Kaip mes nebemokame kalbėti apie politiką

Donatas Puslys | Bernardinai.lt

Tony Judt „Ill Fares the Land“. London: Penguin Books, 2011, 237 psl.

Palydėdamas savo esė knygą „Reappraisals“, skirtą apžvelgti užmirštajam XX amžiui, istorikas Tony Judtas pabrėžė, kad visus ten atsidūrusius tekstus vienija dvi pagrindinės temos. Pirmoji, anot jo, yra reflektuoti ir kritikuoti savo laikmetį intelektualų atsakomybė, kuri mūsų amžiuje pastebimai nyksta. Antroji tema – istorijos vaidmuo užmaršties amžiuje. Tony Judtas argumentavo, jog po Berlyno sienos griūties mes stačia galva nėrėme į ateitį, kuri tik ir žadėjo istorijos pabaigą, liberalios demokratijos triumfą, kad net pamiršome išklausyti svarbiausias praėjusio laiko pamokas ir jas pritaikyti savo kasdienybei.

Nebemokame kalbėti apie politiką

Panašias temas T. Judtas nagrinėja ir knygoje „Ill Fares the Land“, kurioje aptaria gerovės valstybės nuosmukį, didžiausią dėmesį skirdamas Didžiajai Britanijai ir JAV. Pasak jo, gerovės valstybės krizė kartu yra ir mūsų amžiaus moralinė krizė, nes valdžia, dekonstruodama gerovės valstybės institucijas ir viską atiduodama rinkai, ne tik pasiduoda ekonomistiniam mąstymui, viską vertinančiam tik per kaštų ir efektyvumo prizmę, tačiau ir atsižada savo moralinių įsipareigojimų piliečiams. „Mes žinome, kiek dalykai kainuoja, tačiau nežinome, kokia yra jų vertė“, – konstatuoja T. Judtas. Mūsų neįgalumas, anot jo, yra diskursinis, kitaip tariant, mes nebemokame kalbėti apie politiką, nebemokame kalbėti apie pokyčius, nes juos vertiname tik pagal vienmatį išlaidų ir pajamų kriterijų.

Akivaizdžiausias mūsų sutrikimo rodiklis yra tai, kad laisvę nevaržomai siekti pelno mes maišome su laisve apskritai. Problema, kaip rašo T. Judtas, kyla ne dėl to, ar mes sutariame, ar nesutariame dėl konkretaus įstatymo, tačiau tai, kaip apie jį diskutuojame. Vis daugiau kalbame ekonomikos ir vis mažiau moralės kalba. Ekonominiai argumentai tampa sprendžiamieji, o visi kiti yra įstumiami į gynybinę poziciją. Tai reiškia, kad svarbiausiais argumentais tampa kaina, efektyvumas, o ne tai, ar tam tikras įstatymas yra moralus, teisingas, ar tarnauja bendrajam gėriui. Toks mąstymas rodo viena – mes esame labai jautrūs ekonominiams, tačiau visiškai nejautrūs žmogiškiesiems kaštams. T. Judtas akcentuoja, kad mes privalome iš naujo mokytis kalbėti apie politiką, o pirmas žingsnis gali būti pastanga ištrūkti iš ekonomistinio mąstymo primestų normų.

XX amžiaus gerovės politikos kūrėjai savo projektą suvokė kaip moralinį imperatyvą, o ne tik kaip techninę problemą ar būdą uždirbti. „Atkurti orumą ir savigarbą tų, kuriuos laikome pralaimėtojais, buvo centrinė socialinių reformų, žymėjusių XX amžiaus pažangą, platforma. Šiandien mes ir vėl atsukome jiems nugaras“, – konstatuoja T. Judtas. Taip, prie viso to reikia pridurti tai, kad gerovės valstybė buvo ir siekis užkirsti kelią radikalioms politinėms srovėms, ypač komunizmui, kad šios nesulauktų labiausiai nusivylusių piliečių sluoksnių paramos ir taip negriautų liberalios demokratijos.

