Andrejus Percevas | slon.ru
Prieš dvejus trejus metus vienu iš mėgstamų policijos ir valstybinės žiniasklaidos metodų buvo opozicijos akcijų dalyvių skaičiaus sumenkinimas. Kai į gatvę ateidavo iki kelių šimtų žmonių, propaganda raportuodavo apie kelias dešimtis. Kuomet skaičius siekdavo tūkstančius, pranešdavo apie šimtus, kai dešimtis tūkstančių – tikindavo, jog tūkstantis. Girdi, kur jūs matote tuos nepatenkintuosius – „penktąją koloną“? Taigi jų beveik nėra! O kuriuos regite, tai jie arba pamišėliai (demonstruojami vaizdo kadrai su pensininkais ir jų plakatais apie „psichotroninį Gulagą“), arba dykinėtojai hipsteriai (kamera priartina jaunuolius su juokingais lozungais ir balionais).
Komiškai atrodo ir protestuotojų vadai: kvailai besivaipantis A.Navalnas, į fontanus laipiojantis S.Udalcovas, 1990-aisias „siautėję“ B.Nemcovas ir V.Ryžkovas. Viskas, ką jie sugeba, – iš „pindosų“ ir „geiropeicų“ apgaule išvilioti sau subsidijų. Žodžiu, smulkūs nenaudėliai. Stabilumui pakenkti tokie negali.
Atėjus naujam, pusiau karo (arba humanitariniam-kariniam) laikmečiui, „penktajai kolonai“ lemta išaugti ir kiekybiškai, ir kokybiškai – tūkstančius dykaduonių ir psichinių ligonių propaganda paverčia milijonais tulžingų ir apdairių išdavikų. Ir šis procesas jau prasidėjo.
Žodis „išdavikas“ į teisėsaugininkų leksikoną įsiterpė palyginti neseniai. Anksčiau jo nereikėjo – štai, pavyzdžiui, eilinę kvailybę leptelėjo J.Psaki arba B.Obama į susitikimą atėjo vilkėdamas absurdišku kostiumu, dar prigalvojo eilinių sankcijų, o štai lenkų fermeriai rauda dėl obuolių. Visa tai buvo įdomu iki to meto, kai ėmė brangti maisto produktai, o iš Ukrainos pradėta siųsti „krovinius-200“ su karo samdinių ir šauktinių palaikais. Bala nematė tos Psaki, pas mus savas gyvenimas. Čia jau neišsisuksi aiškinimais, jog kenkia išorės priešai, juolab propaganda spartuoliškomis dozėmis tvirtino priešingai: Donbase – tik sukilėliai. O ir tėvyninių maisto produktų yra tiek, kad jų kaina ne tik kad neaugs, bet dar ir sumažės. Tad kodėl visa vyksta priešingai? Gal kalta valdžia?
Į šį klausimą yra per laiką patikrintas atsakymas: šalį iš vidaus naikina išdavikai – todėl arimuose nesiūbuoja javai, nerūksta gamyklų kaminai, tvirkinami vaikai ir jaunuomenė, tuštėja lentynos parduotuvėse, o gaunamo atlyginimo vos užtenka išgyventi.
Anksčiau išdavikas minimas nebuvo, šį terminą saugojo – paprastai tokiais žodžiais nesimėtoma, juk tai – ypatingas žodis. Toks pat, kaip ir karas. Net propagandininkai stengėsi tokiais žodžiais nesišvaistyti – juk jie pasąmonėje sužadina tokius baisius mechanizmus, kad nepaisant didžios pagundos, geriau būdavo patylėti. Toji pagunda, žinoma, yra, nes „karas“ ir „išdavikai“ labiausiai sutelkia visuomenę aplink valdžią. Ir tuomet tampa nebeaktualūs klausimai apie visa, kas vyksta šalyje – juk išmintingi vadai stengiasi, tačiau jiems trukdoma; štai išsiaiškinsime su išdavikais, tuomet ir gyvenimas pagerės. Suprantama, jog tų išdavikų turi būti labai daug, nes tuomet argi valstybė yra stipri, jeigu jai gali pakenkti krūvelė liberalų? Todėl būtina sparčiai didinti kenkėjų kiekybę ir kokybę.
