Saulė Pauliuvienė | Alfa.lt
Kada pakilsime iš moralinio nuosmukio? Gal tai įvyks 2013-aisiais? Norisi tuo tikėti, juolab kad yra ir ženklų, rodančių, kad vis daugiau žmonių atsimerkia ir į Lietuvos realijas žiūri nebe per rožinius akinius.
Dvigubi moralės standartai, politinė veidmainystė, virstanti visuomenine dviveidyste. Dvejus metus kone didžioji dauguma garbino Daukanto rūmų šeimininkę – rūpestingos tautos gelbėtojos įvaizdis buvo uoliai puoselėjamas. Deja, jis žlugo.
Šiemet, kai tapo akivaizdu – prezidentės Dalios Grybauskaitės favoritai gali ciniškai tyčiotis iš tautos rinktų politikų, gali narciziškai mėgautis savo abrozdėliu televizijų ekranuose nebijodami, kad teks atsakyti į užduodamus klausimus.
Apsimelavęs prezidentės patarėjas, savimi besigėrintis generalinio prokuroro pavaduotojas, turintis įtakingų pažinčių vienoje žiniasklaidos grupėje, kuri, stebuklas – pirmoji sužino apie tai, kad jos akcininkus netrukus ketina prigriebti teisėsauga.
Neįgalus (atsiprašau neįgaliųjų) generalinis prokuroras, kuris tik moka sėkmingai žaisti akcijomis ir laikas nuo laiko užsukti į Seimą prašydamas atimti neliečiamybę kuriam nors iš politikų.
Neįgalus Valstybės saugumo departamento direktorius, kuris žiniasklaidai garsiai kalbant apie tai, jog jo pavaduotojas galėjo asmeniškai inicijuoti kelių buvusių įtakingų nesusitepusių teisėsaugininkų ir jų šeimų sekimą, net nemirkteli, nes mirktelėjimui negavo komandos iš savo šeimininkės.
Apie tai, kad gyvename laisvoje valstybėje, kurioje žodžio laisvę, o drauge – ir valdžios kritiką garantuoja Konstitucija, matyt, būtų gerai pamiršti. Bent jau to norėtų Daukanto aikštės rūmų gyventojai, metų pabaigoje pasufleravę prezidentei, kad jos kritikai – sukčių gauja. Kas kaltas, kad patarėjų komandai trūksta išprusimo, inteligencijos, intelekto ir kultūros?
Prezidentė gali neduoti naujajai vyriausybei nė įprastų 100 dienų be kritikos. Ji gali girdint kone visiems mieliems Lietuvos žmonėms per nacionalinę televiziją pareikšti, kad kai kurie kandidatai į ministrus atitinka tik minimalius kriterijus. Kiek liko tikinčių, kad Daukanto rūmų šeimininkė atitinka visus tautos vadovui keliamus kriterijus? Kaip rodo visuomenės apklausos, vis mažiau. Ir tai teikia vilties.
Spirti į užpakalį neįtikusiam ministrui gal ir smagus užsiėmimas. Normali dalykiška kalba mūsuose tampa nepriimtina. Mes, regis, jau trejus metus gyvename tarp priešų – jeigu ne išorės, tai vidaus. Yra mieli Lietuvos žmonės, yra nemylimi verslo atstovai. Yra politinis elitas, kuris labai nemyli prezidentės, ir yra prezidentė, kurią esą labai myli Lietuvos žmonės.
Taip myli, kad dėl jos arogantiškos laikysenos lemtų sprendimų išeina į gatves reikalaudami tiesos ir teisingumo tų žmonių, kurių veidus yra regėję tik žiniasklaidoje, atžvilgiu. Taip myli, kad šalies vadovės reitingas krenta, o tai gali reikšti ne tik viltį. Tai gali reikšti: jokio konstruktyvaus dialogo nebus. Bus dar didesnė priešų paieška. Bus dar mažiau drąsos ir dar daugiau baimės.
Baimės pasakyti, ką galvoji, nes tuoj būsi išvadintas sukčiumi. Dar pridėta, kad sukčiaus su kriminaliniu prieskoniu. Tokia tad nūnai kalba Lietuvoje. Nukirstos galvos tebuvo veiklos imitacija. Dabar bus mėginama nukirsti žodžius, o tai – jau daug rimčiau.
Vis dėlto šviesa tunelio gale matyti – yra žmonių, kurie nebijo. Jie arba niekada nesitaikstė, arba tiesiog dar nemoka taikstytis su iš viršaus nuleidžiama nuomone. Jie – mūsų valstybės viltis. Ir jiems nereikia kurti jokio įvaizdžio. Nes tiesai ir drąsai įvaizdžių nereikia.
Alfa.lt