Kaip mes nebemokame kalbėti apie politiką

Donatas Puslys | Bernardinai.lt

Tony Judt „Ill Fares the Land“. London: Penguin Books, 2011, 237 psl.

Palydėdamas savo esė knygą „Reappraisals“, skirtą apžvelgti užmirštajam XX amžiui, istorikas Tony Judtas pabrėžė, kad visus ten atsidūrusius tekstus vienija dvi pagrindinės temos. Pirmoji, anot jo, yra reflektuoti ir kritikuoti savo laikmetį intelektualų atsakomybė, kuri mūsų amžiuje pastebimai nyksta. Antroji tema – istorijos vaidmuo užmaršties amžiuje. Tony Judtas argumentavo, jog po Berlyno sienos griūties mes stačia galva nėrėme į ateitį, kuri tik ir žadėjo istorijos pabaigą, liberalios demokratijos triumfą, kad net pamiršome išklausyti svarbiausias praėjusio laiko pamokas ir jas pritaikyti savo kasdienybei.

Nebemokame kalbėti apie politiką

Panašias temas T. Judtas nagrinėja ir knygoje „Ill Fares the Land“, kurioje aptaria gerovės valstybės nuosmukį, didžiausią dėmesį skirdamas Didžiajai Britanijai ir JAV. Pasak jo, gerovės valstybės krizė kartu yra ir mūsų amžiaus moralinė krizė, nes valdžia, dekonstruodama gerovės valstybės institucijas ir viską atiduodama rinkai, ne tik pasiduoda ekonomistiniam mąstymui, viską vertinančiam tik per kaštų ir efektyvumo prizmę, tačiau ir atsižada savo moralinių įsipareigojimų piliečiams. „Mes žinome, kiek dalykai kainuoja, tačiau nežinome, kokia yra jų vertė“, – konstatuoja T. Judtas. Mūsų neįgalumas, anot jo, yra diskursinis, kitaip tariant, mes nebemokame kalbėti apie politiką, nebemokame kalbėti apie pokyčius, nes juos vertiname tik pagal vienmatį išlaidų ir pajamų kriterijų.

Akivaizdžiausias mūsų sutrikimo rodiklis yra tai, kad laisvę nevaržomai siekti pelno mes maišome su laisve apskritai. Problema, kaip rašo T. Judtas, kyla ne dėl to, ar mes sutariame, ar nesutariame dėl konkretaus įstatymo, tačiau tai, kaip apie jį diskutuojame. Vis daugiau kalbame ekonomikos ir vis mažiau moralės kalba. Ekonominiai argumentai tampa sprendžiamieji, o visi kiti yra įstumiami į gynybinę poziciją. Tai reiškia, kad svarbiausiais argumentais tampa kaina, efektyvumas, o ne tai, ar tam tikras įstatymas yra moralus, teisingas, ar tarnauja bendrajam gėriui. Toks mąstymas rodo viena – mes esame labai jautrūs ekonominiams, tačiau visiškai nejautrūs žmogiškiesiems kaštams. T. Judtas akcentuoja, kad mes privalome iš naujo mokytis kalbėti apie politiką, o pirmas žingsnis gali būti pastanga ištrūkti iš ekonomistinio mąstymo primestų normų.

XX amžiaus gerovės politikos kūrėjai savo projektą suvokė kaip moralinį imperatyvą, o ne tik kaip techninę problemą ar būdą uždirbti. „Atkurti orumą ir savigarbą tų, kuriuos laikome pralaimėtojais, buvo centrinė socialinių reformų, žymėjusių XX amžiaus pažangą, platforma. Šiandien mes ir vėl atsukome jiems nugaras“, – konstatuoja T. Judtas. Taip, prie viso to reikia pridurti tai, kad gerovės valstybė buvo ir siekis užkirsti kelią radikalioms politinėms srovėms, ypač komunizmui, kad šios nesulauktų labiausiai nusivylusių piliečių sluoksnių paramos ir taip negriautų liberalios demokratijos.

Gerovės valstybė, kalbėjusi apie bendrapiliečių solidarumo poreikį, buvo ir demokratijos apsaugos garantas. Tai nebuvo socialistinė utopija, kalbanti apie nuosavybės nacionalizaciją, o veikiau užmačia sukurti saugiklių sistemą per progresinį apmokestinimą ir socialinių paslaugų švietimo, medicinos ir kitose srityse teikimą. Visa tai rėmėsi prielaida, kad yra viešųjų gėrybių ir tikslų, kuriems pati rinka nėra tinkama. Gerovės politikos tikslas nebuvo panaikinti laisvąją rinką, tačiau veikiau pakreipti ją taip, kad ji pasiektų rezultatų, kurių pati savaime ji nebūtų pasiekusi vadovaudamasi tik pelno siekimo kriterijumi. Gerovės valstybės pamatinis rūpestis nebuvo lygiava, o veikiau labiausiai pažeidžiamų socialinių sluoksnių apsauga, įgalinimas ir socialinio mobilumo skatinimas.

