Kaip žiniasklaida manipuliuoja žmonėmis

Samuel Lopez De Victoria, Ph.D | ekspertai.eu

Pastaraisiais metais Lietuvoje stebime vis agresyvesnį žiniasklaidos įsitraukimą į manipuliavimą žmonėmis. Norėdami sužlugdyti sistemai netinkantį žmogų ar visuomeninį judėjimą, žiniasklaidos atstovai imasi įvairių metodų – tarsi netyčia sumaišo teisingus ir išgalvotus faktus, siūlo vieną ar kitą dalyką komentuoti ekspertams, turintiems iš anksto žinomą šališką nuomonę, dar šiek tiek įbarstoma patyčių ir pašaipų. Daugelis manipuliacijos metodų yra aprašyti klasikiniuose psichologijos vadovėliuose, nemažai šių triukų naudojama informaciniuose karuose. Siūlome paskaityti psichologijos mokslų daktaro, žmogaus elgsenos specialisto Samuelio Lopezo De Victorijos tekstą apie tai, kokiais būdais griaunama žmogaus ar žmonių grupės reputacija, kaip stengiamasi izoliuoti neįtikusius visuomenės veikėjus.

Nors akademinėje aplinkoje dirbu jau daug metų ir džiaugiuosi galėdamas padėti studentams plėsti akiratį, jaučiu ir maudžiantį nerimą. Mokymo institucijos paprastai padeda studentams geriausiu atveju užsidirbti pragyvenimui, bet jos visiškai jų neišmoko, kaip reikėtų gyventi. Šie dalykai – tai sukauptos išminties sritis. Be abejo, išminties prielaida yra žinios, t. y. teisingas ir nuoseklus žinojimo, kaip tiesos, taikymas. Esu žmogaus elgsenos mokslo specialistas bei aukštosios mokyklos dėstytojas ir norėčiau, kad mokymo institucijos mokytų praktinių dalykų, pavyzdžiui, apie tai, kaip žiniasklaida, vyriausybė, religija ir net pati akademinė aplinka gali žmonių masėse formuoti doktrinas. Šiame straipsnyje dėmesį sutelksiu į žiniasklaidą ir šiek tiek į akademinės aplinkos sritį.

Labai gerai atsimenu, kai bendraudamas su žurnalistikos studentais, atidžiai išstudijavau ir jų vadovėlius. Pastebėjau, kad buvo pabrėžiama „objektyvaus ir subalansuoto reportažo“ svarba. Tokiais atvejais visada nusijuokiu. Pats buvau studentas, taikiau „kokybinius tyrimo metodus“ ir labai gerai žinojau, kad kiekvieno žmogaus atliktas nors ir nedidelis tyrimas visada kuriame nors lygmenyje yra paženklintas tam tikro šališkumo. Žinau, kad bus tokių, kuriuos šis mano teiginys siutins, tačiau net ir kvantinės fizikos specialistai teigia mums tą patį. Žiniasklaidoje net ir geriausių ketinimų turintis žurnalistas vienokia ar kitokia forma palieka savo įspaudą perduodamoje žinioje.

Norėčiau sutelkti dėmesį į tuos būdus, kuriais žiniasklaidos priemonės gali manipuliuoti žmonių masėmis savo perduodamu idėjiniu turiniu. Galima įsivaizduoti žurnalistų reakciją: „Kaip drįstate manimi abejoti!“ Lyg jie priklausytų kokiai nors privilegijuotai dvasininkijai, tiesiogiai susijungusiai su dieviškuoju aukščiausiosios tiesos srautu.

Pasidalinsiu mintimis tiktai apie kelis daugelio žmonių mąstymą veikiančius psichologinio manipuliavimo būdus. Daugelis šį straipsnį skaitančių juos atpažins. Mano tikslas nėra pateikti detalų tų metodų sąrašą.

Kaltas tik dėl sąsajos

Tam, kad būtų viešai sužlugdyta asmens reputacija, tereikia tą žmogų atvirai arba užmaskuotai susieti su kuo nors, ką daugelis žmonių laikys nepriimtina. Nesvarbu, ar tai tiesa, ar ne, – užtenka paprasčiausiai sukelti abejonę ar tam tikrą asociaciją.

