Kamil Galeev. Kodėl Rusija pralaimės šį karą? III dalis – Mitologinė karo erdvė

I dalis apie pervertintą Rusijos kariuomenę. II dalis apie nuvertintą Ukrainos kariuomenę

Autorius yra nepriklausomas žurnalistas ir tyrėjas iš Woodrow Wilson instituto. Jį galite rasti jo „Twitter“ paskyroje.

Ką dabar gali padaryti Putinas?

1. Pradėti naikinti infrastruktūrą (jau daroma)

2. Blokuoti miestus (jau daroma)

3. Paprasčiausiai sulyginti miestus su žeme bombonešiais ir artilerija, kaip Čečėnijoje ar Sirijoje (laikas parodys, bet gali būti, kad tai jau daroma). Pirmieji du veiksmai sukeltų humanitarinę katastrofą ir, kaip jis tikisi, palaužtų valią.

Trečiasis yra problemiškesnis. Kitaip nei Čečėnijoje ar Sirijoje, kur atvirą genocidą galima lengvai pateisinti „kova su džihadistais”, o tai yra sąžininga „kare su terorizmu”, šiuo atveju tai būtų sunkiau ir iš tikrųjų gali sulaukti NATO atsako, tokio kaip neskraidymo zonos virš Ukrainos paskelbimas. Vis dėlto negaliu to atmesti. Naujausi kadrai iš Černigovo, Charkovo ar Mariupolio leidžia įtarti, kad link to bus einama.

Taigi, mano prognozė tokia: jei kova tęsis ir pergalė nebus pasiekta, Rusijos gebėjimas ir noras kovoti ims greitai nykti. Putinas neturi pasirinkimo, bet daugelis jo pavaldinių turi.

Net ir tuo atveju, jei Rusija techniškai nepralaimės ir bus pasiektas koks nors susitarimas ar paliaubos, Ukraina bus laimėjusi. Kodėl? Daugelis šį konfliktą apibūdina kaip kinetinį. Turimas omeny kinetinio karo terminas, reiškiantis iš esmės aktyviąją, ginkluotąją, „fizinę“ karo dalį. Nesąmonė. Žmonių konfliktai ir santykiai nėra kinetiniai. Jie yra mitologiniai ir valdomi mitų.

Pinigai yra mitas. Jie egzistuoja tik todėl, kad mes jais tikime. Galia yra mitas. Tauta yra mitas. Institucijos yra grynai mitologinės.

Prisiminkime 1572 m. Maskvos sudeginimo istoriją. Ivanas Rūstusis padalijo savo šalį į Zemščiną ir Opričniną. Opričnina priklausė jo asmeninei valdžiai. Opričnikai – jo pajėgos – pradėjo teroro kampaniją prieš Zemsčiną. Jie išžudė ištisas didikų gimines, masiškai nusiaubė miestus, nužudė daugybę paprastų gyventojų, nesulaukusių jokio pasipriešinimo. Kodėl? Ar jie buvo stiprūs ir drąsūs? Ne. To priežastis buvo mitas.

Rusų tauta gyveno stačiatikių monarchijos mite. Žinoma, buvo asmenų, kurie būtų ėję prieš stačiatikių carą. Bet organizuoti pasipriešinimą prieš jį buvo neįmanoma. Taigi pasipriešinimas būtų organizuotas pavienių asmenų ir lengvai sutriuškintas tam pasiruošusių opričnikų pajėgų.

Opričnikai įgijo „elitinį“ statusą, nes rusų tautos mitologija 99 % iš jų atgrasė nuo pasipriešinimo šioms saugumo pajėgoms. Taigi su laiku jie nusprendė, kad yra tikrai šaunūs.

1572 m. Krymo chanui užpuolus Maskvą, opričnikų pajėgos išėjo jam pasipriešinti. Kinetiškai kalbant, jie turėjo triuškinančią persvarą. Ginklai, patrankos, daug sunkesni šarvai ir ginkluotė. Jų materialūs pajėgumai buvo daug stipresni. Tačiau per vieną dieną jie buvo sutriuškinti paprasčiausiomis strėlėmis. Mat opričnikai buvo įpratę kovoti su žmonėmis, kurių mitas draudė jiems priešintis.

