Pradėdami dešimtuosius pilietinio portalo Tiesos.lt veiklos metus skaitytojų siūlymu pradedame ir naują rubriką „Karantino skaitiniai“. Pavadinimas sąlyginis – čia skelbsime ne tik tai, ką kviesime paskaityti ar pasižiūrėti, bet ir, žinoma, aptarti. Tikimės ir jūsų, ištikimieji mūsų skaitytojai, talkininkai, pasiūlymų, medžiagos.
Šiandien skelbiame Lino Tylos atrinktus skaitinius iš žymiausio F. Dostojevskio veikalo „Nusikaltimas ir bausmė“, kurie primena jo „Epiloge“ išskleistą pranašingą įžvalgą apie pirmiausiai dvasinę blogio, tykančio pavergti pasaulį ir žmogų, prigimtį (visą romaną galima rasti ČIA).
Linas Tyla. Sapnas, virtęs tikrove?
Fiodoro Michailovičiaus Dostojevskio romane „Nusikaltimas ir bausmė“ (1865–1866) keliami pamatiniai gėrio ir blogio, gyvenimo tvarkos, kuria turėtų vadovautis žmonės, klausimai. Pagrindinis kūrinio herojus Rodionas Raskolnikovas, net kalinamas katorgoje už dviejų moterų nužudymą, vis dvejoja, ar dera dėl to gailėtis, mat savo poelgiui turįs svarių pateisinimų…
Tariamo teisumo klaidingumas jam atsiskleidžia tik išvydus apokaliptinę viziją – sirgdamas sapne jis regi, kaip iš Azijos į Europą atslinkęs nebūtas maras pavergia žmoniją. Į žmonių kūnus ima skverbtis neregimos dvasinės prigimties trichinos : turėdamos protą ir valią trichinos taip atima sveiką nuovoką iš jomis užsikrėtusiųjų, kad kiekvienas tariasi esąs teisus; individualizmo burbuluose užsisklendę, anapus gėrio ir blogio stojęsi trichinų užvaldytieji nepajėgia susikalbėti… Ir žmoniją apima visuotinė sumaištis – kyla karai visų prieš visus. Tačiau doroviškai tyrų žmonių šio ‚trichinos‘ neįveikia – jie turi joms imunitetą. Bet išsigelbėjusių nedaug, ir jie nebūto maro pavergtame pasaulyje nėra nei matomi, nei girdimi…
Ši naujojo maro – protu ir valia pasižyminčių trichinų pandemijos – metafora literatūros kritikų aiškinama ir kaip F. M. Dostojevskio rūstus perspėjimas žmonijai dėl anuomet ėmusių plisti antikrikščioniškų socializmo idėjų (inteligibilių trichinų) bei socialistų kvietimo krizę įveikti revoliucijos keliu (sukeliant lig tol dar nebūto maro pandemiją) pražūtingumo.
F. Dostojevskis. „Atsirado kažkokių naujų trichinų, mikroskopiškų gyvūnėlių, kurie skverbėsi į žmonių kūnus. Bet tie gyvūnėliai buvo dvasios…“
„Jis [Raskolnikovas] išgulėjo ligoninėje visą gavėnios pabaigą ir šventes. Jau sveikdamas, jis atsiminė savo sapnus, kada dar gulėjo karščiuodamas ir kliedėdamas. Jam sergančiam vaidenosi, tartum visam pasauliui lemta būti auka kažin kokios baisios, negirdėtos ir neregėtos maro ligos, einančios į Europą iš Azijos gelmių. Visi turėjo pražūti, be kai kurių išrinktųjų, labai nedaugelio. Atsirado kažkokių naujų trichinų, mikroskopiškų gyvūnėlių, kurie skverbėsi į žmonių kūnus. Bet tie gyvūnėliai buvo dvasios, turinčios protą ir valią. Žmonės, jomis užkrėsti, tučtuojau pasiusdavo ir išprotėdavo. Bet niekad, niekad nelaikė savęs žmonės tokiais išmintingais ir neklystančiais kaip šitie užkrėstieji. Niekad nelaikė labiau nesugriaunamais savo sprendimų, savo mokslo išvadų, savo dorovinių įsitikinimų ir pažiūrų. Ištisi kaimai, ištisi miestai ir tautos užsikrėsdavo ir eidavo iš proto. Visi buvo nerimo nusiaubti ir nesuprato vienas kito, kiekvienas manė, kad tik jis vienas žino tiesą, ir kankinosi, žiūrėdamas į kitus, mušėsi į krūtinę, verkė ir grąžė rankas. Nebeišmanė, ką ir kaip teisti, nebegalėjo susitarti, ką laikyti blogu, ką geru. Nebežinojo, ką smerkti, ką išteisinti. Kažin kokio beprasmiško pykčio pagauti žmonės žudė vienas kitą. Ištisomis armijomis kilo vienas prieš kitą, bet armijos bežygiuodamos staiga pradėdavo pačios save žudyti, eilės iširdavo, kovotojai vienas kitą puldavo, badydavosi ir pjaudavosi, kandžiodavo ir valgydavo kits kitą. Miestuose kiauras dienas skambino varpais: šaukė visus, bet kas ir kam šaukia, niekas to nežinojo, tik visi didžiai nerimavo. Pametė pačius paprastuosius amatus, nes kiekvienas siūlė savo mintis, savo pataisas, ir negalėjo susitarti; nustojo dirbti žemę. Kai kur susibėgdavo žmonių krūvos, sutikdavo ką nors veikti, prisiekdavo nepasimesti, – bet tučtuojau imdavo visai ką kita dirbti, negu ką tik patys buvo nutarę, pradėdavo vienas kitą kaltinti, pešdavosi ir pjaudavosi. Prasidėjo gaisrai, užėjo badas. Visi ir viskas pradėjo žūti. Maras plito ir slinko vis tolyn ir tolyn. Išsigelbėti visame pasaulyje galėjo tik keletas žmonių, tai buvo skaistieji ir išrinktieji, skirti pradėti naujai žmonių giminei ir naujam gyvenimui, atnaujinti ir apvalyti žemei, bet niekas ir niekur šitų žmonių nematė, niekas negirdėjo jų žodžio nei balso.“