Vienas pavyzdžių, kurį prisimenu, yra garsaus laikraščio pateiktas labai gudrus iškraipymas. Laikraščio redaktorių nemėgstamas politinis lyderis buvo parodytas itin įdomiu būdu. Straipsnį ir jo nuotrauką jie strategiškai įdėjo labai arti cirko klouno nuotraukos, kuri buvo kito straipsnio dalis. Pagalvojau: „Šita taktika verta apdovanojimo!“ Tai buvo itin rafinuotas ir subtiliai veikiantis pasąmonę būdas. Svarbiausia perduodama žinia: „Šis žmogus yra klounas, taigi juokitės iš jo ir laikykite jį nepatikimu, kokiu ir laikote klouną.“

Kitas būdingas šios taktikos metodas yra susieti žmogų nors ir painia gudrybe su įstatymą pažeidusiu, įtartinu asmeniu, organizacija ar veiksmu. Jeigu tai ir netiesa, žmogaus, priimančio šią informaciją, galvoje tai paliks neaiškios abejonės šešėlį. Todėl šmeižtas yra toks veiksmingas, kai siekiama sunaikinti priešus. Žiniasklaida niekada neprisipažins tai daranti. Ji lyg koks nesuteptas ir savimeilis dievas nėra niekam atsakinga.

Tik truputis nuodų

Kitas žiniasklaidos taikomas būdas, kuriuo bandoma paveikti žmonių protus, yra panašumas į tiesą. Čia užtenka vos kelių aukso vertės žodžių. Tai reiškia, kad kas nors yra „labai panašus“ į kai ką. Šiuo atveju truputis nuodų arba melo sumaišoma su tiesa. Galite suvalgyti tonas sveiko maisto. Tačiau jeigu su juo nurysite nors ir nedaug labai stiprių nuodų, tuoj pat mirsite. Jeigu nuodų kiekį padalinsite į mažesnes dozes, galėsite tą patį daryti gerokai lėčiau, ilgesnį laiką, tačiau rezultatas bus tas pats – jūsų žūtis. Tam, kad žiniasklaida sužlugdytų žmogų, jai tereikia lėtai dozuoti melą (nuodų) apie tą asmenį, įmaišant į gerus dalykus. Galiausiai ji sužlugdo savo priešą ir pasirodo scenoje kaip tie choro berniukai – švarūs ir švytintys.

Padaryti juokingą

Jau minėjau, kaip politikos lyderį sugebėjo paversti klounu. Taip pat atsimenu, kaip vieną įtakingą vadovą žiniasklaida vaizdavo kaip tuščiakalbį, idiotą ir kvailį. Teberegiu tas politines karikatūras, kuriose jis vaizduojamas kaip į beždžionę panaši būtybė. Paprastai beždžionės yra juokingos ir krečiančios išdaigas. Tikslas buvo pasiektas.

Taip pat ir nuotraukos, kuriose pateikiama neigiama žmogaus pusė, – o neigiamų dalykų turime kiekvienas, – yra naudojamos vaizduojant priešus kaip bukagalvius ir (arba) psichiškai nesveikus kvailius. Kartais galite pamatyti praktiškai taikomą šį metodą, kai leidinys sąmoningai publikuoja nuotrauką, kurioje žmogus atrodo žvairas arba labai keistai. Redaktoriai parenka nuotrauką, kurioje žmogus atrodo blogiausiai. Ir priešingai, kai į tą patį puslapį dedamos jų mėgstamų asmenų nuotraukos, paprastai tie žmonės parodomi didvyrio poza, pačia geriausia savo puse. Sutapimas? Jokiu būdu!

Sumuštinių gaminimas

Veiksminga priemonė padėti formuoti žmogaus savigarbą, kai reikia pateikti kritiką tam, kad jis pasitaisytų, yra vadinama sumuštinio metodu. Šis būdas yra nuostabus: prieš tai, kai išsakote kritiką, kuria siekiate, kad žmogus keistųsi, ir po to, kai jinai bus jau pasakyta, pateikiate kritikuojamam asmeniui teigiamus dalykus apie jį patį. Tai leidžia jam pajusti, kad jūs vis dar jį mėgstate ir gerbiate. Kritikuojamam tampa lengviau sutikti kritiką.

Kai taikote šį metodą, tačiau sukeičiate vietomis teigiamus ir neigiamus dalykus, t. y. ką nors teigiamo įdedate tarp dviejų neigiamos informacijos sluoksnių, tada šis būdas tampa gana destruktyvus. Žiniasklaida gali atrodyti objektyvi ir išlaikiusi egzaminą tai darydama, tačiau tuo pačiu metu ji ir naikina savo priešą. Tai vienas dažniausiai žiniasklaidoje naudojamų būdų: skelbiamas vienas straipsnis po kito apie žmones, kurių ji nemėgsta. Atkreipkite dėmesį… Tam, kad pakenktų oponentui, jai tereikia parengti naujienų reportažą: jo pradžia ir pabaiga yra negatyvios, jame tvyro abejonė. Virš reputacijos pakimba juodas debesis. Jūsų rankos laisvos ir vis tiek bjauriai elgiatės. Tai lyg mokykloje siautėjantis vaikėzas chuliganas, įvykdantis žmogžudystę, po kurios jis vis tiek lieka „švarus“.

