Siūlome Algirdo Patacko interviu iš „XXI amžiaus“ ištraukas.
Lietuvos Sąrašo remtas naujojo Seimo narys, daugiamandatėje apygardoje pagal partijos „Drąsos kelias“ sąrašą išrinktas Algirdas Patackas dalijasi savo įžvalgomis apie porinkiminę Lietuvą.
Kalbėjosi „XXI amžiaus“ bendradarbis Romas Bacevičius
Pirmiausiai norėčiau paklausti, už kokias partijas balsuodavote ankstesniuose Seimo rinkimuose?
Visada balsuodavau už krikščionis demokratus, o per 2008 metų rinkimus – už krikščionis demokratus priglaudusią Tėvynės sąjungą. Seime tris kadencijas buvau krikščionių demokratų frakcijoje (ne partijoje).
Gal Jūs, kaip pilietis, buvote per daug reiklus tai partijai, už kurią balsavot iš jos tiek reikalaudamas?
Esu parašęs „Disidento dekalogą“. Viename jo punkte sakoma, kad iš savų reikia reikalauti dešimt kartų daugiau negu iš svetimų, nes jeigu savi sugenda, tai nebelieka bendražygių. Tada karas jau pralaimėtas.
Kaip Jūsų manymu paprasti piliečiai mato ketverius TS-LKD ir jų partnerių valdymo metus?
Iš ekonominių krizių vargais negalais išsikapstėme – daugiausia TS-LKD dėka, o konkrečiai reikia dėkoti sąžiningajai finansų ministrei Ingridai Šimonytei ir „Opus Dei“ vyrukams iš Ūkio ministerijos. Bet, nukreipus visas jėgas ūkio ir finansų dalykams, nacionaliniam saugumui, buvo apleista teisėsauga, o švietimas besąlygiškai atiduotas liberalams.
Atskira kalba dėl Kubiliaus – jam teko didžiausia atsakomybės našta. Premjeras turi vadovauti visai vyriausybei, tačiau atskiros, kitoms politinėms jėgoms atiduotos ministerijos be priežiūros virto kunigaikštystėmis. Taigi materialiems dalykams, ekonomikai, stabilumui buvo paaukota tai, kas jautriausia – teisėtvarka, švietimas ir kultūra. Suprantu, kad ne visose srityse Tėvynės Sąjunga turėjo galimybę skirti ministrus, bet galėjo parodyti bent moralinę paramą tiems, kurie stengėsi neleisti įsivyrauti šiose srityse priešiškai ideologijai. Tėvynės Sąjunga ketverius metus išsilaikė valdžioje sumaterialėjimo kaina.
Ar Jūs pats šias pastabas išsakėte Tėvynės Sąjungos vadovybei?
Aš nesu partijos narys ir tiesiogiai politikoje nedalyvavau. Rašiau publicistinius tekstus ir jais bandžiau paveikti.
Kas dar pastaruosius metus negerai vyko Lietuvoje?
Didelė kaltė tenka Tėvynės Sąjungoje ištirpdytiems krikščionims demokratams – jų visai nesigirdėjo. Nesimatė jų pastangų, neparodyta jautrumo blogiui ar netgi pūsta į tą pačią dūdą. Konformistiškai tylėta, nieko nedaryta – lyg būtų ištirpę. Rytas Kupčinskas ar Naglis Puteikis dėjo daugiau pastangų negu krikščionys demokratai. Konservatoriai religijos atžvilgiu iš tiesų nusiteikę pozityviai, bet į ją jie žiūri utilitariai – kaip į naudingą instrumentą. O krikščionių demokratų požiūris į religinius dalykus turi būti esminis – to labiausiai ir trūko. Jei padėjo paremontuoti bažnyčias, tai gerai, bet čia tik materialioji pusė. Įklimpta į materializmą, išduota Sąjūdžio dvasia.
Teko girdėti nusistebėjimų, esą kodėl tautos patriotas ir ištikimas Vytauto Landsbergio gynėjas Algirdas Patackas susidėjo su „žudiko“ partija? Kodėl žmonės ją dar taip vadina?