Gerovės valstybė, kalbėjusi apie bendrapiliečių solidarumo poreikį, buvo ir demokratijos apsaugos garantas. Tai nebuvo socialistinė utopija, kalbanti apie nuosavybės nacionalizaciją, o veikiau užmačia sukurti saugiklių sistemą per progresinį apmokestinimą ir socialinių paslaugų švietimo, medicinos ir kitose srityse teikimą. Visa tai rėmėsi prielaida, kad yra viešųjų gėrybių ir tikslų, kuriems pati rinka nėra tinkama. Gerovės politikos tikslas nebuvo panaikinti laisvąją rinką, tačiau veikiau pakreipti ją taip, kad ji pasiektų rezultatų, kurių pati savaime ji nebūtų pasiekusi vadovaudamasi tik pelno siekimo kriterijumi. Gerovės valstybės pamatinis rūpestis nebuvo lygiava, o veikiau labiausiai pažeidžiamų socialinių sluoksnių apsauga, įgalinimas ir socialinio mobilumo skatinimas.

Nelygybės iššūkis

Ekonomistas Adamas Smithas, kuris buvo vienas laisvosios rinkos teorijos tėvų, kadaise rašė, kad mūsų moralinių sentimentų sugedimą geriausiai atskleidžia tai, kaip mes dažnai esame linkę tiesiog žavėtis ir kone garbinti turtuolius ir galinguosius bei niekinti nepasiturinčiuosius. T. Judtas savo knygoje pažymi, kad anksčiau gerovės valstybė savo moraliniu tikslu laikė padėti labiausiai pažeidžiamiems, o šiandien ji atsižada šio vaidmens ar bent jau perleidžia jį į privačias rankas, tuo tarpu visuomenėje vis labiau įsigali požiūris, jog gaunantieji socialines išmokas ar kitokią valstybės pagalbą yra nevykėliai arba net moraliai korumpuoti. Panaši situacija neretai pasireiškia ir čia, Lietuvoje, kur lengva ranka kalbame apie pašalpinius runkelius, kur drįstama juokauti, jog darbo kodekso, suteikiančio apsaugą dirbančiajam, reikia tik prastiems darbuotojams, suprask, nevykėliams veltėdžiams.

T. Judtas akcentuoja tai, kad gerovės valstybės dekonstravimas galiausiai atveda prie nelygybės augimo, kurį būtent ir siekė sumažinti gerovės valstybės kūrėjai. Nelygybė nėra tik techninė problema, ji kelia ir moralinių klausimų bei, anot T. Judto, paprasčiausiai yra neveiksminga. Savo knygoje jis pateikia statistiką, atskleidžiančią, kaip auganti pajamų nelygybė apriboja socialinį mobilumą, lemia nusikalstamumo augimą, psichinių susirgimų, sveikatos ir socialinių problemų dažnėjimą. Trumpai tariant, vėl aštrėja tos problemos, kurias išspręsti bandė gerovės valstybės kūrėjai. Visuomenė vis labiau poliarizuojasi į turinčiuosius ir stokojančiuosius, sėkminguosius ir nevykėlius. Vis labiau nyksta tas bendras pamatas, ant kurio visi galime susitikti, kuris leistų mums kalbėti, kad vis dar esame visuomenė, o ne paskirų individų ir grupių samplaika, bendrus tikslus ir idealus puoselėjanti bendruomenė, o ne Hobbeso aprašytos pirminės būklės, kai kiekvienas kovoja su kiekvienu, įkaitai. Atsiduriame užburtame rate, nes kuo aštresnė yra visuomenės poliarizacija, tuo sunkiau tampa kalbėti apie gerovės valstybės įsipareigojimus, apie bendrąjį gėrį, nes natūraliai kyla klausimas, kodėl kažkas turėtų mokėti didesnius mokesčius tik tam, kad pinigai vėliau būtų skirti tiems, kurie yra visiškai svetimi, neįdomūs ir nerūpintys.