Nelygybės iššūkis

Ekonomistas Adamas Smithas, kuris buvo vienas laisvosios rinkos teorijos tėvų, kadaise rašė, kad mūsų moralinių sentimentų sugedimą geriausiai atskleidžia tai, kaip mes dažnai esame linkę tiesiog žavėtis ir kone garbinti turtuolius ir galinguosius bei niekinti nepasiturinčiuosius. T. Judtas savo knygoje pažymi, kad anksčiau gerovės valstybė savo moraliniu tikslu laikė padėti labiausiai pažeidžiamiems, o šiandien ji atsižada šio vaidmens ar bent jau perleidžia jį į privačias rankas, tuo tarpu visuomenėje vis labiau įsigali požiūris, jog gaunantieji socialines išmokas ar kitokią valstybės pagalbą yra nevykėliai arba net moraliai korumpuoti. Panaši situacija neretai pasireiškia ir čia, Lietuvoje, kur lengva ranka kalbame apie pašalpinius runkelius, kur drįstama juokauti, jog darbo kodekso, suteikiančio apsaugą dirbančiajam, reikia tik prastiems darbuotojams, suprask, nevykėliams veltėdžiams.

T. Judtas akcentuoja tai, kad gerovės valstybės dekonstravimas galiausiai atveda prie nelygybės augimo, kurį būtent ir siekė sumažinti gerovės valstybės kūrėjai. Nelygybė nėra tik techninė problema, ji kelia ir moralinių klausimų bei, anot T. Judto, paprasčiausiai yra neveiksminga. Savo knygoje jis pateikia statistiką, atskleidžiančią, kaip auganti pajamų nelygybė apriboja socialinį mobilumą, lemia nusikalstamumo augimą, psichinių susirgimų, sveikatos ir socialinių problemų dažnėjimą. Trumpai tariant, vėl aštrėja tos problemos, kurias išspręsti bandė gerovės valstybės kūrėjai. Visuomenė vis labiau poliarizuojasi į turinčiuosius ir stokojančiuosius, sėkminguosius ir nevykėlius. Vis labiau nyksta tas bendras pamatas, ant kurio visi galime susitikti, kuris leistų mums kalbėti, kad vis dar esame visuomenė, o ne paskirų individų ir grupių samplaika, bendrus tikslus ir idealus puoselėjanti bendruomenė, o ne Hobbeso aprašytos pirminės būklės, kai kiekvienas kovoja su kiekvienu, įkaitai. Atsiduriame užburtame rate, nes kuo aštresnė yra visuomenės poliarizacija, tuo sunkiau tampa kalbėti apie gerovės valstybės įsipareigojimus, apie bendrąjį gėrį, nes natūraliai kyla klausimas, kodėl kažkas turėtų mokėti didesnius mokesčius tik tam, kad pinigai vėliau būtų skirti tiems, kurie yra visiškai svetimi, neįdomūs ir nerūpintys.

T. Judtas neidealizuoja gerovės valstybės. Jis kalba apie jos ligas – politinę galią turinčiųjų nejautrumą, paternalistinį požiūrį į piliečius, kurie valstybės turi būti auklėjami kaip vaikai, neretai netinkamą lėšų eikvojimą ir t. t. Negaili kritikos jis ir tam, kas dabar populiariai vadinama naująja kaire, kuri pasiduoda naujoms ekonominėms žaidimo taisyklėms ir tesirūpina tapatybės politika, į pirmąją vietą iškelia atomizuoto individo troškimus, o ne bendrojo gėrio idėją.

Vis dėlto T. Judtas reiškia įsitikinimą, kad gerovės valstybė su visais savo trūkumais ir taisytinomis ydomis buvo žymiai geriau, nei dabartinė situacija, kai valstybė tiesiog nusiplauna rankas ir viską paveda rinkos malonei.

Valstybės vaidmuo

T. Judtas akcentuoja, kad, kalbant apie valstybę, svarbiausias rodiklis yra ne tai, kokia turtinga ji yra, o tai, kokia nelygybė joje veši. Kaip jau minėta, jis akcentuoja neigiamus socialinius viso to padarinius. Svarbiausia, kaip rašo T. Judtas, yra tai, kad nelygybė ardo socialinį visuomenės audinį, kai visuomenė virsta tiesiog atskiruose getuose gyvenančių individų samplaika. Kaip kad kadaise pareiškė buvusi Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Thatcher, tokio dalyko kaip visuomenė apskritai nėra.

Visuomenės atomizacija turi ne tik neigiamų socialinių, tačiau ir politinių padarinių, kurių pragaištingiausias – baimės politikos sugrįžimas. Daugelis demagogų rikiuojasi tam, kad išnaudotų žmonių nesaugumo jausmą, kylantį iš sparčių ir nekontroliuojamų pokyčių, baimės prarasti darbą, baimės netekti savo socialinio statuso, jaunų žmonių baimės, kad jie yra pasmerkti būti prarastąja karta, baimės, kad esama situacija tarnauja vieniems turtėti kitų sąskaita, baimės, kad ne tik eiliniai žmonės, tačiau ir išrinkti politikai nebekontroliuoja situacijos. Taip iškyla Donaldas Trumpas, taip iškyla Marine Le Pen, Geertas Wildersas ir kiti. Jie susirenka įsibaiminusiųjų, manančių, kad jų šalies ekonomika dirba nebe jų naudai, balsus, o kartu ir patys skleidžia baimę, nusivylimą, nepasitikėjimą. Vėlgi atsiduriame uždarame rate, kur, augant baimei ir nesaugumui, politinėje rinkoje būtent baimė tampa vis populiaresne preke.

