Jūsų dėmesiui siūlome diskusijos, įvykusios gegužės 31 d. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo erdvėje, vaizdo įrašą.
Pasak organizatorių, šia diskusija siekta pasižiūrėti į Sąjūdį kaip į reiškinį, kai politika buvo tapusi svarbiausia kasdienio gyvenimo dedamąja, ir iš trijų dešimtmečių perspektyvos įvertinti per šį laiką „susiformavusią Sąjūdžio simbolinę reikšmę visuomenės istorinėje sąmonėje ir atmintyje“.
Diskusijoje apie politikos virsmą istorija, faktų interpretacijas ir jų simbolines prasmes dalyvavo Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros profesorius dr. Antanas Kulakauskas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė dr. Ainė Ramonaitė, Lietuvos edukologijos universiteto Lietuvos istorijos katedros docentas dr. Mindaugas Tamošaitis, Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas Vidmantas Valiušaitis, Vilniaus politikos analizės instituto ekspertas, Europos saugumo programos direktorius Simas Čelutka, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas dr. Justinas Dementavičius.
Renginį moderavo Ginas Dabašinskas, Nacionalinės bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus vadovas.
Antanas Kulakauskas pabrėžė: vieno požiūrio į tai, kas vyko pireš tris dešimtmečius ir kas dabar įprasta vadinti Sąjūdžiu, nėra ir negali būti jau vien dėl to, kad nuo pat Sąjūdžio pradžios išryškėjo jo dalyvių politinių, ideologinių ir pasaulėžiūrų skirtumai. Politologo teigimu, Lietuvoje kol kas per mažai istorikų, kad būtų galima visapusiškai ir nuodugniai ištyrinėti tokį daugialypį fenomeną kaip Sąjūdis.
Diskusijos moderatorius priminė, kad jau minint Sąjūdžio dešimtmetį versijų apie tai, kas vyko 1988 m. birželio 3 d. išvakarėse, buvo labai daug. Jų nesumažėjo ir dabar, po trijų dešimtmečių, nes ir dabar žinios vis dar yra fragmentiškos, trūksta akademinių tyrimų, grožinės literatūros tekstų Sąjūdžio tematika, kurie leistų susidaryti bendresnį to laikotarpio vaizdą, atskleidžiantį įvairių požiūrių skirtumus, aprėpiantį įvairias visuomenės grupes ir Lietuvos regionus.
Sąjūdžio ištakas tyrinėję Ainė Ramonaitė ir Justinas Dementavičius taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad nepakanka istorinės medžiagos archyvų, kuriais galėtų remtis tokie tyrimai. Ypač trūksta liudininkų atsiminimų, arba vadinamosios sakytinės istorijos, nes iš dokumentų susidaryti giluminį vaizdą sunku.
Panašūs ir Vidmanto Valiušaičio, pirmojo Sąjūdžio laikraščio Kaune „Kauno Aidas“ steigėjo ir redaktoriaus, įspūdžiai. Jo teigimu, jei to laikmečio tyrinėtojas pasikliautų tik tuo, kad fiksuota dokumentuose, susitikimų ir posėdžių protokoluose, labai tikėtina, susidarytų iškreiptą vaizdą apie to meto įvykius – tokių klaidų išvengti padeda anuomet sprendimus priimti turėjusių žmonių liudijimai ir prisiminimai, ypač užrašyti Sąjūdžio metais.
Diskusijos moderatoriaus teigimu, žmonių, galinčių pasakyti „Aš esu Sąjūdis“, yra daug. Jam pritarė ir knygos „Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia“ bendraautorė bei mokslinė redaktorė A. Ramonaitė. Rinkdama medžiagą knygai ir bandydama tiksliai rekonstruoti įvykius, ji pastebėjusi, kad Sąjūdis, neturėjęs hierarchinės struktūros, skatino į jo veiklą įsitraukusius žmones patiems prisiimti atsakomybę ir veikti. Politologės teigimu, jie „veikė strategiškai, bet ir intuityviai“, „tinkamu laiku ir efektyviai“, todėl ir to judėjimo „nebuvo galima sustabdyti“. Pasak tyrėjos, tai, kad nebuvo hierarchinės koordinacijos iš vieno centro, buvo Sąjūdžio stiprybė.
G. Dabašinsko pastabai, kad Sąjūdžio reiškinio kompleksiškumą lemia ne tik dalyvių ir jų grupių įvairovė, bet ir išoriniai veiksniai, tarptautinių santykių kontekstas, pritarė ir Vilniaus politikos analizės instituto ekspertas, Europos saugumo programos direktorius Simas Čelutka.
Mokslinius tyrimus stabdo ne tik šaltinių stoka ar menkas jų prieinamumas, bet ir būtinybė vertinti dalyvių atsiminimus, tačiau susidūrus su dalyvių emociniu ir subjektyviu požiūriu darosi keblu išsaugoti objektyviam tyrimui reikalingą distanciją. J. Dementavičiaus manymu, bendras visų kartų tyrėjų uždavinys yra visapusiška Sąjūdžio laikų istorija. Toks žinojimas, pasak jo, reikalingas, nes ir vėl bet kada galime atsirasti toje pačioje egzistencinėje situacijoje, kai prireiks naujo sąjūdžio.
Į pokalbį įsitraukęs diskusiją stebėjęs prof. Vytautas Landsbergis pabrėžė, kad blaškantis tarp įvairių naratyvų ir pasakojimų nepradingtų faktai. „Ne visų vadinamųjų naratyvų vertė yra vienoda“, – pridūrė prof. Vytautas Landsbergis.
Kviečiame apžiūrėti ir Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriaus parengtą parodą, kurioje eksponuojami 1988–1989 metų Sąjūdžio mitingų, roko maršų, kitų renginių plakatai ir pirmųjų Sąjūdžio metų laikraščių originalai.