T. Judtas neidealizuoja gerovės valstybės. Jis kalba apie jos ligas – politinę galią turinčiųjų nejautrumą, paternalistinį požiūrį į piliečius, kurie valstybės turi būti auklėjami kaip vaikai, neretai netinkamą lėšų eikvojimą ir t. t. Negaili kritikos jis ir tam, kas dabar populiariai vadinama naująja kaire, kuri pasiduoda naujoms ekonominėms žaidimo taisyklėms ir tesirūpina tapatybės politika, į pirmąją vietą iškelia atomizuoto individo troškimus, o ne bendrojo gėrio idėją.

Vis dėlto T. Judtas reiškia įsitikinimą, kad gerovės valstybė su visais savo trūkumais ir taisytinomis ydomis buvo žymiai geriau, nei dabartinė situacija, kai valstybė tiesiog nusiplauna rankas ir viską paveda rinkos malonei.

Valstybės vaidmuo

T. Judtas akcentuoja, kad, kalbant apie valstybę, svarbiausias rodiklis yra ne tai, kokia turtinga ji yra, o tai, kokia nelygybė joje veši. Kaip jau minėta, jis akcentuoja neigiamus socialinius viso to padarinius. Svarbiausia, kaip rašo T. Judtas, yra tai, kad nelygybė ardo socialinį visuomenės audinį, kai visuomenė virsta tiesiog atskiruose getuose gyvenančių individų samplaika. Kaip kad kadaise pareiškė buvusi Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Thatcher, tokio dalyko kaip visuomenė apskritai nėra.

Visuomenės atomizacija turi ne tik neigiamų socialinių, tačiau ir politinių padarinių, kurių pragaištingiausias – baimės politikos sugrįžimas. Daugelis demagogų rikiuojasi tam, kad išnaudotų žmonių nesaugumo jausmą, kylantį iš sparčių ir nekontroliuojamų pokyčių, baimės prarasti darbą, baimės netekti savo socialinio statuso, jaunų žmonių baimės, kad jie yra pasmerkti būti prarastąja karta, baimės, kad esama situacija tarnauja vieniems turtėti kitų sąskaita, baimės, kad ne tik eiliniai žmonės, tačiau ir išrinkti politikai nebekontroliuoja situacijos. Taip iškyla Donaldas Trumpas, taip iškyla Marine Le Pen, Geertas Wildersas ir kiti. Jie susirenka įsibaiminusiųjų, manančių, kad jų šalies ekonomika dirba nebe jų naudai, balsus, o kartu ir patys skleidžia baimę, nusivylimą, nepasitikėjimą. Vėlgi atsiduriame uždarame rate, kur, augant baimei ir nesaugumui, politinėje rinkoje būtent baimė tampa vis populiaresne preke.

Gerovės valstybės vienas iš uždavinių buvo tarnauti visuomenės konsolidacijai ir sutelktumui. Gerovės valstybės kūrėjai, anot T. Judto, suvokė, kad rinkos pačios automatiškai negeneruoja pasitikėjimo, bendradarbiavimo ir kolektyvinio veiksmo bendrajam gėriui. „Visiškai priešingai: pačioje ekonominės konkurencijos prigimtyje glūdi tai, kad dalyvis, kuris laužo taisykles, triumfuos bent jau trumpalaikėje perspektyvoje prieš labiau etišką rinkos dalyvį. Tačiau kapitalizmas negali išgyventi tokio ciniško elgesio labai ilgai. Tad kodėl ši potencialiai savidestruktyvi ekonominio sutvarkymo sistema išliko taip ilgai? Veikiausiai dėl tokių įpročių kaip santūrumas, sąžiningumas, nuosaikumas, lydėjusių jos iškilimą“, – rašo T. Judtas. Visos šios savybės, jo teigimu, veikiau ateina ne iš ekonomikos, o iš religinių ar bendruomeninių praktikų. Būtent tų praktikų, kurias dabar griauna ekonomistinis mąstymas, peršantis mintį, kad pagrindinis kiekvieno individo tikslas yra siekti maksimizuoti savo naudą, jog pagrindinis kiekvieno rinkos dalyvio elgesio motyvas yra pelnas. Toks mąstymas yra pavojingai savidestruktyvus.

