Bernardinai.lt
Jungtinės Karalystės piliečiai istoriniame referendume balsavo už pasitraukimą iš Europos Sąjungos po 43 metų bendros istorijos.
Pasitraukimo šalininkai surinko 52% prieš 48% balsų. Brexitą ypač palaikė Anglija ir Velsas, o Londonas, Škotija ir Šiaurės Airija pasisakė už pasilikimą ES. Jungtinės Karalystės nepriklausomybė partijos (UKIP) vadovas Nigelis Farage sveikino referendumą kaip JK „Nepriklausomybės dieną”, o Pasilikimo stovykla pavadino jį „katastrofa“.
Referendume dalyvavo 71,8% rinkėjų – daugiau nei 30 milijonų žmonių, Tai didžiausias aktyvumas JK rinkimuose nuo 1992 metų. Svaras nukrito iki žemiausio lygio JAV dolerio atžvilgiu nuo 1985 metų rinkoms reaguojant į rezultatus, praneša BBC.
Kai kurie politikai jau prakalbo apie tai, kad ministras D. Cameronas privalo „iškart pasitraukti“, nes referendumas buvo aiški žinia ir pačiai konservatorių partijai. Tačiau pačios konservatorių partijos atstovai pabrėžia, jog nors ir būtinas partijos vadovybės atnaujinimas, tačiau Davidas Cameronas „kol kas privalo likti savo poste“.
Didžiosios Britanijos konservatorių partija kadaise buvo žinoma kaip proeuropietiška. Jų pozicija pakito premjerės Margaret Thatcher valdymo antrojoje pusėje. Geležinės ledi oficialus biografas Charlesas Moore’as leidiniui „Der Spiegel“ paaiškino, kaip buvę eurofilai tapo euroskeptikais.
Pone Moore’ai, ar Thatcher būtų balsavusi už Brexit?
Bijau, kad negaliu atsakyti šio klausimo ir nenorėčiau spėlioti. Thatcher per savo karjerą smarkiai pasikeitė. Pradžioje ji buvo tvirta Europos ekonominės bendrijos šalininkė ir agitavo už pasilikimą per 1975 metų referendumą. Tačiau kaip ministrė pirmininkė ji tapo priešiškesnė tai krypčiai, kuria vystėsi europinis projektas. Per paskutiniuosius du ar tris metus premjerės kėdėje ji tvirtai kovojo prieš tai, kas vėliau tapo Europos Sąjunga.
Kodėl?
Ji buvo tvirtai nusistačiusi prieš monetarinę ir ekonominę sąjungą bei eurą. Taip pat ji labai priešinosi politinei sąjungai. Ji manė, kad Britanijai yra geriau laikytis atokiau nuo viso to.
Konservatoriai šiandien daugiausia yra euroskeptikų partija. Ar taip buvo jau tuomet, 1975 metais, kai Thatcher tapo partijos lydere?
Tik mažuma buvo prieš Europos ekonominę bendriją. Dalis pirmenybę teikė mūsų saitams su Sandraugos valstybėmis, Australija, Naująja Zelandija, Kanada ir kitomis. Tačiau beveik visi svarbiausi asmenys partijoje buvo tvirtai proeuropietiški, iš dalies dėl to, jog tikėjo, kad tai yra kelias išgelbėti Britaniją nuo ekonominio nuosmukio. Mes buvome labai pesimistiški dėl mūsų ekonomikos vystymosi, o septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose Prancūzija ir Vokietija atrodė žymiai geriau. Daugelis konservatorių galvojo, kad Europa yra ateitis ir Britanija privalo jai priklausyti.
Kada nuotaikos pasikeitė?
Devintojo dešimtmečio antrojoje pusėje. Thatcher pradėjo manyti, kad Europos bendrija tapo pernelyg reguliuojanti. Ji taip pat baiminosi kontinentinėje Europoje vykstančių galios balanso permainų ir manė, jog Europa tėra priedanga Vokietijos hegemonijai. Ji pasisakė prieš abiejų Vokietijų susivienijimą. Aš asmeniškai manau, kad ji klaidingai interpretavo Vokietijos motyvus.
