Jūsų dėmesiui siūlome Šarūno Liekio, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekano, Politologijos katedros profesoriaus, straipsnį „Apie tariamus išdavikus“, platinamą BNS.
Ir pavadinimo užuomina, ir svarstymų ašimi tapusi „Astravo istorija“ susieja (nors pats Š. Liekis ir neprisipažįsta) šį tekstą su keturių autorių – prof. Raimundo Lopatos, signataro ir ambasadoriaus Albino Januškos, prof. Alvydo Jokubaičio ir prof. Alfredo Bumblausko – vardu vasario 17 dieną DELFI.lt portale paskelbtu nenusakomo žanro tekstu „Kaip Lietuvos valdžia išdavė valstybę“ (skaityti ČIA).
Stojusią tylą vasario 22 dieną nutraukė dr. Darius Kuolys, Veidaknygės paskyroje išsakęs savo suglumimą ir surašęs klausimus, į kuriuos jam (ir ne tik jam) norėtųsi išgirsti atsakymus. Neilgai trukus jo pamintijimai apie žurnalistų pareigas bei atsakomybę atkreipė ir BNS žurnalistės Jūratės Damulytės dėmesį. Jai parūpo išsiaiškinti, ar išties verta įsiklausyti į „žiniasklaidos ir visuomenininkų sukompromituotus autoritetus“.
Į svarstymus įsitraukė ir rašytojas Liudvikas Jakimavičius. Įžvelgęs pamatinį – Lietuvos valstybės ateities – klausimą, jis įvardijo ir tai, kas kitų buvo palikta tarp eilučių (skaityti ČIA).
Ir štai dar po penkių dienų prabilo Vytauto Didžiojo universiteto politologų ir diplomatų kalvės profesorius Šarūnas Liekis.
Bet jis TAI padarė taip, kad net ir perskaičius tekstą žodis po žodžio lieka neaišku: o kas vis dėlto tuo tekstu – ir konkrečiai (kiekvienu sakiniu ar pastraipa), ir apskritai (pačiu diskursiniu faktu) – norėta pasakyti?
Štai kad ir šioje tekstą apibendrinančioje (!) pastraipoje [pastaba: beskaitant kilę klausimai, tiksliau – tik jų dalis, pateikti laužtiniuose skliaustuose kursyvu]:
„Ši Astravo istorija [kokia ar kieno „istorija“ turima omeny: kaip baltarusiai statė, stato ir pastatys Astravo AE? ar „istorija“, į tam tikrą įvykių grandinę surašanti, kaip Lietuva, jos politikai, į mitingus rinkęsi piliečiai ir pan. bandė ar nebandė jiems „neleisti“ statyti? o gal tai, kaip apie tą statymą ir/ar (ne)trukdymą buvo vienų, kitų ar trečių kalbama, pasinaudojama ir pan.?] yra tiktai paviršiuje [apie kokį ar kieno paviršių čia kalbama?]. Akivaizdus [???] yra jos vertybinis kontekstas – čia [kur „čia“?] paplitęs makiavelizmas. Jis jau seniai yra dalies visuomeninių ir politinių grupių [kurios dalies? kokių grupių konkrečiai? ir kam reikalingos būtent tokios užuominos?…] kasdienio veiksmo vadovas. Šio tipo makiavelizmas [esama ir kitokio? kokio?] įsisavintas ir išmoktas iš TSKP partijos istorijos užsiėmimų universitetuose [ar tai reiškia, kad tokių užsiėmimų neturėję nuo jo apsaugoti?.. o kur ir kaip įsisavinamas kitokio tipo makiavelizmas?… ar jis kokybiškai kitoks? o gal ir vienoks, ir kitoks makiavelizmas vis tiek yra makiavelizmas? ir t.t., ir pan.]. Toks tūlas pilietis [kas tai yra „toks tūlas pilietis“?] mano, kad bet kas [ar sakydamas „bet kas“ autorius turi omeny asmenis, ar priemones?… o gal ir tai, ir tai? o gal – ir visai nieko?] gali tarnauti valdžios paėmimui ir jos konsolidavimui. Deja, ši klaustrofobinė [???] makiavelinė virtu (savybių visuma, būdinga besivaržančiam dėl valdžios valstybės vyrui [tik šiaip įdomu: ar ši savybių visuma gali būti būdinga ir valstybės moteriai? jei taip, kodėl apie tokią galimybę nutylima?]) elgsena [ir vis dėlto – apie kieno konkrečiai elgesį čia kalbama?…] neužkariaus [kodėl staiga – šiaip visame tekste vartojamas būtasis ir esamasis laikas – pradedama kalbėti būsimuoju laiku?] daugumos protų ir širdžių [palaukit, palaukit – apie kokį čia karą ar užkariavimą, net jei tai ir metafora, Š. Liekis kalba?…], kokiomis gynybinėmis [ar čia plėtojama karo paradigmos semantika? jei taip, vadinasi, čia turėtume „girdėti“ pozityvą: bendruomenės visais laikais ginasi? stengiasi išlikti…], dažniausiai M. Valančiaus [???] baudžiavinio [???] kaimo, baimę skiepijančiomis vertybėmis [ar „vertybės“, kurios skiepija baimę, gali būti vadinamos vertybėmis? jei taip, tai gal galima jas įvardyti ir konkrečiai?…] nesiremtų. Tik progreso [ar sakydamas „progreso vizija“ Š. Liekis turi omeny tai, kas politologijos moksle labiau įprasta vadinti „pažangos ideologija“? ar…???] , išlaisvinimo [kas, nuo ko ir ką čia ruošiasi išlaisvinti???] ir teisingesnio pasaulio vizijos [ir vis dėlto – apie kieno vizijas čia kalbama ir kodėl?] ir elgesio modeliai [kas ir ką čia pasiruošęs modeliuoti ar permodeliuoti…???] bus patrauklūs piliečiams [???] ir virtu racionalizacijai [???] dabarties ir ateitiems lyderiams [???].“
Visą Šarūno Liekio straipsnį „Apie tariamus išdavikus“ skaitykite ČIA.
Jei ką suprasite daugiau, komentarų skiltyje kviečiame pasidalyti savo supratimu ir su kitais.