Gerovės valstybės vienas iš uždavinių buvo tarnauti visuomenės konsolidacijai ir sutelktumui. Gerovės valstybės kūrėjai, anot T. Judto, suvokė, kad rinkos pačios automatiškai negeneruoja pasitikėjimo, bendradarbiavimo ir kolektyvinio veiksmo bendrajam gėriui. „Visiškai priešingai: pačioje ekonominės konkurencijos prigimtyje glūdi tai, kad dalyvis, kuris laužo taisykles, triumfuos bent jau trumpalaikėje perspektyvoje prieš labiau etišką rinkos dalyvį. Tačiau kapitalizmas negali išgyventi tokio ciniško elgesio labai ilgai. Tad kodėl ši potencialiai savidestruktyvi ekonominio sutvarkymo sistema išliko taip ilgai? Veikiausiai dėl tokių įpročių kaip santūrumas, sąžiningumas, nuosaikumas, lydėjusių jos iškilimą“, – rašo T. Judtas. Visos šios savybės, jo teigimu, veikiau ateina ne iš ekonomikos, o iš religinių ar bendruomeninių praktikų. Būtent tų praktikų, kurias dabar griauna ekonomistinis mąstymas, peršantis mintį, kad pagrindinis kiekvieno individo tikslas yra siekti maksimizuoti savo naudą, jog pagrindinis kiekvieno rinkos dalyvio elgesio motyvas yra pelnas. Toks mąstymas yra pavojingai savidestruktyvus.

T. Judtas argumentuoja, kad mes privalome keisti savo požiūrį į valstybę. Viena vertus, jis teigia, kad tautinės valstybės priešingai, nei šiandien mėgstama teigti, ne nueina į užmarštį, o įgyja vis svarbesnį vaidmenį. Visa tai gali turėti neigiamų padarinių, jei jos taps izoliacionizmo, ksenofobijos šaltiniu. Tačiau, kita vertus, jei politinės partijos, profesinės sąjungos, konstitucijos ir įstatymai buvo sugalvoti tam, kad pažabotų valdančiųjų galias, tai valstybė, kaip rašo T. Judtas, šiandien gali veikti kaip galingas tarpininkas tarp bejėgių ir nesaugių piliečių bei galingų, tačiau neatskaitingų korporacijų ir tarptautinių agentūrų. Klausimas yra kitas – ar politinė klasė yra tam pasiryžusi? T. Judtas yra skeptiškas – šiandien, anot jo, gyvename politinių pigmėjų epochoje, laikmečiu impotentiškų lyderių, kurie lenkiasi trumpalaikės naudos, viešosios opinijos, pinigų diktatui. Kaip rašo jis, sunku priversti kažką suprasti reikalo esmę, jei jo alga priklauso nuo to, kad jis viso to nesuprastų. Tačiau paraštėse slypi ir kitas klausimas – ar ne tas pat nutiko ir su viešaisiais intelektualais, kurie išsižada pareigos kritiškai žvelgti į mūsų pasaulį ir tarnauti tik savo sąžinei, o ne kažkieno interesams?

Kitas svarbus dalykas, kalbant apie valstybę, yra nuolat girdimos kalbos apie tai, kad ji turi būti „minimali“, jog siekis taikyti rinkos kontrolės instrumentus neabejotinai yra laisvės suvaržymas. Politikai dažnai kalba apie „sunkius sprendimus“, kurie dažniausiai, anot T. Judto, reiškia išlaidų socialinėms reikmėms mažinimą, t. y. naštos perkėlimą ant pačių silpniausiųjų, labiausiai pažeidžiamų. Kietas tampa tas, kuris nesibodi kitam primesti kančią, o ne tas, kuris tą kančią pakelia. „Vargšai balsuoja žymiai pasyviau nei kiti. Tad kyla mažai politinės rizikos baudžiant juos“, – rašo T. Judtas.

„Kodėl mes esame tokie tikri, kad šioks toks planavimas ar progresiniai mokesčiai, ar kolektyvinė viešųjų gėrybių nuosavybė yra netoleruotinas laisvės apribojimas, o tuo tarpu stebėjimo kameros, valstybės finansinė pagalba investiciniams bankams, kurie „yra per dideli, kad jiems būtų galima leisti žlugti“, pasiklausomi telefonai ir brangūs karai užsienyje yra priimtina našta laisviems piliečiams?“ – klausia T. Judtas. Anot jo, kalbos apie minimalią valstybę yra melas, nes valdžia viena ranka atsisako savo socialinių įsipareigojimų, tačiau kita ranka moderniųjų technologijų dėka nuolat plečia savo galimybę kontroliuoti kiekvieną piliečių žingsnį ir taip paversti visuomenę atidžiai stebimu panoptikonu. Anot jo, mes privalome garsiai kelti klausimus apie tai, kokios valstybės norime. Vienaip ar kitaip valstybė vis tiek dalyvaus mūsų gyvenimuose, tad ar mus tenkina tai, kokia ji yra dabar? T. Judtui tai yra esminis klausimas.

Kodėl privatizacija neveikia?

Jis smarkiai kritikuoja privatizacijos kultą, kuris skatina valstybę į privačias rankas perleisti daugelį savo atliekamų funkcijų – nuo švietimo iki sveikatos apsaugos, nuo pašto paslaugų iki policijos funkcijų perdavimo privačios saugos kompanijoms, nuo viešojo transporto iki pensijų fondų. Pagrindinis argumentas dažniausiai yra tas, kad neva taip yra efektyviau, kad pelno siekiančios privačios įmonės labiau linkusios rūpintis savo klientais, dėl to teikia geresnes paslaugas.