Pokaryje kolaborantai partizanus irgi vadino banditais. Aš „susidėjau“ su žmonėmis, kurie bandė apsaugoti mažą vaiką nuo prievartos, ir šitai man neturi nieko bendro su prieš tai buvusiais įvykiais.
O Vytautą Landsbergį, nuo kurio 1991 metų sausyje man buvo liepta neatsitraukti toliau kaip per du metrus, gyniau todėl, kad šio žmogaus gyvybė buvo nepriklausomybės garantas. Gerbiu jį už Sausio epopėją ir ne mažiau gerbiu už jo poziciją Klonio gatvės atžvilgiu. Joks tokio rango politikas neišdrįso ginti mergaitės, o Landsbergis išdrįso, nepaisydamas reitingų ir prestižų. Žinau, kad jis manęs nesmerkia dėl mano požiūrio ir veiksmų. Tuo pačiu suprantu, kad jis kaip politikas turi paremti savo partiją per rinkimus, ir jis tai padarė.
Kaip, atsižvelgiant į realijas, pasirodė „Drąsos kelias“?
„Drąsos kelias“ pralaimėjo. Galima daug kalbėti ir analizuoti, bet drįsiu įvardyti esminę priežastį – įvyko savotiška išdavystė. Žmonėms lyg ir reikia teisybės, jie jos nori, bet kai reikėjo realiai rinktis tarp rizikos, tai yra „Drąsos kelio“, kuris eina va bank, ir stabilumo, jie pasirinko pseudostabilumą, jau virtusį sąstingiu.
Jei drįsti, tai iki galo – jaučiamės išduoti, kaip pokario partizanai. Jie irgi buvo palikti vienui vieni – tauta, juos palaikiusi, buvo ištremta, į kalėjimus susodinta, išžudyta, o liaudis pasirinko kolaboravimą. Liaudis ir buržua ėjo į kompromisą su sovietų valdžia, lygiai kaip dabar liumpenizuota visuomenės dalis, „buvusieji“ ir suburžuazėjusi vidurinė klasė balsavo už „mėsos“ partijas. Mes buvome išduoti. Sąvoką buržua aš vartoju ne kaip marksistai, o kaip Antanas Maceina, kalbėdamas apie prometėjiškumo ir buržuazinės dvasios priešpriešą.
Kaip išvis vertinate Seimo rinkimų rezultatus? Kokios mintys apie socialdemokratų buriamą koaliciją?
Nieko nuostabaus, kad jie jungiasi. Visi jie panašūs – tai „buvusiųjų“ kratinys su naujais, ciniškais veikėjais, kuriems svarbu materialinė nauda ir valdžios jėga. Yra viena kita išimtis, bet, kaip sakoma, išimtys tik patvirtina taisyklę. Jei norėtų vėl valdyti TS-LKD, būtų priversti vėl jungtis su liberalais, o tai būtų tam tikra prasme netgi blogiau. Manau, kad Lietuvai, o ir pačiai Tėvynės Sąjungai geriau būtų likti opozicijoje. Per ketverius metus jie turėtų galimybę atsigauti ir vėl tapti Sąjūdžio žmonėmis. Tačiau, pažvelgus į sąrašą, viltis blėsta – nebent laukti stebuklo…
Tada kokios prognozės apie artimiausius Seimo ketverius metus?
Sisteminės partijos ir toliau nieko neleis keisti. Pažvelkite į sąrašus – vien seni kadrai. Taigi ketverius metus niekas nesikeis. Bus stabilu iki vidurių užkietėjimo – Lietuva vietoj tiesos pasirinko mėsą. Mūsų septynių „Drąsos kelio“ grupelei belieka pasirinkti partizaninę taktiką – kakta kakton su „reguliariaisiais“ nepakariausi. Kita vertus, iš istorijos yra žinoma, kad partizanų, jei tik jų reikalas yra teisus, nugalėti neįmanoma – jei turėtumr omeny ne buitinį, bet istorinį laiko matmenį.