Apie masinį „išdaviką“ vienas pirmųjų ėmė samprotauti Aleksandras Prochanovas, pasisakydamas, kaip jau įprasta, laikraštyje „Izvestija“: „Rusijoje, savo galia neprilygstančioje Sovietų Sąjungai, gausu penktosios kolonos išdavikų, pasirengusių suduoti smūgį Putino užnugariui ir, pasinaudojus netvarka ir liaudies nepasitenkinimu, pražudyti valstybę ir jos prezidentą“. Ideologas pasakojo apie Putinui tenkantį pasirinkimą: įvesti kariuomenę į Donbasą ar neįvesti ir kad kariuomenę įvesti trukdė šalyje esantys „išdavikai“. Tuo metu liaudis šios idėjos nepalaikė, propaganda taip pat nepuolė jos aitrinti. O šiandien – prašom. Štai, pavyzdžiui, Eduardas Limonovas kabina išdavikų etiketes žmonėms, rugsėjo 21-ąją besirengiantiems dalyvauti į Taikos eisenoje – rašytojas girdėjęs, jog kažkokie „pasipiktinę piliečiai“ nenorėtų jo dalyvavimo, todėl ir vadina žmones, atėjusius į Maniežo aikštę su antikariniais plakatais, „atsižadėjusiais Tėvynės“. Požiūris į [Donbaso] sukilėlius, antiteroristinę operaciją, asmeniškai į Igorį Strelkovą ir karo lauko vadus tapo žymeniu, leidusiu iškart išplėsti išdavikų gretas.
Užteko Andrejui Makarevičiui padainuoti mieste, kurį ukrainiečių pajėgos išlaisvino iš separatistų, – ir jis jau išdavikas. Jeigu tuo suabejoji – taip pat išdavystė. Šia tema buvo daug diskutuojama socialiniuose tinkluose. Nesutinki su maisto produktų embargo nauda – taip pat esi išdavikas, o tai reiškia, kad esi prieš visus kaltas, būtent todėl ir Tėvynė blogai gyvena. Pasipiktinai situacija dėl kariškių – samdinių, patenkančių į Donbasą neva mokymams, neva prisijungti prie sukilėlių, – taip pat esi išdavikas, nes apie tai reiktų patylėti. Apie „krymnaš“ ir kalbėti neverta. Televizija pirmenybę kol kas teikia metaforiškoms sąvokoms, pavyzdžiui, „chuntos draugai“, ir tai yra suprantama. „Jie pasirinko priešo pusę“, – „Izvestijų“ puslapiuose tvirtina poetas ir vertėjas Igoris Karaulovas. Kai pagalvoji, ko gero, šalis iš tiesų prikimšta išdavikų: vienas Strelkovą pravardžiuoja Girkinu, kitas nesidžiaugia Krymu, o dar kitas – produktų sankcijomis.
Politiškai aktyviems gyventojams žaidimai su „išdavikais“ patiko. Kaip patogu: juk išdavikas ne žmogus, o kažkokia šiukšlė. „Kol kas man nepavyko aptikti nė vieno gyvo žmogaus, kuris jaudintųsi dėl sankcijų ir nepergyventų dėl Donecko ir Luhansko respublikų“, – rašo advokatas Dmitrijus Agranovskis. Greičiausiai, juristas taip sako ne todėl, jog jam nepasitaikė sutikti tokių besijaudinančių ar nepergyvenančių asmenų, – paprasčiausiai jis tokių nelaiko žmonėmis.
Su jais jau neverta ginčytis, o jeigu kuris nors labai nepatinka – jį galima įtraukti į sąrašą. Už tokių sąrašų sudarymo idėją pasisakė iškart keli mano pažįstami, socialiniuose tinkluose paskelbę programinius tekstus. Vienas net pasiūlė savo mieste įrengti akmens stelą su joje iškaltomis pavardėmis gyventojų, abejojančių dėl Donecko ir Luhansko „respublikų“, – tam, kad visi žinotų. Daugelis tokių sąrašų sudarinėtojų, tarp kitko, geri žmonės – kovoja su blogais vietos merais ir gubernatoriais. Minėtas Igoris Karaulovas neatsisakytų Maskvos gatvėse surengti ir „penktosios kolonos“ eiseną – panašią į ukrainiečių karo belaisvių Donecke.
Daugelio antifašistų-„antibanderovcų“ argumentai, kaip įprasta, antifašistiniai. Štai poetas vaikštinėja Piatnickajos šaligatviu ir regi rusiškosios Europos minią: „Toje minioje gerai atrodytų Igoris Ivanovičius Strelkovas ir net karo lauko vadas Motorola. Todėl, kad jie – slavai su ugrosuomių priemaiša – tikri europiečiai. O visokie Makarevičiai, Šenderovičiai, Gelmanai, Svanidzės – jie savo dvasia azijiečiai, rytų turgaus prekeiviai, ir tokią puikią minią tik suterštų.
Kol kas visa dar taip, o vėliau juos galima ir sunaikinti, – juk ne šiaip sau sudarinėjami tie sąrašai. Humanistas Dmitrijus Olšanskis reguliariai siūlo nekankinti išdavikų ir juos ištremti, beje, televizijos kanalą „Dožd“, jo manymu, reiktų uždaryti už skelbtas žinias apie karo samdinius. O ir su „liberalais“ (kas čia turima omeny, visad labai neaišku, bet akivaizdu, jo tai – priešai) reiktų pakovoti: „Kol kas vis dar negaliu liautis neapkęsti liberalų. Kol kas nėra kam jų sustabdyti, ir jų melas bei veidmainystė Maskvą siaubia tarytum ukrainiečių patrankos – Slavjanską, ir mes su tuo nieko negalime padaryti“.
„Komsomolkos“ bendradarbė Olga Tuchanina, pasisakydama apie minėtus Pskovo desantininkus ir Pskovo miesto deputatą Levą Šlosbergą (kuris pirmasis apie tai viešai prašneko, už ką greičiausiai ir buvo žiauriai sumuštas), nužengė dar toliau: „Mūsų pernelyg dorovingi [deputatai], manau, taip ir nesuprato, koks šiuo metu laikmetis. Tai pavojinga. Taip pat ir jiems“.
Net jeigu išdavikas protingai kalba apie rūpimus dalykus, pavyzdžiui, apie nutikimą su Pskovo desantininkais, jis vis tiek lieka neteisus. „Dar sykį [pakartosiu] – visi, apraudantys „berniukus“, iš tikrųjų NORĖTŲ, JOG JIE ŽŪTŲ“, – tikina publicistas Jegoras Cholmogorovas. Kaip, jo supratimu, turėtų mąstyti patriotas? O štai taip: „Taip. Kareiviai kai kada kare žūva. Žymiai geriau, kai žūsta kareivis – jaunas, stiprus, apsiginti gebantis vyras, o ne bejėgiai ir beginkliai“. Beje, „išdaviku“ gali tapti ir Dmitrijus Olšanskis, kartais išsakantis kritišką požiūrį į Putiną, – jo laisvamaniški tekstai socialiniuose tinkluose neretai palydimi ir tokiais komentarais: „Olšanskis ne toks kvailas kaip atrodo! Jis tiesiog kitokios padermės! Liberastiškos, nekrikščioniškos padermės! Deja, nieko rusiško, t.y. dvasingo jame nėra!“ Visuotinam propagandiniam paveikslui ir tiek nėra blogai – kuo daugiau kenkėjų, tuo geriau.
Iki kitos etiketės laukti liko nedaug. „Liaudies priešai“, – parašys Aleksandras Prochanovas, „liaudies priešai“, – puikiu terminu susižavės „Veidaknygėje“ Dmitrijus Olšanskis, o publicistas „nuo arklo“ Cholmogorovas parašys išsamų opusą į leidinį „Vzgliad“ ir straipsnį į „Izvestijas“. „Negalima nepripažinti, jog liaudies priešo problema tapo ypač aktuali“, – Novorossijos gyventojui per „tiesioginės linijos“ transliaciją pasakys Vladimiras Putinas. Su skundų parašymais problemų lyg ir nebėra, ir jeigu balandžio mėnesį budrūs piliečiai, tikėdamiesi gauti šiltą vietelę propagandos poskyryje, drovėjosi prašyti, kad būtų imtasi priemonių, tai dabar bet koks priešo demaskavimas baigiasi būtent tokiu reikalavimu.