T. Judtas akcentuoja, kad viešosios atsakomybės palaipsnis perkėlimas į privatų sektorių ne tik kad neteikia jokios apčiuopiamos kolektyvinės naudos, tačiau ir yra neveiksmingas. Viena vertus, nemaža dalis privatizuojamų įmonių veikia nuostolingai, nes pamatinė jų misija net ir nėra pelno generavimas, o veikiau tam tikrų socialinių paslaugų teikimas siekiant bendrojo gėrio. Anot T. Judto, vienintelė priežastis, kodėl investuotojai noriai perka neefektyvias valstybines kompanijas, yra ta, kad valstybė eliminuoja ar sumažina jų galimą riziką. Pirkėjams garantuojama, kad ir kas nutiktų, jie bus apsaugoti nuo rimto nuostolio. Kitaip tariant, valstybė tą nuostolį kompensuotų. Tačiau taip yra paneigiamas pats pagrindinis privatizavimo argumentas – veikimas laisvos rinkos sąlygomis siekiant pelno. Šiuo atveju nauda tenka investuotojams, o galimas nuostolis – valstybei, t. y. mokesčių mokėtojams. Be to, dažnai privatizuojamos gyvybiškai svarbios sritys, kurioms valstybė tiesiog negali leisti žlugti, todėl investuotojai neretai veliasi į nepamatuotą riziką, nepamatuotą ir netinkamą lėšų panaudojimą žinodami, kad bet kuriuo atveju valstybė būtų priversta juos gelbėti. Tad neretai trumpalaikis gaunamas pelnas už pardavimą neatperka to, ką po to privatizacija kainuoja.

Be to, kaip pažymi T. Judtas, privačios kompanijos, paimkime kaip pavyzdį privatizuotus geležinkelius, veikia siekdamos pelno. Tad natūralu, jog tam tikri maršrutai, kurie yra itin nuostolingi, bus uždaryti. Taip, jei į viską žiūrėsime per pelno ir nuostolio prizmę. Tačiau reisus į atokius regionus galima traktuoti ir kaip socialinę misiją, kuria siekiama palaikyti vietos bendruomenes, mažinti jų atskirtį, o be to, į tai galima žvelgti ir kaip į siekį mažinti oro taršą pasiūlant alternatyvą keliauti automobiliu. Tokiu atveju tam tikras nuostolis būtų pateisinamas dėl bendrojo gėrio, nes valstybė svarsto ne tik apie kaštus, tačiau ir apie teikiamų paslaugų vertę. Privati įmonė to sau neleistų arba jos veiklą reikėtų subsidijuoti valstybei.

Kitaip tariant, čia grįžtame prie to, kad viešojo sektoriaus paslaugų sumažinimas kartu yra ir valstybės įsipareigojimų savo piliečiams palaipsnis išsižadėjimas. T. Judtas ragina atsižadėti privatizavimo kulto kaip viską išspręsti galinčios burto lazdelės. Vietoje to reikalinga rimta diskusija apie bendrąjį gėrį, apie svarbiausias valstybės funkcijas ir tinkamą jų įgyvendinimą, kuris tarnautų ne biurokratų armijai, o piliečiams. Mintyje jis turi tai, kad neveiksmingas tam tikrų viešųjų paslaugų tiekimas dar nereiškia būtinybės jas privatizuoti. Tai reiškia, jog tiesiog privalu gerinti jų kokybę.

Bernardinai.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
32 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Liepa

Puikus straipsnis. Tie,kas viską matuoja tik pinigine verte, yra siauro mąstymo individai.// Mes,lietuviai, irgi neatsiliekam nuo pasaulinių pelno visame kame siekimo tendencijų.Patys pirmiausia siekiam įžvelgti materialaus pavidalo gėrybes, o paskui stebimės-ak, kokie šalti bendradarbiai, kokie nedraugiški kaimynai,kokia žiauri ir prasta mūsų valdžia.// Gyvenime viskas vyksta vienu metu: jei tik susikoncentruoji į pinigo kalimą,apleidi dvasinius dirvonus; pradeda byrėti šilti santykiai su aplinkiniais, šeima,dingsta geros nuotaikos, nieks nebedžiugina,atsiranda vidinės niekuo neužpildomos tuštumos… Rodos, žmogui nieko netrūksta-pilni namai, aukštos pareigos, o laimės nėr ir viskas.//

kaži...

kaži ar tas autorius „protinguolis” žino 10 Dievo įsakymų?
—-
(daug tų žydiškų liberastų vaidina protingus – kad galėtų smalą virti ir niekšiškus darbus daryti)

Pikasas

Gyvendami Rytų imperijos pašonėje mes netgi priverti daug kalbėti apie politiką. Ir ne tik apie dabartį, bet ir apie pamokančią praeitį. Net kelios Rusijos gyventojų kartos buvo pasiekę „visišką dugną”. Pagrindinis smūgis buvo patirtas bolševikų smurtu užgrobus valdžią. Verta prisiminti 1922 badmetį , kai pačio Lenino teigimu gatvėse gulėjo šimtai ir tukstančiai mirusių nuo bado kūnai. Tada sparčiai pradėjo plisti žmogėdrystė, kai šeimos spręsdavo kuriam sekanti eilė pasiaukoti… Leninas ir Trockis įsakė grobti cerkvėse ir vienuolynuose buvusius auksinius ar paauksuotus daiktus , rėmelius bandė nesėkmingai parduoti užsienyje, o pačias ikonas kartu su senovinėmis knygomis degino. Dugną buvo pasiekęs ir „holodomoras” Ukrainoje, svarbiausiame žemės produktų augintojoje. Grūdai buvo atiminėjami nieko šeimoms nepaliekant. Nelaimė aplankė rusus ir prieškariu, kai valstybę užplūdo „išdavikai… Skaityti daugiau »

