Vatikano radijas
Kaip islamo ekstremistai pasiekia jaunų žmonių protus, juos radikalizuoja, o po to paverčia juos gyvais ginklais? Šis klausimas buvo užduotas daugybę kartų, sužinojus apie Vakaruose gimusių ir užaugusių jaunuolių išvykimą į Artimuosius Rytus kovoti teroristinės „Islamo valstybės“ gretose arba, dar daugiau, apie atsigręžimą prieš savo pačių bendrapiliečius, kai imama šaudyti į visiškai atsitiktinai pasitaikiusius ir niekuo dėtus žmones, net bendratikius musulmonus, kaip kad lapkričio 13 dienos teroro aktuose Paryžiuje.
Atsakymų dažnai ieškoma radikalizuoto jaunuolio – vaikino ar merginos – aplinkoje, kuriai neretai perkeliama didelė atsakomybės dalis: esą ji buvo per uždara, suteikė per mažai galimybių, ypač tais atvejais, kai jaunuoliai gyvena problemiškose šeimose ar kvartaluose. Tačiau to nepakanka norint paaiškinti, kodėl į teroristų gretas stoja ir pasiturinčių šeimų atžalos, įgijusios perspektyvią profesiją, dėl kurių integracijos, rodos, nebuvo abejonių.
Tad yra manančių, kad problema glūdi pačioje individualistinio reliatyvizmo kultūroje, kuri paplitusi Vakaruose ir kuri suteikia nesuskaičiuojamų galimybių „gerai leisti laiką“, bet nesuteikia egzistencinio pamato ir krypties, kurio taip reikia jaunam žmogui. Tai leidžia absoliučiai savimi pasitikinčiai, istorinę misiją žadančiai ir konkrečius uždavinius nurodančiai ekstremistinei doktrinai prasiskinti sau kelią.
Išsamiai apie tai kalba radikalizavimo reiškinį tirianti prancūzų antropologė Dounia Bouzar, kuri prieš dvejus metus įsteigė ir vadovauja „Su islamu susijusių sektantiškų nukrypimų prevencijos centrui“. Šis centras bendradarbiauja su valstybe rengdamas de-radikalizavimo programą, kuri būtų vykdoma kartu su psichologais, policininkais ir ugdytojais. Antropologė jau sukaupė didelę ir konkrečią patirtį dirbdama su į radikalizavimo pavojų patekusiais jaunuoliais ir jų šeimomis.
Vienam prancūzų dienraščiui ji neseniai sakė, kad jų centras jau dirbo su maždaug septyniais šimtais paauglių ir jaunuolių, o iš viso sulaukė per 4000 tėvų skambučių. Tai gali atrodyti nemažai, bet iš tiesų tai – maža dalis: pagalbos ir patarimo kreipiasi juk tik tie tėvai, kurie sugeba pamatyti, kad jų vaikai slapta mezga įtartinus ryšius, supranta, kad patys vieni su tuo nesusidoros, nebijo ir nesigėdija kreiptis pagalbos.
2014 metų lapkričio mėnesį Dounia Bazar vadovaujamas centras paskelbė gana išsamią analizę, kaip kokiu būdu ekstremistinė propaganda pasiekia jaunuolius, išstumia abejones ir palaipsniui tampa vienintele perspektyva. Analizuotos buvo 160 šeimų, kurios pastebėjo ar skaudžiai susidūrė su savo vaikų pokyčiais ir kreipėsi patarimo. 80 procentų iš jų nepraktikavo jokios religijos, o likusios išpažino įvairius įsitikinimus: budistų, musulmonų, katalikų ir kt. Visos šeimos turėjo prancūzų pilietybę ir tik dešimtadalis buvo antros kartos imigrantai. Panašiai, 84 procentai iš jų priskirtinos viduriniajai – aukštesniajai socialinei klasei. Žvelgiant į jų vaikų ir jaunuolių amžių, du trečdaliai priklausė 15–21 metų amžiaus grupei, o likę 22–28 amžiaus grupei.
Paaiškėjo, kad 30 metų peržengusiųjų radikalizavimas labai retas. Tik 5 procentai turėjo užregistruotų prasižengimų ar nusikaltimų, tačiau net 40 procentų pasižymėjo depresijos, atskirumo, didelio jautrumo epizodais. Ypač mergaitėms buvo būdingas bendras troškimas įsipareigoti kokiai humanitarinei veiklai. 98 procentais atvejų pirmasis jaunuolių kontaktas su ekstremistiniu islamu įvyko per internetą.
