Rimantas Varnauskas | Alfa.lt
Valstybės saugumo departamento (VSD) ir prezidentės Dalios Grybauskaitės įvykdytoje kontržvalgybinėje operacijoje „apsaugokime šalies vadovę nuo priešiškų valstybių atakų“, tikriausiai, norėta nušauti kelis zuikius. Tačiau pykštelėta sau į kojas.
VSD ne vienerius metus buvo atkakliai raginamas nors kažkiek išlįsti iš totalaus paslapties kiauto ir paaiškinti visuomenei savo darbo specifiką ir uždavinius. Buvo nurodomas ir sektinas pavyzdys – Estijos saugumo policija (KAPO), kuri savo viešas ataskaitas rengia ir skelbia jau penkiolika metų. Ir jose nesibodima įspėti savo šalies piliečius, kad, pavyzdžiui, kelios pagrindinės Rusijos specialiosios tarnybos – FSB (Federalinė saugumo tarnyba), SVR (Užsienio žvalgybos tarnyba) ir GRU (Karinė žvalgyba) – savo taikiniais gali pasirinkti Estijos oficialiuosius asmenis, verslininkus, žurnalistus, diplomatus ar studentus.
Prieš porą metų įsidrasino ir VSD. Apie iš Rusijos kylančias grėsmes rašyta ir VSD metinėse ataskaitose. Aptakiai. „Prieš Lietuvą vykdomos informacinės kampanijos, joms skiriama vis daugiau lėšų“. Neaišku, ar kuklios ir pakankamai neapibrėžtos ataskaitos netenkino valdžios moterų irgi vyrų, tad pastaroji preventyvi VSD akcija turėjo pranokti visus užsakovo lūkesčius. Į kovą „už“ ar „prieš“ prezidentę pakilo ir visi didieji rašytojai, ir interneto komentarų mažaraščiai.
Kokie motyvai pastūmėjo mažakalbius vienišius D. Grybauskaitę ir G. Griną prabilti apie atakas, kurios tiesiogiai bus nukreiptos prieš šalies vadovę? Gautos operatyvinės informacijos rimtumas, numanomos informacinės atakos pragaištingas mastas? Ar tai tikrai tik neskoningas prezidentinės rinkimų kampanijos patiekalas su rūgtelėjusiu saugumietišku padažu?
Vargu, ar kada tiksliai sužinosime, kas yra informacijos, įbauginusios šalies vadovę ir saugumo šefą, šaltiniai. Gal VSD hakeriai, įsilaužę į nedraugiškų Lietuvai valstybių vidinius tinklus, gal koks FSB nusivylęs rusiškasis „snowdenas“ (Lietuvos saugumiečių ryšiai su FSB turėtų būti tvirti dar nuo bendrų Eglės Kusaitės tardymų), gal ką suuodė draugiškos specialiosios tarnybos (nors po CŽV kalėjimų paieškos istorijos tuo galima būtų abejoti), gal ką nors pavyko iščiulpti iš paties E. Snowdeno atviravimų. Kliedesiai, pasakytų nors kiek racionaliau mąstantis žmogus.
Greičiausiai šaltinis yra savos šalies žiniasklaida, kuri atkakliai ieško nutylėtų prezidentės biografijos faktų. Ne iki galo yra teisūs tie, kurie tvirtina, kad apie prezidentės biografiją pasakyta jau viskas ir nieko daugiau joks klastingas ir piktavalis priešas jau nebepridurs. Pavyzdžiui, kodėl neatskleidžiamos detalės, kokiais metodais buvo kariaujami „mažieji karai“, anot pačios D. Grybauskaitės, su Mykolo Burokevičiaus „platformininkų“ valdoma aukštąja partine mokykla? Kodėl Leningrade mokytasi bent metais ilgiau nei sovietiniais laikais buvo įprasta ir t.t., ir pan.
Nei pačiai D. Grybauskaitei, nei jos ištikimiems rėmėjams ar potencialiems rinkėjams (jei būtų siekiama antros kadencijos) nebūtų malonu išgirsti, jei būtų rasta kokių nors neatknistų archyvinių dokumentų, kurie atskleistų, kad būsimoji Lietuvos prezidentė, tarkime, rašė „donosus“ (skundus) sovietų saugumui (ir (ne)svarbu apie ką), kad uždarose nomenklatūrinėse pirtelėse vanta vanojo paslėpsnius kokiam sovietiniam „bonzai“, siekdama greitesnio kopimo karjeros laiptais, ar „Rot Front“ kailių fabrike mokėsi kovoti su nacionalistais, kurių Lietuvoje niekada netrūkdavo, lupinėdama nagus nutrijoms.
Visą straipsnį skaitykite ČIA.