Pikasui

Nu ir kas kad parduotuvėse yra dešros, jei jos nera už ką nusipirkti ir dešros yra tik dėl to kad žmonių dauguma negali tos dešros nusipirkti… Ir laisvoje Lietuvoje pinigėlių nėra tiek kad užtektų dešrai, gyvenamajam būstui įsigyti – ir tokių Lietuvoje apie milijonas, kuriems neužteko ir kurie pasinaudojo kojomis pabėgdami nuo Lansbergio atneštos laisvės ir laimės. Prie ruso nors žmonėms buvo suteikiamas gyvenamas plotas, sudarytos sąlygos pasisitatyti namusvienokiu ar kitokiu būdu dasidurti prie valdiškos algos tiems kas netingėjo dirbti. Prie ruso žmogus gyveno oriai ir saugiai. Dabar iš eilinių žmonių atimta galimybė dirbti ir užsidirbti – pabandyk užsidirbti jei darbdavys nemoka daugiau kaip minimumą, iš milijono lietuvos žmonių atimta galimybė gyventi Lietuvoje, dėl nepakeliamo gyvenimo žmonės buvo priversti ir… Skaityti daugiau »

Tikrai

prie ruso gyvenom oriai ir saugiai, klestojo kultūra, žmogiškosios vertybes, žmogus žmogui buvo žmogus, dabar žmogus žmogų domina tik tiek kiek galima gauti iš žmogaus pinigų. Milijonas lietuvių išreiškė nepritarimą valdančiųjų politikai išvykdami iš Lietuvos.Visi postringavimai apie pastangas kažką pakeisti yra tušti – valdančiųjų galvos atsisakė ekonomikos reguliavimo įrankio – savų pinigų lito ir valstybinio banko.
Pats privatizavimas ir rinkos ekonomika veda į žmonių vergovę ir skurdą, prastos kokybės prekių masinę gamybą, pigių prastos kokybės prekių pasiūlą pvz. injektuota mėsa.

eko

Rinkos ekonomika – skurdo ir mažų atlyginimų garantas- kiekvienas gaminantis ir parduodantis, dėl rinkos ekonomikos dėsnių, siekia gaminti pigius gaminius ir gauti kuo didesnį pelną, kas sąlygoja mažą darbo užmokestį ir rezultatą – prekių parduotuvėse yra bet gyventojų dauguma nėra įperkantys tas prekes.

tikram padleckiui

Visi mane mažą mylėjo,
Kai aš dar ant puodo dariau
Net šūdas tada nesmirdėjo-
Prie ruso man buvo geriau

Gyvenimas mano žydėjo,
Kai basas mokyklon ėjau,
Jie man komunizmą žadėjo-
Prie ruso man buvo geriau

Aš savo galvos neturėjau,
Bet viską ką liepė dariau.
Kadangi galvot nereikejo-
Prie ruso man buvo geriau

Už darbą nedaug man mokėjo,
Dažnai nosim žemę ariau.
Bet kai iš šalies prisidėjau-
Prie ruso man buvo geriau

Su savo aš boba gulėjau,
Ir svetimą dar pavariau.
Kadangi tada dar galėjau-
Prie ruso man buvo geriau

Pikasas2 > 12:46

“O prie ruso buvo geriau gyventi.” Ir iš tikrųjų kai kas galėjo jaustis santykinai komfortabiliai prieš kitus. Jei priklausei komunistinei nomenklatūrai, jos aplinkai ar dirbai prekių paskirstymo – pardavimo sistemoje. Tokie savaip privilegijuoti asmenys turėjo lėšų net ir kokiame Kryme atostogauti. Patys patys kelialapių net į užsienio socialistines šalis susiveikdavo. Eiliniams varguoliams didelė šventė buvo pora savaičių LSSR kurorte … žiemą. Profsąjungos buvo valdžios priedėliai ir žinojo kaip deficitus ir poilsines keliones skirstyti. Jei mes pamiršime, kaip buvo “geriau” tai “tovariščius” čia pat, už sienos. Ir tikra sėkmė, kad ši siena tapo ir ES NATO siena. Tad ir saugoti padeda visa draugija. Kokios jėgos metamos teršti mūsų būtį – sunku net atspėti. Problemų ratas platus, tačiau į priekį po truputį… Skaityti daugiau »

Pikasas3

SOVIETINE NOSTALGIJA SERGANTIEMS Primindamas sovietinius laikus ir realybes bei kitus gan keistus šių dienų akimis žiūrint dalykus, nedarau jokių palyginimų su dabartimi. Kaip yra dabar visi ir taip neblogai žinom. Bet yra vienas, gal net svarbiausias dalykas, kurio , manau, be palyginimo niekaip neįstengčiau pakomentuoti. Tai – ASMENS LAISVĖ. Netgi esant apatinėse valdžios grandyse išlikusiai korumpuotai nomenklatūrai, esant susaistytiems su tomis Vakarų organizacijomis, kuriose esam tikrieji nariai, asmeninės laisvės nepastebėti neįmanoma. Prasidėjo ji nuo pirmųjų Lietuvos Sąjūdžio organizuotų šimtatūkstantinių mitingų, prasitęsė Baltijos Kelyje iki Talino, išreikšta Nepriklausomybės siekiančiame referendume ir akcentuota Kovo 11- ą dieną Nepriklausomybės akto signatarų parašais. Apsisprendimas dėl pagrindinių tarptautinių organizacijų Europos Sąjungos ir NATO taip pat buvo išsakytas ir pritartas visuomenės daugumos valia. Tai kas gi… Skaityti daugiau »

Vatnikams eko ir tikrai

Važiuokit į savo tėvynę: čemodan, vokzal, Rossija. Prie sovietų visi buvo patys tikriausi vergai. Dabar – patys laisviausi žmonės. Rinkos ekonomika nepalyginamai produktyvesnė ir suteikianti didesnes galimybes kiekvienam žmogui už jūsų šlykščia komunistinės priespaudos ekonomiką.