T. Judtas argumentuoja, kad mes privalome keisti savo požiūrį į valstybę. Viena vertus, jis teigia, kad tautinės valstybės priešingai, nei šiandien mėgstama teigti, ne nueina į užmarštį, o įgyja vis svarbesnį vaidmenį. Visa tai gali turėti neigiamų padarinių, jei jos taps izoliacionizmo, ksenofobijos šaltiniu. Tačiau, kita vertus, jei politinės partijos, profesinės sąjungos, konstitucijos ir įstatymai buvo sugalvoti tam, kad pažabotų valdančiųjų galias, tai valstybė, kaip rašo T. Judtas, šiandien gali veikti kaip galingas tarpininkas tarp bejėgių ir nesaugių piliečių bei galingų, tačiau neatskaitingų korporacijų ir tarptautinių agentūrų. Klausimas yra kitas – ar politinė klasė yra tam pasiryžusi? T. Judtas yra skeptiškas – šiandien, anot jo, gyvename politinių pigmėjų epochoje, laikmečiu impotentiškų lyderių, kurie lenkiasi trumpalaikės naudos, viešosios opinijos, pinigų diktatui. Kaip rašo jis, sunku priversti kažką suprasti reikalo esmę, jei jo alga priklauso nuo to, kad jis viso to nesuprastų. Tačiau paraštėse slypi ir kitas klausimas – ar ne tas pat nutiko ir su viešaisiais intelektualais, kurie išsižada pareigos kritiškai žvelgti į mūsų pasaulį ir tarnauti tik savo sąžinei, o ne kažkieno interesams?

Kitas svarbus dalykas, kalbant apie valstybę, yra nuolat girdimos kalbos apie tai, kad ji turi būti „minimali“, jog siekis taikyti rinkos kontrolės instrumentus neabejotinai yra laisvės suvaržymas. Politikai dažnai kalba apie „sunkius sprendimus“, kurie dažniausiai, anot T. Judto, reiškia išlaidų socialinėms reikmėms mažinimą, t. y. naštos perkėlimą ant pačių silpniausiųjų, labiausiai pažeidžiamų. Kietas tampa tas, kuris nesibodi kitam primesti kančią, o ne tas, kuris tą kančią pakelia. „Vargšai balsuoja žymiai pasyviau nei kiti. Tad kyla mažai politinės rizikos baudžiant juos“, – rašo T. Judtas.

„Kodėl mes esame tokie tikri, kad šioks toks planavimas ar progresiniai mokesčiai, ar kolektyvinė viešųjų gėrybių nuosavybė yra netoleruotinas laisvės apribojimas, o tuo tarpu stebėjimo kameros, valstybės finansinė pagalba investiciniams bankams, kurie „yra per dideli, kad jiems būtų galima leisti žlugti“, pasiklausomi telefonai ir brangūs karai užsienyje yra priimtina našta laisviems piliečiams?“ – klausia T. Judtas. Anot jo, kalbos apie minimalią valstybę yra melas, nes valdžia viena ranka atsisako savo socialinių įsipareigojimų, tačiau kita ranka moderniųjų technologijų dėka nuolat plečia savo galimybę kontroliuoti kiekvieną piliečių žingsnį ir taip paversti visuomenę atidžiai stebimu panoptikonu. Anot jo, mes privalome garsiai kelti klausimus apie tai, kokios valstybės norime. Vienaip ar kitaip valstybė vis tiek dalyvaus mūsų gyvenimuose, tad ar mus tenkina tai, kokia ji yra dabar? T. Judtui tai yra esminis klausimas.

Kodėl privatizacija neveikia?

Jis smarkiai kritikuoja privatizacijos kultą, kuris skatina valstybę į privačias rankas perleisti daugelį savo atliekamų funkcijų – nuo švietimo iki sveikatos apsaugos, nuo pašto paslaugų iki policijos funkcijų perdavimo privačios saugos kompanijoms, nuo viešojo transporto iki pensijų fondų. Pagrindinis argumentas dažniausiai yra tas, kad neva taip yra efektyviau, kad pelno siekiančios privačios įmonės labiau linkusios rūpintis savo klientais, dėl to teikia geresnes paslaugas.

T. Judtas akcentuoja, kad viešosios atsakomybės palaipsnis perkėlimas į privatų sektorių ne tik kad neteikia jokios apčiuopiamos kolektyvinės naudos, tačiau ir yra neveiksmingas. Viena vertus, nemaža dalis privatizuojamų įmonių veikia nuostolingai, nes pamatinė jų misija net ir nėra pelno generavimas, o veikiau tam tikrų socialinių paslaugų teikimas siekiant bendrojo gėrio. Anot T. Judto, vienintelė priežastis, kodėl investuotojai noriai perka neefektyvias valstybines kompanijas, yra ta, kad valstybė eliminuoja ar sumažina jų galimą riziką. Pirkėjams garantuojama, kad ir kas nutiktų, jie bus apsaugoti nuo rimto nuostolio. Kitaip tariant, valstybė tą nuostolį kompensuotų. Tačiau taip yra paneigiamas pats pagrindinis privatizavimo argumentas – veikimas laisvos rinkos sąlygomis siekiant pelno. Šiuo atveju nauda tenka investuotojams, o galimas nuostolis – valstybei, t. y. mokesčių mokėtojams. Be to, dažnai privatizuojamos gyvybiškai svarbios sritys, kurioms valstybė tiesiog negali leisti žlugti, todėl investuotojai neretai veliasi į nepamatuotą riziką, nepamatuotą ir netinkamą lėšų panaudojimą žinodami, kad bet kuriuo atveju valstybė būtų priversta juos gelbėti. Tad neretai trumpalaikis gaunamas pelnas už pardavimą neatperka to, ką po to privatizacija kainuoja.

Be to, kaip pažymi T. Judtas, privačios kompanijos, paimkime kaip pavyzdį privatizuotus geležinkelius, veikia siekdamos pelno. Tad natūralu, jog tam tikri maršrutai, kurie yra itin nuostolingi, bus uždaryti. Taip, jei į viską žiūrėsime per pelno ir nuostolio prizmę. Tačiau reisus į atokius regionus galima traktuoti ir kaip socialinę misiją, kuria siekiama palaikyti vietos bendruomenes, mažinti jų atskirtį, o be to, į tai galima žvelgti ir kaip į siekį mažinti oro taršą pasiūlant alternatyvą keliauti automobiliu. Tokiu atveju tam tikras nuostolis būtų pateisinamas dėl bendrojo gėrio, nes valstybė svarsto ne tik apie kaštus, tačiau ir apie teikiamų paslaugų vertę. Privati įmonė to sau neleistų arba jos veiklą reikėtų subsidijuoti valstybei.

Kitaip tariant, čia grįžtame prie to, kad viešojo sektoriaus paslaugų sumažinimas kartu yra ir valstybės įsipareigojimų savo piliečiams palaipsnis išsižadėjimas. T. Judtas ragina atsižadėti privatizavimo kulto kaip viską išspręsti galinčios burto lazdelės. Vietoje to reikalinga rimta diskusija apie bendrąjį gėrį, apie svarbiausias valstybės funkcijas ir tinkamą jų įgyvendinimą, kuris tarnautų ne biurokratų armijai, o piliečiams. Mintyje jis turi tai, kad neveiksmingas tam tikrų viešųjų paslaugų tiekimas dar nereiškia būtinybės jas privatizuoti. Tai reiškia, jog tiesiog privalu gerinti jų kokybę.

Bernardinai.lt