Maskviečių mitologijoje opričnikai buvo nenugalimi pusdieviai, kaip stačiatikių caro, laikyto tarsi gyvuoju Dievu, rankos. Tačiau susidūrę su svetimu priešu jie paliko šią mitologinę erdvę ir įžengė į naują erdvę, kurioje jie yra tiesiog žmonės, galintys gauti strėlę į veidą.

Jie nebuvo įpratę gauti strėlių į veidą. Pats suvokimas, kad jie yra ne pusdieviai, o mirtingieji, juos sukrėtė. Jie pabėgo, numetę šarvus, ginklus ir patrankas. Maskva buvo sudeginta iki pamatų, nors turėjo visišką „kinetinį” ir technologinį pranašumą.

Taigi. Galia yra mitologinė. Rusijos kariuomenė, jos reputacija, valstybės saugumas, politikai ir specialieji daliniai yra tarsi dievai savo mitologinėje erdvėje, kurioje jie atstovauja visagalei valstybei. Tačiau Rusija pamatė, kad ukrainiečiai paliko rusiško pasaulio (русский мир). Taigi, „Rusijos dievai“ nebeturi jokios galios Ukrainoje – jie čia tik paprasti mirtingieji.

Rusijos propaganda nelaiko Ukrainos pilnaverte valstybe, o ukrainiečių – pilnaverte tauta. Anot jų, tai tik „Mažoji Rusija“, kuri turėjo pasiduoti vos išvydusi savo „didžiuosius brolius.“ Tačiau tai nebuvo tik pigi propaganda, Rusijoje iš tikrųjų tuo buvo tikima, ir jie buvo didžiai nustebę bei šokiruoti, supratę, jog Ukraina simboliškai paliko rusišką pasaulį.

Tai labai gerai iliustruoja viena įdomi detalė – tai, kaip Rusija naudojo savo desantininkus. Visų pirma supraskime, kas yra desantininkai. Jie – tai labiausiai legendomis apipintas Rusijos kariuomenės dalinys. Jie yra elitinės pajėgos, sudarančios Vyriausiosios vadovybės rezervą. Jie turi vesti ataką, nusileisti priešų teritorijoje ir laikyti poziciją, kol ateis likusi kariuomenės dalis.

Tik jie taip nenaudojami. Jei pažiūrėsite į šią nuotrauką, suprasite kodėl. Tiesiog per lengva juos visus iššaudyti ore, kol jie dar nepasiekė žemės. Todėl beveik visuose konfliktuose – Afganistane, Karabache, Gruzijoje, Čečėnijoje – jie buvo naudojami kaip eiliniai pėstininkai.

Desantininkai nėra tokie stiprūs. „Elitinio” desantininkų pulko pajėgumai yra kur kas silpnesni nei reguliaraus, „neelitinio” pėstininkų pulko. Jie negali įveikti armijos. Bet jie nekovoja prieš armijas. Jų tikroji paskirtis – malšinti maištus ir sukilimus.

Visa VDV, rusų desantininkų, koncepcija tampa visiškai logiška, jei atsižvelgsime į tai, kad jie yra ne tiek kareiviai, kiek riaušių policija. Jiems nereikia kariauti su kitomis reguliariomis kariuomenėmis, jiems reikia malšinti neorganizuotus maištus ir protestus.

Kadangi desantininkai yra režimo smogiamosios pajėgos, jie būtinai turi atrodyti baisiai, kad išgąsdintų bet kokius maištininkus. Visas jų legendinis statusas yra viena didelė propaganda. Tai ne paslaptis, tikrai gerai apmokytos pajėgos, tokios kaip GRU, laiko šiuos vaikinus apsimetėliais.

Dėl šios priežasties desantininkai būtinai turi būti labai aukšti. Fizinio pasirengimo nepakanka, reikia būti labai dideliems. Kodėl? Nes jie turi būti baisūs. Nes jų pagrindinis ginklas yra grynai psichologinis. Žmonės turėtų pamatyti šiuos didelius vyrus ir suprasti, kad pasipriešinimas yra beprasmis.

Todėl „elitiniai” desantininkai sudaro Vyriausiosios Vadovybės rezervą. Tai nėra didelio karo rezervas. Tai yra rezervas sulopinti maištams Rusijoje ir jos kaimyninėse šalyse. Ir tai dažniausiai pasiekiama psy-op’ais. Desantininkai ir Rusijos propaganda stengiasi juos pavaizduoti kaip baisius, rimtus ir neįveikiamus.