Pikasui

Ir eiliniam žmogui prie ruso nerūpėjo tavo minimi doleriai, dolerio ir rublio tavo nurodomi skirtumai, su rubliu gyvenome oriai, važinėjome kur norėjome skersia išilgai TSRS, lankėme įvairių respublikų muziejus, kepinom šonus Jaltoje, Sočyje, Latvijos kepinguose, keliavome po Kolą, Kareliją, maišėme Sibirą, Altajų nieko nebijodami ir jausdamiesi saugūs o jei dabar milijonas išbėgo iš Lietuvos vadinasi dabar Lietuvoje nesaugu ir nieko gero jaunąjąi kartai nėra, nėra perspektyvų dėl ateities.
Ar pats tiki kad Lietuvos valdžia pajėgi sukurti milijoną darbo vietų? Išdėstyk planą milijonui darbo vietų sukurti Lietuvoje.

>Vatnikams eko ir tikrai

>>Vatnikams eko ir tikrai , sakai rinkos ekonomika produktyvesnė? Visiškai sutinku – tik produktyvesnė gaminti prastos kokybės gaminiams- dešros į burną įdėt neina – gryna stipiena, bulka kaip popiera susiploja, krupliaračiai plastmasiniai,kai lyja televizorių neįmanoma žiūrėt nes ir televizoriuje „lyja”, butinė technika tai dabar vis sugenda kai tik pasibaigia garantinis laikotarpis, o va prie ruso pirktas šaldytus ir dabar geras ir dar bus geras 25 metus, o su Žiguliais tai po miškus, laukus piuevas ir upes galėjai varinėt pas karves ne taip kaip – su dabartinėm mašinom, kiekvienas kolūkis turėjo kultūros namus, buvo rodomas kinas, išplėtotas viešo maitinimo tinklas. Žmogus buvo žmogum laikomas

Pikasas tęsinys

Neturiu daug iliuzijų, kad net ir pačios teisėsaugos institucijose absoliuti dauguma yra absoliučiai „skaidrūs ir švarūs”. Gal daug kas buvo ne visai sąžiningas atlikdamas savo pareigas ar net yra padaręs tai, kas vadintina nusikalstama veika. Kas turi tokią informaciją, gali pasijusti labai įtakingu ir galingu. Kaip nusikratyti tokios praeities kupros? – patarti sunku, nes kiekvienas atvejis individualus. Karjeros atsisakymas ar net sąžiningas prisipažinimas – sunkiai pakeliamas daugumai įkaitų, tačiau tas, kuris ryžtasi, gali pajusti didelį sąžinės džiaugsmą. Manau, kad toks pojūtis žmogaus gyvenime yra labai vertingas įvairiomis prasmėmis. Gyvename šalyje, kurioje svarbų vaidmenį turi politinė partinė sistema. Liūdna stebėti, kai politiniais įkaitais tampa ne tik atskiri politikai ar valdininkai, o net pačios partijos. Vienais atvejais jos tampa priklausomos nuo neskaidraus… Skaityti daugiau »

Pikasas

Lietuvos politikoje santykiai yra tokie supinti ar specialiai supainioti, kad visuomenė nori nenori tampa tų santykių įkaite. Didžiausią įtaką ir tuo pačiu žalą Lietuvos Nepriklausomybei bei joje kuriamai demokratijai, net ir praėjus 22 metams po Kovo 11-os dienos, mano supratimu, tebeturi tos prosovietinės jėgos ar jų perėmėjai, kurias sovietmečiu buvo teisinga vadinti kolaborantais. Sovietinis okupacinis režimas iš Lietuvos buvo priverstas atsitraukti, tačiau jo išugdyti ištikimi kadrai niekur nedingo. Jie kiek „mankurtiškai” persidažę ir prisitaikę prie naujos aplinkos tapo lyg ir kokia „penktaja kolona”, pataikaujančia Rytų imperijos interesams. Kokie yra ryšiai tarp „kremlinų” bei tos šalies ekonomikos „banginių” interesų ir Lietuvoje gyvenančių, t.y. tų, kurie pagal V.Putiną, „nebūna buvę” – turėtų aiškintis tos teisėsaugos tarnybos, kurioms tai daryti privalų pagal jų… Skaityti daugiau »

Pikasas

Nepamirškime, kur gyvename. Esame pasienio su Rusijos imperija zonoje. Netgi replėse. Įvertinus visą eilę kenkiančių Lietuvai parametrų, mes dar visai neblogai laikomės. Jei prokremlininė įtaka Europoje pasiekia Graikiją , Ispaniją ar Vengriją, kur bolševikinio socializmo panorima ar pasiilgstama, tai Baltijos pakrantėje tokių norų ne tiek ir daug. Prie to, aišku, prisidėjo Rytų režimo agresyvumas, demokratijos daigų trypimas. Kleptokratija net ir daliai kremlinofilų nebeatrodo itin miela. Dabartinė valdančioji koalicija jau tradiciškai jaučia tam tikras netektis didžiuosiuose miestuose, tačiau ji bando atsigriebti provincijoje, kurioje „kolchozų” ir „sovchozų” kolaborantiniai aktyvistai vis dar išlaiko demagoginės agitacijos iniciatyvą. Dar yra specifiniai kalbiniai regionai ar kokio oligarcho nustvertame maiše skylutę suradę ar patys prasidūrę. Tiems gal ir buvęs V.Janukovyčiaus kleptokratijos stilius nėra visai atgrasus. Jei kai… Skaityti daugiau »

Pikasas > 16:03

Ar jūs esate tikras, kad Lietuvai reikia milijono darbo vietų? Manau, kad turi būti tam tikras balansas tarp paklausos ir pasiūlos. Ekonomistai teigia, kad darbo vietų trūkumas iki 4 procentų yra ekonomiką skatinantis, o ne trukdantis reiškinys. Tuo atveju darbuotojai stengiasi saugoti savo darbo vietą stengdamiesi gerai atlikti jiems pavesta darbą. Sovietiniais laikais kiekvienas pijokėlis žinojo, kad jei jį iš darbo išvys, tai kitur jis vėl darbą gaus. Vienas energetikas man tada aiškino. „Žinau, kad priimu girtuoklėlį, bet jis per porą mėnesių kažką naudingo padarys. Tada kito ieškosiu.” >>>>>>>>>>>> Neseniai Lietuvoje buvo 8313 laisvų darbo vietų. >>>> Profesijų grupės>>>>>>>>>> Administravimas, ekonomika (258) Amatininkai (363) Apsaugos darbas (30) Gamtamokslinis darbas (11) Įrengimai, techninė priežiūra (761) Kompiuterija / IT (58) Kultūra, sportas,… Skaityti daugiau »

joo..

Pikasas moka…

>  atsaku Pikasas > 16:03

taip esu visiškai tikras kad Lietuvai reikia apie milijono darbo vietų su oriu atlyginimu kad galėtų grįžti išvykusieji lietuviai, būtėtų įsigyti butus, oriai gyventi ir liktų atostogoms.
Ir neaiškint kad milijonas prasilakęs ir negauna darbo Lietuvoje dėl to kad geria.

Buras

Vertas demesio straipsnis. „…prie viso to reikia pridurti tai, kad gerovės valstybė buvo ir siekis užkirsti kelią radikalioms politinėms srovėms, ypač komunizmui, kad šios nesulauktų labiausiai nusivylusių piliečių sluoksnių paramos ir taip negriautų liberalios demokratijos.” .. Taigi Gorbis sukavo apie ‘perestroikos’ tiksla – atstatyt socializma „su zmogisku veidu”. Bet KGB tikslas buvo kitas – paleist laukini, banditiska kapitalizma,o patiems palindus po verslo priedanga iciuozt i Es ir priverst visus pasibodet kapitalizmu ir jo teikiamomis laisvemis taip, kad patys pasiprasytu vienos tvirtos rankos… nes tik prie socializmo galima viska kontroliuoti… Stai kodel po Jelcino seimos banditisko kapitalizmo „laisviu”, rusai taip pamilo gerai ismustruoto kgb vyriuko tvarka. Panasiai pagal plana matyt turejo „savo noru” sugrizt ir kitos valstybes i Kremliaus glebi. Ypac… Skaityti daugiau »

Buras > Tkrai

Kas del kulturos zmoniu tai jus teisus. Sovietmeciu ju turejom daugiau.
Taciau kas juos uzaugino? Seti ir auginti jie buvo Smetonos laikais islavintu zmoniu. SIandien teturim tik tai, ka pasejom sovietmety. Deja.

Buras >


.
Kitaip tariant – PELNO PRIVATIZACIJA IR NUOSTOLIU SOCIALIZACIJA.
Stai stas sorosistinio Laisvos Rinkos instituto propaganda patikejo musu partijos.
Net ir sulibarejes konservatorius Kubilius su finansu ministre gelbeje komercinius bankus musu pinigais.

Pikasas > 10:42

Jei Lietuvos situacija jos Laisvės prasme taps patikimesnė, o valdžią išsirinksime tokią, kuri tarnaus tvarkai ir ekonomikai, tai emigracija gali stabilizuotis. Tik tada galima tikėtis didesnių investicijų ir mūsų tautiečių grįžimo. Darbo vietas kuria ne valdžia, o laisvos rinkos poreikiai, Atvykę su pakankamu pradiniu kapitalu iš užsienio darbo vietas sukurs patys. Jei įstatymai nebus trukdantys, kaip daugeliu atvejų dar yra dabar, tai verslininkai galės pasijusti saugūs savo idėjoms ir jų įgyvendinimui. Ar bent įsivaizduojate kaip patobulėjo emigrantai, dažnai išvykę jau su diplomais ar užsienyje juos gavę? Net ir padirbėję darbininkais daug ko galėjo išmokti. Matau tame procese didžiulę perspektyvą. Tikiu mūsų žmonėmis, jų gebėjimais ir jų nostalgija gimtam kraštui. Žinoma, grįš ne visi, bet pats procesas gali pakeisti visą situaciją… Skaityti daugiau »

šitam> Pikasas > 10:42

>Pikasas > 10:42, nesek pasakų apie ateisiantį senelį šaltį iš užsienio su savo investicijomis sukurti gerai apmokamas darbo vietas. Kad tie seneliai šalčiai iš užsienio ateitų su savo investicijomis ateitų valdžia laiko nustačiusi tokį atlyginimo minimumą koks yra, kad būtų mažesni gamyboje išleidžiami kaštai ir jokios gerovės užsienio seneliai šalčiai su savo investicijomis Lietuvos žmonėms neatneš: bus kaip buvo naudojamasi atlyginimų minimumu, nustatytu valdžiagalvių ir vyks tolesnė lietuvių emigracija dėl nepakeliamo išgyvenimo Lietuvoje ir neįmanomo šeimos išlaikymo Lietuvoje už minimumus. Sakai „Darbo vietas kuria ne valdžia, o laisvos rinkos poreikiai” , o kas kuria laisvos rinkos poreikius -ne valdžia? Ne dėl valdžios viduriavimo prarasta milžiniška Rusijos rinka baveik visose srityse – gamink Lietuvoje ir vežk į Rusiją…? štai tau ir… Skaityti daugiau »

