Slava Rabinovich | hvylya.net
2014-aisiais metais Putinas padarė (daugiau ar mažiau) septynias lemtingas klaidas – trim atvejais jis pats puikiausiai suprato klydęs, o keturiais – ne, tačiau greitai supras.
Pirmoji klaida
Jis manė, jog yra stiprus, valingas politikas, ir tokia pat yra jį palaikanti Rusijos gyventojų didžioji dauguma, tuo tarpu Europos politikai tėra silpni, suglebę ir kvaili pragmatikai. Ir žaisdamas „didįjį politinį žaidimą“ jis nusprendė pirmuosius priešpastatyti antriesiems manydamas, jog jam „pavyks suskaldyti Europą“. Ir jeigu pirmojo teiginio teisingumas ginčytinas (žvelgiant objektyviai ir strategiškai), tai antrasis tvirtinimas pasirodė visiškai neteisingas. Europa ne tik nesusiskaldė, bet ir susivienijo prieš Rusijos agresiją. Prieš nusikalstamą agresiją – ir karinę, ir teroristinę.
Antroji klaida
Jis visiškai nesitikėjo, kad JAV, Kanada, ES, Japonija ir kitos šalys ims taikyti politines ir ekonomines sankcijas prieš Rusiją, prieš atskiras rusiškas kompanijas ir prieš „jo artimiausiąją aplinką“. Kaip teigiama ten, „viršūnėse“, iš pradžių jį ištiko šokas. Matyt, Aleksejus Kudrinas (RF valstybės veikėjas, Rusijos Vyriausybės finansų ministras [2000–2011 m.] – vertėjo past.) šiuo metu yra vienintelis tikrasis Putino „pasiuntinys“, veikiantis kuluaruose ir ketinantis „išvairuoti“ sankcijų problemas. Tačiau Kudrinas – ne burtininkas, ir jis tai žino. Sankcijos įvestos ir jos liks galioti ne todėl, jog „Kudrinas nesugebėjo“, o todėl, kad dabar netgi nesirengiama vykdyti reikalavimų, kurios leistų visiškai atšaukti sankcijas.
Negana to, man asmeniškai ne visai aišku, ar Putinas absoliučiai ir iki galo kontroliuoja situaciją. Pavyzdžiui, man pasakojo vieną istoriją: Genadijus Timčenka, Suomijos pilietis ir dabar jau buvęs vienos stambiausių, pasaulio biržose prekiaujančių naftos kompanijos „Gunvor“ akcininkas (ši kompanija nugriebdavo grietinėlę“ nuo beveik visų rusiškųjų naftos kompanijų tarptautinių prekybos sandėrių), atėjo pas Putiną ir savo bičiuliui išsakė didelį nepasitenkinimą situacija, kurioje dėl sankcijų jis pats asmeniškai atsidūręs ir todėl dar kovo 19-ąją dieną buvęs priverstas savąją „Gunvor“ dalį skubiai „parduoti“ savo „partneriui“ Torbjornui Tiornkvistui (Torbjörn Törnqvist – kompanijos „Gunvor Group Ltd.“ generalinis direktorius ir direktorių tarybos pirmininkas – vertėjo past.). Nežinau, ar tai tiesa, tačiau pasakojama, jog kai Timčenka reiškė „nepasitenkinimą“, tuomet ne Putinas, o kažkas kitas (greičiausiai iš Saugumo Tarybos narių – jėgos struktūrų atstovų) jam atšovė, kad „tegu verčiau užsičiaupia, nes Chodorkovskio gultas vis dar neatvėsęs“. Nežinia, kiek čia tiesos, bet jeigu taip, tuomet įdomu, kas galėtų sau leisti šitaip kalbėti su Putino artimu draugu? Patruševas? Bortnikovas? Šoigu? Kas dar? Kažkas, kas tūno kuluaruose, kurio mes nepažįstame? Arba „kurių“? Ir jeigu taip, tuomet ką visa tai reiškia? Kaip tai įmanoma? Ar Putinas jau ne visiškai kontroliuoja situaciją, jei net jo artimiausių draugų atžvilgiu kažkam kažką leidžiama kalbėti ir daryti?