Pirmojoje radikalizavimosi stadijoje būtent ši virtuali erdvė – „teritorija be teritorijos“ – tapdavo pagrindine tikrove tuo pat metu traukant ryšius su aplinkiniu pasauliu: šeima, mokykla, draugais, įprastomis veiklomis. Virtualioje tikrovėje palengva iškleidžiama ekstremistinė doktrina: tik ji leidžia pažinti autentišką Dievą, tapti „tikruoju mokiniu“, esančiu virš kitų – virš klaidoje pasklendusių musulmonų, kitatikių ir netikinčių. Tai žengia žingsnis į žingsnį su karo, kovos, „kankinystės“ dėl kitų musulmonų ir „teisingo pasaulio“ motyvais. Galutinėse indoktrinavimo stadijose viskas tapdavo konkretu: reikia stoti į „Islamo valstybės“ gretas, ginti jos teritoriją, ekspansiją ir santvarką.
Visas radikalizavimo procesas gali vykti be jokio fizinio kontakto – lankymosi mečetėje ir išoriškai pastebimos religinės praktikos – iki pat nuvykimo prie Sirijos sienos, kur jau pasitinka ekstremistų agentas. Kita vertus, dažnai naudojamasi ir mečečių erdve, prisidengiant demokratine religijos laisve ir teisėtumu, raginant savo elgesį primesti šeimos nariams.
Indoktrinavimo sesijos rėmėsi begaliniu kartojimu, grupės egzaltacija mažinant samprotavimo galią. Daug tėvų pasakė, kad po virtualių sesijų jų vaikai buvo tarsi užhipnotizuoti. Iškart kalbama ne apie religiją, bet apie melą pasaulyje – pasinaudojama, beje, ir „pasaulietiškais“ demaskuojančiais dokumentiniais filmais apie maisto pramonę, ekologiją ir pan., o patys kuria holivudinio stiliaus video filmukus naudodami vaizdus iš tokių populiarių filmų kaip „Matrica“ ar „Žiedų valdovas“. Vėliau ne vienu atveju jaunuoliai kasdien, o kartais – net kas valandą į savo mobiliuosius telefonus gaudavo nurodymus iš „brolio“ ar „sesers“, ką daryti, kokią maldą sukalbėti.
Lemiamas jaunuolio radikalizavimuisi būdavo jo atskyrimas nuo įprastų socialinių erdvių, institucijų, įtakų – jis nebegali pasitikėti tėvais ar sutikti senų draugų, nes jie „netyri“, „netikėliai“, „kalba netiesą“, nebegalima klausyti populiarios muzikos, eiti į sporto klubą, kur yra merginų, ar atvirkščiai, galiausiai net lankyti mokyklos ar kitos švietimo įstaigos, kurios yra „antiislamiškos“.
Visų atžvilgiu – taip pat ir nuosaikių musulmonų – yra pasėjamas įtarumas, abejonės, kurios išvystomos iki paranojiško įtikėjimo sąmokslais ir būtinybe kovoti su pasaulį valdančiomis slaptomis organizacijomis, išradusiomis, pavyzdžiui, AIDS ar sionizmą, į kiekvieną produktą, pavyzdžiui, ledus ar šokoladą, įdedančiomis musulmonams draudžiamos kiaulienos dalelių. Sunaikinamas dialogas su kitais. Už tai diegiamas besąlygiškas lojalumas „Islamo valstybei“ ir jos „kalifui“.
Dar vienas gerai žinomas dalykas – daugelio teologinių ar istorinių islamo sąvokų perdirbimas pagal ekstremistinę doktriną, pretenzija į pranašysčių išpildymą, tačiau jaunuoliai, neturėdami plataus islamiško išsilavinimo, negali matyti, kad yra ir alternatyvių interpretacijų, arba jie dar kartą įtikinami, jog tai klaidos.
Paskutinėse stadijose, dažnai jau pačiose ekstremistų stovyklose, įvyksta galutinis nužmoginimas – tiek naujų ekstremistų, tiek aukų. Naujokai pripratinami prie smurto vaizdų ir priima paties smurto, už kurį jų niekas negali nuteisti, idėją. Jų aukos nėra jiems „lygios“, todėl jas galima ir sukapoti, ir sulyginti su šunimis, o gailestis joms – tik silpnumas.