Elementaru

Darbo vietas kuriame mes, vartotojai, o ne savinibkai – šie tik naudą nusigriebia…
Tai elementaru, bet būtent tai laisvosios rinkos adeptai „pamiršta” paminėti, o kiti kaip papūgos tik kartoja 🙂

šitam>Elementaru

tai apie ką kalba, Rusijos varotojai ir Rusijos rinka – gamink maisto produktus Lietuvoje ir vežk į Rusiją – maisto produktų vartojimas visada buvo ir bus, milijonai valgė ir valgys.Dabar Lietuvos parduotuvės užverstos lenkiška vištiena, lenkiška kiauliena…. Prie ruso žmonės pasistatė namus iš obuolių pardavimo Kaliningrado srityje ir Rusijoje…. o dabar iš kokios šalies obuoliai Lietuvos prekybcentriuose?

Pikasas > šitam

Senelio šalčio laukia Rusijos vaikai. Katalikai laukia Kalėdų senelio, kuris pas gerus vaikus ateis prieš šv.Kalėdas. Labiausiai tikėtina, kad didžioji atvykėlių dalis bus iš mūsų dabartinių emigrantų terpės. Nors jei verslo sąlygas pajus normalesnes, tai ir užsieniečių gali daugiau pasirodyti. Laisvą rinką kurią visos suinteresuotos pusės: verslininkai, prekių ir paslaugų naudotojai, bei valdžia, kurios prievolė sudaryti laisvai rinkai padorias sąlygas. Rusijos režimas paskutiniais metais pasireiškia kaip agresorius. Jis versle tampa vis mažiau patikimas. Gali jis su traktoriumi naikinti delikatesinį „Džiugo” sūrį, tačiau tai nereiškia, kad jo nėra ant V.Putino pietų stalo. Rusijai pareikštos sankcijos visų ES šalių. Tai yra ir tų, kur vyksta mūsų emigrantai. Kremliaus režimo kreiva politika yra pagrindinė priežastis, o sankcijos jai jau tik pasekmės. Europos šalys… Skaityti daugiau »

šitma >Pikasas > šitam

pasiskaityk Aristotelio ” Politiką” kur aiškiai išdėstyta kad viską kuria valdžia per įstatymus, kokius įstymus reikia priimti turint vienokius ar kitokius tikslus norimam rezultatui pasiekti.
Taviškės dėstomos versijos rezultatas – užsieniečių senelių šalčių išvežamas pelnas pas senelių šalčius į užsienį – Lietuvoje liekantis atlyginimo minimumas senelių šalčių sukurtose darbovietėse, Lietuvos žmonių skurdas ir tolimesnė emigracija.
Duok konkrečių pavyzdžių kokias aukštas technologijas sukūrė Lietuvos mokslininkai ir kiek naudos Lietuvai ir Lietuvos mžmonėms atnešė Lietuvos mokslininkų sukurtos technologijos.

Pikasas > 13:25

Aristotelio apmąstymai – klasika. Šiuolaikinis mokslas ją išplėtė į gylį ir į plotį. Jei norite sužinoti apie Lietuvos mokslo pasiekimus, siūlau atsiversti Googlyje: „Lietuvos mokslo akademija”, „Lietuvos mokslininkų darbai”, „Lietuvos jaunųjų mokslininkų darbai” ir t.t. Pelnas iškeliauja pas lėšų investuotoją ar investuotojus į verslą kur jie bebūtų. Mokesčiai lieka Lietuvoje.

šitam > Pikasas > 13:25

Kodėl pelnas turi būti išvežamas pas užsienio senelius šalčius investavusius o Lietuvoje paliekami trupiniai nuo minimalus darbo užmokesčio- mokesčiai ir minimalus atlyginimas darbuotojams, o ne paliekama viskas valstybės viduje ir pasirenki valstybei ir Lietuvos žmonėms mažiau naudingą variantą? Kas už to slypi?

Pikasas >  šitam

Siūlau jums bent šiek tiek pasidomėti ekonomikos ir verslo pagrindais. Tokios literatūros pilna ir knygynuose, ir bibliotekose. Variantus dėl lėšų mokesčių svarsto Vyriausybė. Ji elgėsi taip, kaip matėme. Gero vakaro.

Piikasas

Trys šio ryto komentarai – rinkiminės dienos šposas. Kas pasikeitė mūsų padangėje? Beveik nieko… Taigi…

šitmam>Pikasas > šitam

Apie milijonas išvykusių, skurde skestantys ir neišgyvenantys iš atlyginimo minimumo – štai tamstos ekonomikos ir verslo taikomų pagrindų rezultatas. Laiku ir pagrįstai straipsnyje keliama diskusijos klausimas :”Vietoje to reikalinga rimta diskusija apie bendrąjį gėrį, apie svarbiausias valstybės funkcijas ir tinkamą jų įgyvendinimą, kuris tarnautų ne biurokratų armijai, o piliečiams. ”
Rinkos ekonomika – skurdo, mažų atlyginimų, prastos kokybės produkcijos gamybos garantas, pelno išvežimo iš valstybės, žmonių gerovės augimo stabdis.

32
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top