Sankcijos – Putinui tai išties buvo šokas. Buvo, yra ir bus. Tarsi „iš anksto nenumatytos aplinkybės“. O nenumatytos jos todėl, kad SSSR aukštojoje KGB mokykloje apie tai nebuvo dėstoma. Tiesą pasakius, šių dalykų nedėstė ir LVU (Leningrado valstybinis universitetas) teisės fakultete, nepaisant visos mano pagarbos Anatolijui Sobčakui. Kokį teisinį išsilavinimą sovietmečiu įgydavo moksleiviai ir studentai? Mokykloje, jei neklystu, buvo dėstomi „SSSR valstybės pagrindai ir teisės“. O gal tai buvo dėstoma institute, pirmame kurse..? Jau nepamenu… Visų institutų pirmuosiuose kursuose buvo tokios disciplinos kaip „SSKP istorija“, „Marksizmo-leninizmo filosofija“, „Politinė ekonomija“. O dar LVU teisės fakultete dėstė sovietinę teisę, paremtą SSSR Konstitucija, SSSR BK (Baudžiamuoju Kodeksu) ir t.t. Anuomet SSSR BK sudėtyje buvo straipsnių apie antisovietinę propagandą ir socialistinės santvarkos pamatų griovimą, o taip pat straipsnių dėl prekybos valiuta, kurios ne tik nebuvo galima parduoti ir pirkti, bet ir apskritai čiupinėti rankose. Už tai grėsė įkalinimas. Štai ko mokė Putiną, Medvedevą ir kitus visuose vadinamuosiuose „teisės fakultetuose“ – fakinti (nenorm. rus. факать – gadinti, sugadinti, padaryti nenaudojamą – vertėjo past.).
Po to sekė KGB, komandiruotė į VDR (Vokietijos demokratinė respublika), darbas su „Stasi“ ir sugrįžus atgal į SSSR jo laukė ne pareigų paaukštinimas, o, kaip teigiama, tiesiog nušalinimas nuo tarnybinių pareigų ir atleidimas iš KGB. Jo tarnybinė „charakteristika“ buvo, kaip tuomet sakydavo, „nelabai“. Ir aš nežinau, ar būtų galima ir ar reikėtų teigiamai arba neigiamai vertinti anuometinį Putiną – SSSR KGB majorą, tarnavusį VDR.
Tarp visų RF Saugumo Tarybos (ST) narių nėra nė vieno žmogaus, turinčio nors kokį supratimą apie tai, kaip gyvena, dirba ir mąsto visas Vakarų civilizuotas pasaulis – tiek karinės teroristinės agresijos, tiek ir teritorijų aneksijos sukeltų pasekmių požiūriu. Nei vadinamasis ST „jėgos blokas“, nei nominalios figūros, patekusios į ST sudėtį dėl užimamų pareigų (Matvijenko ir Naryškinas), neturėjo jokio supratimo apie tai, kas iš tikrųjų yra sankcijos ir kad jos apskritai gali būti panaudotos. Juo labiau – ką reiks daryti, jeigu jos bus įvestos. Tuo tarpu Vyriausybės „ekonomikos blokas“ apskritai nieko apie tai nežinojo – kovo 1-ąją ST priėmė sprendimą dėl Federacijos Tarybos balsavimo ir nerado reikalo apie tai informuoti „ekonomikos bloką“. Net jei Vyriausybė ir būtų žinojusi, vis tiek negalėtų susivokti visose įmanomose pasekmėse, nes ten neatsirastų nė vieno rimtesnio ekonomikos ir finansų praktiko – kad ir tokio lygio, kaip Henkas Poulsonas (Henry „Hank“ Paulson – bankininkas, JAV iždo sekretorius – vertėjo past.). Arba bent jau kaip Rubenas Vardanianas, jeigu prisimintume mūsų šalies praktikus.
Trečioji klaida
Čia viskas „paprasta“. Putinui atrodė, kad vos tik jis įžiebs degtuką ir jį nusvies į Ukrainą, šalis tuojau pat skils į dvi dalis, ir rytinė dalis pati savaime nukris jam į glėbį. Girdi, ekonomiškai šalis atsidūrusi ties bedugne, armijos iš esmės nėra, šaliai vadovauja kažkokie „neaiškūs tipai“.
Tačiau iš tikrųjų – o, šokas! – Ukraina susitelkė taip ryžtingai, kad joks ukrainiečių nacionalinis lyderis nebūtų jos sutelkęs geriau ir tvirčiau. Ir tai padarė pati tauta, o ne lyderis. Toji tauta, kuri anksčiau Maidane įrodė, ką ji sugeba padaryti savo jėgomis. Ir nelauktai pačiam sau Putinas tapo – galima ir taip pasakyti – šiuolaikinės ukrainiečių nacijos tėvu-įkūrėju. Tad jis ir vėl „prašovė“.
Čia buvo paminėtos klaidos, kurias jis, greičiausiai, ir pats pripažino. Toliau kalbėsime apie jo dar neįsisąmonintas klaidas.