Kai pernai Rusija nusprendė numalšinti sukilimą Kazachstane, ji pasiuntė ten savo riaušių policiją – desantininkus. Matote šviesiai mėlynas juosteles ant jų liemenių? Jas dėvi tik VDV.

Kremlius Ukrainą laiko sukilėlių provincija. Pats šios šalies egzistavimas yra maištas. O maišto numalšinimui siunčiama riaušių policija. Taigi Putinas ten pasiuntė desantininkus, ir jie buvo visiškai sutriuškinti. Nes jie nesitikėjo organizuoto pasipriešinimo. Neseniai buvo skelbiama apie žuvusį rusų generolą majorą Suchoveckį. Niekeno nuostabai, jis buvo desantininkas.

Po Antrojo Pasaulinio karo, Rusijos desantininkai buvo panaudoti kaip desantininkai (t.y. leidžiami nusileisti parašiutais iš oro) tik malšinant „fašistinį sukilimą” 1956 m. Vengrijoje ir 1968 m. Čekoslovakijoje. Kodėl? Nes jie žinojo, kad ten nesusidurs su kita reguliaria kariuomene. Taigi, jie gali paleisti savo riaušių policiją nebijodami jokių pasekmių.

Kai Putinas įsiveržė į Ukrainą, jis manė, kad malšina dar vieną Rytų Europos maištą. Ir pasiuntė savo riaušių policiją, tikėdamasis, kad Ukrainos kariuomenė bėgs arba pasiduos. Bet ji to nepadarė. O kai to nepadarė, žlugo visa jo specialioji operacija, sumodeliuota pagal 1956 m. „Vėtrungę” arba 1968 m. „Dunojų”.

Pirmoje serijos dalyje aptariau nepavykusį Rusijos blitzkrigą, kai Putinas nusprendė įsiveržti neatlikęs tinkamos parengties karui, su vienu tanku ešelonu, tikėdamasis greito Ukrainos kariuomenės pasidavimo. Tačiau ukrainiečiai nepasidavė, ir pravažiavus vienam tankų ešelonui, ne tik reguliarioji Ukrainos kariuomenė, bet ir apginkluoti civiliai ėmė atakuoti Rusijos tiekimo grandines, kurios, pravažiavus pirmam ešelonui liko visiškai neapsaugotos.

To pasekoje, Rusijos tankų ir šarvuočių kolonoms baigėsi degalai ir nebegalėdamos judėti toliau jos tiesiog paliko savo karinę techniką viduryje pievų (video žemiau). Patys jau matėme daugybę vaizdo įrašų kaip ukrainiečių civiliai „vagia” okupantų karinę techniką.

Taip pat būtina paminėti, kad pats pasipriešinimo, faktas prieš daug pranašesnį priešą įkvepia ukrainiečius ir jų mitologiją. Šiuo metu stebime besikuriantį rusišką pasaulį palikusios ukrainiečių tautos mitą. Pats karo reiškinys neįsivaizduojamas neatsižvelgiant į mitologinį matmenį.

Prisiminkime Veneciją. Kai atėjo Napoleonas, ji pasidavė be šūvio. Labai protinga, tai išsaugojo gyvybes, išgelbėjo miestą. Tačiau tai pražudė Venecijos mitą. Žmonės gyveno toliau, bet Respublika mirė. Ji niekada nebuvo atkurta ir vargu ar bus atkurta dar kartą.

Visais laikais karo teoretikai tai suprato. Clausewitzas atkreipė dėmesį, kad svarbu ne tik tai, ar praradai nepriklausomybę, bet ir *kaip* ją praradai. Jei pasidavėte be kovos, išgelbėjote gyvybes. Bet jūs nužudėte savo mitą. Jus suvirškins užkariautojas.

Bet jei pralaimėjote po žiaurios ir kruvinos kovos, jūsų mitas gyvas. Paskutinės kovos atminimas gyvuos per amžius. Jis formuos mitologinę erdvę, kurioje gyvens jūsų palikuonys, ir jie, pasitaikius pirmai progai, bandys atkurti nepriklausomybę.