savo partijoms, asmeninės naudos potencialas išlieka didelis. Tokių pat pagyrų sulaukė ir JAV respublikonai, tokie kaip buvęs prezidentas George’as W. Bushas, buvęs senatorius Johnas McCainas ir dabartinis senatorius Mittas Romney už nuolatinį priešinimąsi Donaldui Trumpui. Visus tris staiga liaupsino žiniasklaida ir kultūros institucijos, kurios ilgą laiką juos peikė, o daugeliui politikų, nesvarbu, ar jie būtų Švedijoje, ar JAV, tokie pagyrimai gali tapti svaiginantys ir net finansiškai pelningi.

Švedijos demokratai surengė kampaniją, kurioje daugiausia dėmesio skyrė imigracijai ir nusikalstamumui, ir pasiūlė Švedijai nebepriimti visų pabėgėlių, išskyrus pabėgėlius iš Ukrainos. Akivaizdu, kad naujojoje vyriausybėje bus tokių, kurie greičiausiai priešinsis šiai darbotvarkei. Net jei naujajai vyriausybei pavyks surinkti reikiamą balsų skaičių, kad apribotų ar net sustabdytų migraciją į Švediją, jos laukia sunki kova su priešiškai nusiteikusiomis ES institucijomis, pavyzdžiui, Europos Žmogaus Teisių Teismu (EŽTT) – organizacija, kurioje dirba teisėjai, žinomi dėl savo ryšių su milijardieriumi oligarchu George’u Sorosu ir kuri ilgą laiką stabdė Jungtinės Karalystės bandymus kontroliuoti savo imigracijos problemas.

Ką Švedijos rinkimai reiškia Europai?

Daugeliu atžvilgių Švedija yra viena iš pagrindinių Vakarų Europos „kanarėlių“ anglies kasykloje – šalis pagal kurią galime nuspėti būsimus procesus kitose valstybėse. Skirtingai nei jos kaimynai šiauriečiai, kurie į imigraciją žvelgė daug pragmatiškiau ir griežčiau, Švedija ėmėsi visapusiškai atverti savo šalį, o tai smarkiai pakeitė jos demografinę padėtį ir ištisus miestus. Šalies poslinkis į dešinę yra reakcija, kuri gali atsiliepti kitoms šalims, vykdančioms tokią pačią imigracijos politiką, pavyzdžiui, Vokietijai. Dabartinė kairioji Vokietijos vyriausybė propaguoja agresyvią imigracijos darbotvarkę, kuri apima masinę amnestiją, greitesnį natūralizacijos procesą ir siekį priimti 500 000 imigrantų per metus, nors nelegalių imigrantų skaičius sparčiai auga.

Pažymėtina, kad visos Vokietijos partijos jau seniai pasižadėjo atmesti bet kokį bendradarbiavimą su partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD), tačiau tą patį kadaise buvo sakoma ir Švedijoje, kol šie rinkimai nesugriovė šių ankstesnių pažadų. Ar Vokietijoje kada nors gali įvykti toks politinis persitvarkymas? Neabejotina, kad su kiekvienu šio „įžado“ aplinkinėse šalyse nykimu, kuris įvyko ir Austrijoje valdant buvusiam kancleriui Sebastianui Kurzui, tokio proveržio Europos ekonomikos ir politikos galiūnėje tikimybė tampa vis didesnė. AfD pirmiausia turi kreiptis į platesnę rinkėjų dalį, ir nors pastaruoju metu jos rezultatai apklausose auga, jai reikėtų 20 proc. ar didesnio rezultato, kad turėtų pakankamą svorį ir galimybę išsivaduoti iš politinės izoliacijos.

Vengrijoje ir Lenkijoje rinkimų rezultatai bus vertinami kaip tam tikra atokvėpio priemonė – kur kas geresnė, nei jei valdžią būtų išlaikę socialistai, tačiau vis dar neaišku, kokią tiesioginę naudą naujoji vyriausybė duos konservatyviems tikslams Europos lygmeniu. Tiek Vengrija, tiek Lenkija patiria precedento neturintį spaudimą iš Europos Sąjungos, kuri siekia panaikinti veto procedūrą, ilgą laiką saugojusią abiejų šalių suverenitetą ir tarnavusią kaip Vokietijos bei Prancūzijos galios stabdys.

Dar didesnį nerimą konservatoriams kelia tai, kad Nyamko Sabuni, buvusi Liberalų partijos, kuri šiuo metu dalijasi valdžia keturių partijų vyriausybėje, lyderė, pareiškė, kad Vengrija turėtų būti pašalinta iš Europos Sąjungos dėl savo pozicijos LGBT klausimais. Ji tebėra šios partijos narė ir turi įtakingą balsą, o tai reiškia, kad liberalai tampa potencialiai problemiškiausia dešiniųjų koalicijos nare.

Net jei naujoji Švedijos vyriausybė palaikys ES bandymus nubausti Vengriją ir Lenkiją finansavimo mažinimu ir sankcijomis, tikėtina, kad Švedijos demokratai aktyviai veiks prieš šią darbotvarkę, darydami spaudimą savo vyriausybei. Kol kas neaišku, kokią galią užsienio politikos klausimais ir Briuselyje vykstančiose machinacijose turės Åkessonas, tačiau jis suteikia vilties žiburėlį konservatyvioms vyriausybėms.

Tai, kas nutiks per artėjančius rinkimus Italijoje, greičiausiai bus daug svarbiau ES ateičiai, nes tvirta dešiniųjų koalicija šioje ES valstybėje narėje – steigėjoje gali pakreipti politinę šachmatų lentą ir suteikti Europos dešiniesiems daug daugiau laiko išlikti ir net suklestėti. Nepaisant to, tai, kas įvyko Švedijoje, yra bene geriausias rezultatas, kokio galėjo tikėtis Europos konservatoriai. Dabar Švedijos demokratai, kaip didžiausia naujosios vyriausybės partija, turi naudotis savo, kaip didžiausios partijos tribūna ir daryti spaudimą nuosaikiesiems bei kitiems vyriausybės partneriams, kad jie laikytųsi darbotvarkės, kuri pakeistų politiką, smarkiai pakenkusią Švedijos gyvenimo lygiui ir pakeitusią šalies demografinę padėtį, daugiausia pakenkdama etninių švedų, kurie tūkstančius metų gyveno ir vadino šalį savo namais, interesams.

Šaltinis: Remix News