Ketvirtoji klaida
Apie tai esu daug kalbėjęs jau keletą mėnesių iš eilės, būtent – apie visos Rusijos „toksiškumą“. Nesvarbu, kas jūs ir kur esate, ar sankcijos jus veikia, ar ne. Pasaulio finansinei sistemai Rusija tapo beveik tabu. Toksiška. Neliesk, nes tai pavojinga. Ir su tuo ką nors padaryti absoliučiai neįmanoma ne tik artimiausiu metu, bet ir tolesnėje perspektyvoje. Ši situacija Rusijai kaštuos ne milijardus, ne dešimtis milijardų ir ne šimtus milijardų, o trilijonus dolerių.
Penktoji klaida
Ekonomikos inertiškumas – labai svarbus faktorius. Ekonomikos nepavyktų kardinaliai pagerinti per vieną dieną, savaitę, per mėnesį ar ketvirtį. Ypač po viso to, kas yra nutikę. Tarkim, jog rytoj išorės ir vidaus politika apsisuka 180-čia laipsnių – laikydamasi tų receptų, kuriuos beveik visa apimtimi jau buvau pateikęs. Tuomet visam susikaupusiam mėšlui išmėžti prireiktų nuo šešerių iki septynerių metų. Žinoma, po 12–18-os mėnesių būtų galima pajusti žymų pagerėjimą – su sąlyga, jog 180-čia laipsnių apsisuktume jau rytoj… Tačiau tam, kad sugrįžtume ten, kur Rusija nuvirto 2007-aisiais, iš tikrųjų prireiktų 6–7 metų. O dar įvertinus tai, jog nuo to laiko praėjo septyneri metai, apskritai imant, kalbame apie visus keturiolika ekonomikos „atstatymo“ metų. Už tokius veiksmus Jungtinėse Valstijose, pavyzdžiui, ką nors ištiktų politinė mirtis. Ir ne tik už tokius.
Šeštoji klaida
Putinas nesuprato ir nesupranta, jog negalima užpulti prekybos partnerių. Ir tai liečia ne tik Ukrainą. Visas civilizuotas pasaulis įžvelgia pasikėsinimą ir į jų interesus. Suprantama, kalbu ne tik apie Europos Sąjungą, bet ir apie JAV, Kanadą, Japoniją, Australiją ir t.t. Ir jeigu jau paminėtume stambiausius partnerius, tai tokiais būtų ES, į kurios sudėtį galima drąsiai įrašyti ir Ukrainą – ne šiandienos politine ar ekonomine prasme, o tiesiog prekybos galimybių požiūriu. Ukraina pati perka dujas (pavyzdžiui) iš Rusijos, o tranzitu dar aprūpina ir likusią Europą. Kaip galima užpulti Ukrainą ir tuo pačiu – Europą? Juk tai Rusijos PIRKĖJAI! Customers (angl. klientai – vert. past.)! Ar Rusijoje dabar jau toks „customer service“ (angl. klientų aptarnavimas – vert. past.)?
Rusija ir šiaip metų metais visą Europą šantažavo vadinamaisiais „dujų karais“, ir nuo jų visi jau pakankamai pavargo. O dabar ji staiga ėmė ir paprasčiausiai aneksavo svetimą teritoriją, sukėlė karą kaimyninėje valstybėje, kuri yra jos prekybos partnerė ir pirkėja. Nuo daugiamečio šantažo – iki realaus karo.
Už tokį „customer service“ Rusija sumokės labai aukštą kainą. Ji neteks rinkų tiekti savo pagrindines prekes.
Šiuo požiūriu Putinas iš tiesų visus „apžaidė“.
Septintoji klaida
Tarptautiniai ieškiniai… Apskritai tai atskira tema, tačiau juk Rusijai gresia – ir tai įmanoma – trilijono dolerių vertės ieškiniai, jei susumuotume viską. Už Krymą, už Boeingą, už viską. Be galo daug. Rusija mokės skolas dar labai ilgai net ir po to, kai Putino nebeliks natūraliu būdu – tuo pat būdu, kokiu nebeliks ir mudviejų…
Iš to, kas svarbu, kol kas, ko gero, ir viskas. Trys Putino įsisąmonintos ir keturios neįsisąmonintos (kol kas).
Ar jo laukia politinė mirtis? Iki šiol į mirtį jis siųsdavo kitus. Ir ne tik kareivius. Kai kas papasakotų apie „Kurską“, Čečėniją, [susprogdintus] gyvenamuosius namus, Dubrovkos teatrą, A.Sobčaką, A.Litvinenką ir net apie mudu su tavimi. Nežinau, tiesą sakant, aš šito portfolio nesudarinėjau ir jo nenagrinėjau. Tačiau pasirengęs patikėti. Nes jis sakė, kad „visiems drauge mums ir mirtis nebaisi“ (rus. „на миру нам и смерть красна“). Ir čia „mums“ – tai apie mane ir tave, tikrai ne apie jį.
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas