Naujausioje, 247 puslapių istoriko Mindaugo Balkaus knygoje – išsamus tyrimas, kaip Kovno tapo Kaunu, o miestiečių lūpose suskambo lietuviškas žodis.
Dar viena knyga
Kaunietis istorikas dr. M. Balkus neabejotinai apie savo gimtąjį miestą žino gerokai daugiau nei bet kas kitas. Kauno apskrities viešosios bibliotekos vyresnysis bibliografas Kauno tema yra parašęs ne vieną straipsnį, kartu su kauniečiu Feliksu Zinevičiumi išleidęs knygą „Vlado Putvinskio gatvė: istoriniai faktai ir atsiminimai“, o vos prieš kelias dienas M. Balkus visuomenei pristatė monografiją „Kaip Kovno tapo Kaunu“.
Įsibėgėjant savaitei, naujausią knygą autorius pristatė savo alma mater – Vytauto Didžiojo universiteto Mažojoje salėje. Knygoje, kurios viršelyje panaudota trikalbės gatvės lentelė, anuomet kabojusi Kaune, nagrinėjama, kaip per tarpukario Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį mieste plito ir įsitvirtino lietuvių kalba, moderni lietuvių tautinė tapatybė.
Monografijoje atskleidžiama, kaip sekėsi lietuvių kalbos mokytis įvairių tautybių moksleiviams, nagrinėjama lietuviškų švietimo įstaigų plėtra. Knygoje aiškinamasi, kaip lietuvių kalba buvo įtvirtinta vykstant mokslo ir studijų procesams aukštosiose mokyklose.
Nagrinėjama, kaip Kauno katalikų ir evangelikų liuteronų bažnyčiose daugėjo pamaldų lietuvių kalba. Galiausiai knygoje atskleidžiama, kokį teigiamą vaidmenį plintant lietuvių kalbai suvaidino Kaune dislokuoti Lietuvos kariuomenės daliniai ir Lietuvos šaulių sąjungos nariai.
Šiek tiek intrigos Iki 1918-ųjų Kauno nebuvo – daugumos gyventojų lūpose skambėjo Kovno vardas. Žmonės daugiausia vartojo rusų kalbą, miestiečiai katalikai šnekėjo lenkiškai. 1897 m. surašymo duomenimis, Kaune gyveno tik 5,8 proc. lietuvių ir maždaug 1 proc. žemaičių.
Daugiausia lietuviškai kalbančių žmonių gyveno suvalkietiškoje Kauno dalyje – Aleksote ir jo apylinkėse. 1918–1920 m. Lietuva turėjo kovoti netgi su trimis priešiškomis jėgomis: Sovietų Rusija, bermontininkais ir Lenkija. 1919 m. sausio 2 d. laikinajai Lietuvos vyriausybei, Lietuvos valstybės tarybai ir kitoms centrinėms valdžios institucijoms dėl artėjančios Raudonosios armijos grėsmės teko skubiai palikti Vilnių ir persikelti į Kauną.
Taip Kaunas pačioje 1919-ųjų pradžioje netikėtai daugiau nei dviem dešimtmečiams tapo Lietuvos valstybės laikinąja sostine. Nepriklausomos Lietuvos valstybės laikotarpis, anot knygos autoriaus, žymėjo kokybinį ir kiekybinį pokytį Kauno gyvenime. 1919–1940 m. Kaunas buvo Lietuvos politinio, kultūrinio, dvasinio gyvenimo centru, kartu su Klaipėda dalijosi ekonominio centro vaidmenį.
Skaityti daugiau: www.diena.lt