Kam reikalinga, jei dar reikalinga, toji Lietuvos valstybė, kurios šimtmetį ruošiamasi švęsti?

Dalijamės Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros profesoriaus Antano Kulakausko veidaknygėje paskelbtais pasvarstymais apie Lietuvos, besirengiančios minėti savo šimtmetį, situaciją.

Iš pirmo žvilgsnio, keistas, kai kam net šventvagiškas, klausimas. Bet aš jį ne pirmą kartą viešai keliu, gal tik ankstesniais kartais šiek tiek kitaip formuluodamas. O ir ne vienintelis Lietuvoje jį keliu. Štai kolegos iš Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto – Alvydas Jokubaitis ir Raimundas Lopata – iš savo straipsnių sudarė knygą, kurią pavadino „Lietuva kaip problema“. Šią knygą kartu su kitais šių autorių darbais Vilniaus universitetas buvo pristatęs netgi Lietuvos nacionalinei mokslo premijai gauti. Lietuvos mokslų akademija yra išleidusi trilogiją „Nerimas“, kurioje iškilūs akademikai su nerimu svarsto dabartinę Lietuvos būklę ir jos perspektyvas. O ir iškiliausio šių dienų Lietuvoje socialinių mokslų atstovo, nacionalinės premijos laureato Zenono Norkaus studijos apie Lietuvą pasaulio kontekste persmelktos lengva ironija ir nerimu atskiesto optimizmo.

Bet pradžioje apie tai, kaip šį klausimą supranta tie, kurie nerimo nejaučia ir kurių nemaža dalis mano, kad nerimą jaučiantys yra nevykėliai arba pavyduoliai.

Per ketvirtį amžiaus susiformavusiai valdančiajai įvairiapartinei politinei klasei, jos daugumai valstybė reikalinga kaip valdymo objektas – kad turėtų ką valdyti, nes dažnas iš tos klasės nieko kito daryti nemoka arba jau pamiršo.

Socialinę ir ekonominę galią Lietuvoje turinčiųjų daugumai Lietuvos valstybė reikalinga tam, kad per paveikius valdžią turinčiuosius padėtų tą galią stiprinti ar bent išlaikyti.

Politinę valdžią ir galios elitą aptarnaujantiems plunksnos ir žodžio meistrams sava valstybė reikalinga kaip išskirtinis analizės ir meilės iš išskaičiavimo objektas, kad žodžiu, netgi kritišku būtų galima pasitarnauti tos valstybės galingiesiems, pelnyti jų pripažinimą, o sykiu ir šiokią tokią gerovę.

Valdomoji liaudis arba paprasti piliečiai, kartkartėmis tampantys rinkėjais, savo požiūriu į valstybę vieningo darinio nesudaro. Vis dar nemažai tokių, kurie nenustoja laukti malonių iš valdžią ir galią turinčiųjų ir tebetiki, kad vieną kartą pavyks išsirinkti sąžiningus ir protingus politikus, kurie galų gale išspręs visas jų, o sykiu – ir Lietuvos problemas.

Tačiau didėja gretos ir tų, kurie savo likimo su šia valstybe jau nesieja. Ir tai ne tik emigruojantys į kitas šalis, bet ir vidiniai emigrantai, – savanoriai ir per prievartą – praradę viltį, kad ši valstybė kada nors bus lygiai teisinga visiems savo piliečiams, taps visų jų mėgstamais politiniais namais.

Taigi, ar yra dar kas bendra tarp šią valstybę sudarančių piliečių? Kol kas dar yra, jei ne tarp visų, tai bent tarp daugumos. Retkarčiais nutinka. Tai – „alus ir pergalės“. Alaus, žinoma, netrūksta, pergalių – deficitas, bet gelbsti „pradėkim iš naujo“…

Kitą kartą – apie tai, kaip į šią valstybę žiūri nerimą dėl jos likimo jaučiantys.

Veidaknygė