Bernardinai.lt
Kai 1999 metais buvo įvestas euras, Europos lyderiai teigė, kad bendra valiuta yra neatšaukiama, ir ji paskatins gilesnę ekonominę bei politinę integraciją tarp valstybių narių. Amžinybės pažadas, kuriuo ilgą laiką abejojo euroskeptikai, šiandien atrodo kaip niekada mažai patikimas.
Nors euro zona laikinai išvengė Graikijos pasitraukimo, sunku suprasti, kaip susitarimas, reikalaujantis dar didesnio išlaidų apkarpymo, aukštesnių mokesčių ir suteikiantis tik aptakius pažadus dėl skolos palengvinimo, gali padėti atkurti suluošintą ekonomiką tiek, kad Graikija galėtų išlikti valiutos sąjungoje. Ketvirtadienį Graikijos parlamentas priėmė antrąjį paketą reformų, kurių reikalauja šalies kreditoriai. Kiek vėliau šiais metais turėtų būti įvesti ir kiti pakeitimai, tarp kurių yra ir aukštesni mokesčiai ūkininkams.
Kovingai nusiteikęs Vokietijos finansų ministras Wolfgangas Schauble ir toliau mažina pasitikėjimą euro zonos sanglauda teigdamas, kad Graikija verčiau paimtų „minutės pertraukėlę“ ir penkeriems metams laikinai pasitrauktų iš euro zonos. Praktiškai toks žingsnis beveik garantuotai reikštų galutinį pasitraukimą, nes prisijungimo iš naujo procesas yra pernelyg varginantis. Euro zona reikalauja, kad naujų narių infliacija neviršytų 2 proc., maksimalus fiskalinis deficitas nesiektų daugiau kaip 3 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP), o skola neviršytų 60 proc. BVP. Dabartinė Graikijos padėtis lėmė tai, kad euro kol kas neturinčios valstybės, tokios kaip Lenkija ar Vengrija, yra žymiai mažiau nusiteikusios prisijungti prie bendros valiutos, nes tai reikštų suvereniteto praradimą ir įsipareigojimą taupyti, nepaisant to, kokios yra ekonominės realijos.
Savaime suprantama, kad euras niekada nebuvo vien tik ekonominis projektas. Europos lyderiai tikėjo, kad bendra valiuta yra didelis žingsnis siekiant sukurti neišardomą sąjungą tarp kontinento valstybių. Tačiau daugelis ekspertų perspėjo, kad tai gali padaryti valstybes nares mažiau stabilias, jei bendros valiutos neseks griežtesnė politinė ir biudžeto sąjunga. Kadangi to nenutiko, dabartinė valiutos sąjunga liko neapsaugota nuo ekonominių krizių ir gali tapti pažeidžiama galingesnių Europos ekonomikų įgeidžių.
Visos šios baimės atsiskleidė Graikijoje, nors pasitraukimo iš euro zonos grėsmė kybo ir virš tokių nusilpusių valstybių kaip Italija, Portugalija ir Ispanija. Dalis Vokietijos, Suomijos ir Slovakijos lyderių, atvirai siūliusių Graikijai pasitraukti iš euro zonos, mano, kad taip silpnesnės ekonomikos bus įbaugintos priimti griežtesnes taupymo sąlygas. Viso to gali ir neprireikti, nes kai kurios radikalios partijos šiose valstybėse jau atvirai kalba apie pasitraukimą iš euro zonos.
Kyla klausimas, kiek kainuotų toks pasitraukimas? Ar moderni ekonomika gali atlaikyti momentinę žalą, kurią sukeltų staigus valiutos pakeitimas, jei devalvacijos ir visiško fiskalinės bei monetarinės politikos kontrolės atgavimo nauda būtų ribota ir prireiktų laiko visa tai realizuoti?
Pavyzdžiui, sugrįžimas prie drachmos, kuri būtų itin pigi euro atžvilgiu, galėtų padėti Graikijos ekonomikai padarydama jos kurortus, alyvuogių aliejų ir feta sūrį pigesnius turistams ir užsienio pirkėjams. Valstybė taip pat galėtų kontroliuoti savo monetarinę politiką ir mesdama daugiau pinigų į ekonomiką galėtų skatinti skolinimą, užuot priklausiusi nuo Europos Centrinio banko, kuris kol kas padarė per mažai.
Tačiau pasitraukimas iš euro zonos taip pat reikštų, kad užsienio institucijos ir investuotojai mažai norėtų skolinti Graikijos vyriausybei ir taip veikiausiai tęstųsi daugelį metų po pasitraukimo. Tai galėtų apsunkinti Graikijos valstybei būtiniausių produktų – medikamentų, naftos, dujų – importą. Finansinė sistema veikiausiai sužlugtų dėl bankų problemų. Daugelis graikų baiminasi, kad sugrįžimas prie drachmos taip pat paskatintų nežabotą infliaciją, jei centrinis bankas prispausdintų per daug drachmų, siekdamas paremti ekonomiką. Ir čia net nekalbame apie logistinius iššūkius kaip kad sutarčių redenominacija ir naujos popierinės valiutos spausdinimas.
Pasitraukimas gali būti skausmingas ne tik prasiskolinusiems, tačiau gali sukelti problemų ir tokioms skolintojoms kaip Vokietija. Jos prarastų daugumą pinigų, kuriuos per pastaruosius keletą metų paskolino su sunkumais susiduriančioms valstybėms. Graikijos vyriausybė yra skolinga 300 mlrd. eurų, daugumą jų – Europos vyriausybėms, Tarptautiniam valiutos fondui ir Europos Centriniam bankui. Tikėtina, kad Graikijos pasitraukimas taip pat sustiprintų eurą, o tai padarytų žalos eksportuotojams kitose euro zonos valstybėse, nes jų produkcija taptų brangesnė pasaulinėje rinkoje.
Turint omenyje visus „Grexit“ vadinamo Graikijos pasitraukimo iš euro zonos nuostolius, kreditoriai elgiasi kvailai siekdami, kad toks pasitraukimas taptų neišvengiamas, kaip kad rodo paskutinio susitarimo dėl finansinės pagalbos sąlygos. Vietoje to jie turėtų darbuotis keisdami ekonominę politiką, kuri pavertė valiutos sąjungą sekinančiais spąstais, iš kurių valstybės negali pabėgti nepatirdamos dar daugiau kančios.
Pagal „The New York Times“ parengė Donatas Puslys