Ekspertų dauguma

Ar pastebėjote, kaip kruopščiai per viešas televizijos diskusijas būna atrinkti intelektualai, žurnalistai ir kt., nors ir neproporcingai, tačiau atrodo, kad pusiausvyra nepažeista? Kartais tai būna labai akivaizdu, o kai kada užmaskuota. Pavyzdžiui, mums nepatinka tam tikra pozicija, tačiau negalime to pasakyti nenorėdami atrodyti netolerantiški. Tokiu atveju galima rūpestingai atrinkti daugumą ekspertų, kurie su mumis sutiks. Tada į studiją kviečiamas tik vienas žmogus, atstovaujantis mums nepatinkančiai pusei. Prieš tą žmogų paleidžiami pitbuliai, o patys atrodome „nepraradę pusiausvyros“.

Pajuoka ir etikečių klijavimas

Dažnai nustembu, kokius įdomius žodžius vartoja skirtingų pusių šalininkai. Galime išgirsti tokius kaip rasistas, nacis, x-fobas, bukagalvis, senamadis, praradęs ryšį su dabartimi, žudikas ir kt. Prikabindami tokias etiketes žmogui, iš tikrųjų sąmoningai užkertate jam kelią, jį izoliuojate ir nustumiate į oponentų pusę. Sudarote įspūdį, kad jis yra pavojingo, baugaus ir pamišusio paribio būrio dalis. Šis procesas istorijoje dar žinomas kaip reputacijos griovimas. Tik dabar jis vyksta viešo forumo metu visų akivaizdoje. Ar pastebėjote: jeigu tokie žodžiai taikomi žiniasklaidai, tada tai vadinama šventvagyste? Kas priverčia žiniasklaidą būti atsakingą? Niekas. Ji gali sužlugdyti bet kurį pasirinktąjį. Dėl šios priežasties ji slapčia baiminasi interneto. Koks nors nedidelis vaikinukas prie kompiuterio ekrano gali ją supliekti jos pačios ginklu.

Kartojimas virsta tiesa

Nepaliaujamas melo kartojimas daugumos mintyse tampa tiesa. Masinę isteriją galima sukelti kelis kartus pranešus apie kokį nors žmones puolantį mikrobą, taip pasaulyje pasėjant didelę paniką. Kai kurie tironai žmonijos istorijoje sugebėjo tai daryti itin gerai: emocingas kartojimas tapo jų privalumu. Josephas Goebbelsas, Adolfo Hitlerio propagandos ministras, sakė: „Jeigu melas kartojamas labai dažnai, jis tampa tiesa.“ Taigi galime pereiti prie kito šios temos klausimo.

Parodyti velnią kaip Dievą, o Dievą – kaip velnią

Hitleris yra pasakęs: „Meistriška ir nepertraukiama propaganda gali priversti žmogų į rojų žvelgti kaip į pragarą, o į visiškai vargingą gyvenimą – kaip į rojų.“ Pasinaudojęs šiuo metodu, puolantysis atrodo kaip geradarys ir išgelbėtojas. Jis sukeičia puses. Ar kada pagalvojote, kodėl žiniasklaida su tokia savimeile mėgsta pateikti save kaip tiesos gynėją ir saugotoją? Juk tai beveik įgauna religinės doktrinos kūrimo atspalvį, tiesa? Klasikinė religinė literatūra mums teigia, kad velnias pasivertė šviesos angelu. Paprastai tai vadinu polių sukeitimu: juoda atrodo kaip balta, ir atvirkščiai.

Išvada

Neteigiu, kad apžvelgiau visus apgaulės meno aspektus, kuriuos naudoja žiniasklaida. Jiems tiek metų, kiek ir pačiai žmonijai. Pabandžiau pateikti kelias akivaizdesnes tipines apgaulės formas, naudojamas psichologiškai manipuliuojant žmonių masėmis. Ko galime iš to išmokti? Galbūt svarbiausia pamoka būtų ta, kad mes neturime būti naivūs. Privalome būti budrūs ir sąmoningi. Trokštantys surasti ir pažinti tiesą. Turime ją saugoti ir ginti. Mums reikia būti atsargiems, kad išvengtume skubotų išvadų vien dėl to, jog taip sako ekspertai. Daugeliu atžvilgių tai individuali kelionė. Tai kilnus ieškojimas, tačiau jame glūdi daug užslėptų pavojų. Būkite atsargūs ir saugokitės.