Ar nebuvo apmaudu, kad jokios kitos partijos rinkimų kampanijos metu neparodė tiek priešiškumo „Drąsos keliui“, kaip TS-LKD ir Liberalų sąjūdis, tarsi dešiniosios partijos?
Kitos sisteminės partijos irgi nerodė draugiškumo, bet jos gudriai tylėjo. Labiausiai priešiška jėga, atrodo, yra liberalai. Jų ideologija su perdėtu individualizmu, reliatyvizmu moralėje yra visai nepriimtina. Mūsų tikslas nebuvo suardyti TS-LKD ir nuvaryti ją nuo valdžios, kuo mus gal daugelis jų gerbėjų kaltina. Tenorėjome, kad TS-LKD atsinaujintų, atsigaivintų, neužmirštų, kad yra kilusi iš Sąjūdžio, kad yra jo idealų įbūtintoja. Itin priešiška reakcija rodo, kad buvome ir esame teisūs, kad konservatorių reikalai su idealizmu yra prasti. Jei jie laiko mus priešais, tai belieka tik apgailestauti. Kai buvo norima susidoroti su teisėja Neringa Venckiene ir reikėjo balsuoti dėl jos neliečiamybės panaikinimo, už tai aktyviai balsavo ir konservatoriai. Rytas Kupčinskas ir Naglis Puteikis šios partijos kaltės neišperka.
Bet užtat tie du žmonės buvo nubausti įrašant juos į sąrašo gilumą.
Todėl „Drąsos kelias“ sąmoningai prieš R. Kupčinską nekėlė savo kandidato. Tik dėl N. Puteikio nesutarėm, net susipykom, kai jam atsirado konkurentas iš mūsų partijos. Gerai, kad N. Puteikis vis dėlto laimėjo.
Vadinasi, artimiausia „Drąsos keliui“ vis dėlto yra TS-LKD?
Pagal deklaruojamų moralinių vertybių reikšmę pasaulėžiūrai iš tiesų taip. Bet jei tai lieka tik deklaracija, tai tada yra kitas pavadinimas – išdavystė.
Kuri partija, Jūsų manymu, kelia rimčiausią pavojų Lietuvai?
Tai – „Darbo“ partija, labiausiai „mėsiška“, kurią dar galima vadinti cinikų partija. Pavojinga ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija, itin „laisvo elgesio“. Nes, sekdama savo garsios istorinės figūros grafienės Marijos Walewskos pavyzdžiu, vardan „polszcyznosc“ LLRA yra pasiruošusi bet kokiam sandėriui. Juo labiau, kad pradeda lįsti Tomaševskio ryšiai su Maskva. Su lenkais bendros kalbos ieškoti galima tik per jų deklaruojamas katalikiškas nuostatas – aišku, jei katalikybė nebus traktuojama kaip „polska wiara“. Savo gretose turime tikrą, ne varšuvinį Lietuvos lenką Ryčardą Maceikianecą, kurio nuostatos, sekančios Mykolo Riomerio ir „krajovcų“ požiūriu į lietuvių ir lenkų santykius, mums yra priimtinos.
Ar išlaikysite vienybę, ar realu, kad „Drąsos kelias“ išsilaikys iki naujojo Seimo kadencijos pabaigos? Daugelis klausia – ar neatsitiks kaip su Arūno Valinsko įkurta Tautos prisikėlimo partija, kurios nariai išsilakstė po įvairias partijas?
Lyginti su Tautos prisikėlimo partija yra kvaila ir nepadoru. Todėl, kad ta partija nesislėpdama atėjo į Seimą daryti cirko. Mes gi atėjome tragiškame kontekste, todėl nedora yra lyginti mus su jais. Nežinau, ar subyrėsime, ar ne, bet einant į karą turi būti viena komanda. O ji yra minimali – septyni žmonės, tiek, kiek reikia frakcijai įkurti. Manau, kad rasime bendraminčių ir tarp save išsikėlusių žmonių. Vis tik tikiu, kad kur du ar trys stos Jo vardu, apleisti nebūsime…
Dėkodamas už pokalbį, linkiu iš tiesų būti druska, kurios skonį visi pajustų.
Visą interviu skaitykite http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2012/11/03/_05.html