Didžioji Britanija buvo varomoji jėga kuriant bendrą rinką. Ar britų vyriausybė nematė naudos gilinti bendradarbiavimą?
Thatcher norėjo laisvos rinkos, tačiau ji veikiausiai per vėlai suvokė, kad tai taip pat didina ir europinių institucijų galias – Europos Komisijos ir Europos teisingumo teismo. Tai nebuvo laisva rinka, o primestas naujas reguliacinis režimas. Tai buvo masyvus suvereniteto perkėlimas iš Didžiosios Britanijos į Briuselį. Thatcher vėliau sakė, kad laisva rinka nuėjo klaidingu keliu.
Ji niekada nesijautė patogiai Briuselyje, tiesa?
Ji niekada nemėgo bendrų lyderių vakarienių, vyno gėrimo ir smulkių užstalės kalbų. Ji vartodavo žodį „anekdotas“, apibūdindama savo kolegas iš kitų Europos valstybių: „Ten jie pasakoja anekdotus.“ Viename susitikime ji pamatė užsienio reikalų ministrus, gurkšnojančius prie apskritojo stalo. Jie turėjo darbuotis. Ji visiškai įsiuto ir pareiškė: „Pažiūrėkite į juos, mes išgelbėjome jų visų kailius karo metu.“
1984 metais Thatcher derėjosi dėl nuolaidos britų indėliui į Europos biudžetą. Kodėl ji buvo tokia pamišusi dėl pinigų?
Tuo metu Didžioji Britanija vis dar kentėjo ekonomiškai, ir tai yra dalis paaiškinimo. Dar svarbiau yra tai, kad britų viešoji nuomonė niekada iš tiesų nepasisakė už bendrą Europos darinį. ES nėra religinis tikėjimas šioje šalyje. Į Europos Sąjungą mes žvelgiame kaip į sandorį ir klausiame: „Ar mums jis yra naudingas ar ne?“ Tai yra svarbu ir dabartiniams debatams. Davidas Cameronas negali sakyti, kad „ES yra nuostabi“. Jis privalo sakyti, kad „mes iš jos pasipelnome“.
Kontinetinėje Europoje Thatcher prisimenama kaip ponia šaukusi: „Aš noriu susigrąžinti savo pinigus!“ Kas ją taip supykdė?
Jai ES reiškė bandymą nugvelbti galią iš Britanijos. Ji buvo įsiutusi, kai buvęs Europos Komisijos prezidentas Jacquesas Delorsas 1988 metais atvyko į Britaniją ir profsąjungoms pareiškė norįs dėl britų darbininkų sveikatos ir saugumo nuveikti daugiau darbų europiniu lygmeniu. Ji manė, kad tai yra socializmas. Netrukus po Delorso vizito ji Briuselyje sakė kalbą, kurioje teigė: „Mes Didžiojoje Britanijoje siekėme sumažinti valstybės vaidmenį ne tam, kad regėtume, kaip tas vaidmuo vėl primetamas europiniu lygmeniu Europos supervalstybės.“ Thatcher ES baiminosi ir vidaus politikoje manydama, kad ji suteikia pranašumų Leiboristų partijai.
Kaip devintojo dešimtmečio debatai paveikė šiandienę Konservatorių partiją?
Konservatorių įsipareigojimas ES žlugo tą akimirką, kai mes išsireikalavome išimties dėl Valiutų kurso mechanizmo ir euro. Thatcher 1990 metais buvo nuversta savo pačios partijos narių. Ji krito daugiausia dėl europinio klausimo, ir tai yra dar viena priežastis daugelio konservatorių priešiškumui ES atžvilgiu. Jie mano, kad proeuropietiški politikai sunaikino Margaret Thatcher.
Parengta pagal „Der Spiegel“