Veidaknygė
Locked N’ Loaded
Labas vakaras.
Donbaso kryptis:
Šiaurinis flangas
– Charkiv. Tęsiasi taktinis pasistumdymas, abiejų pusių pastangos turi labai ribotą sėkmę. Taip, orkai puola aplink Ternova, tačiau rezultatai minimalūs ir neturintys perspektyvos išmušti iniciatyvą iš ukrainiečių rankų. Savo ruožtu ukrainiečiai laiko placdarmą prie Zarichne, tačiau jis gana siauras. Išplėsti jo kol kas nepavyksta, yra didelė orkų kontratakų grėsmė.
– Izyum. Vėl stebimas orkų pasiruošimas puolamojo pobūdžio operacijai. Variantai gali būti pagrinde du: a) jie nori paskutiniu desperatišku puolimu pasigerinti savo taktinę situaciją (pvz.: išplėsti placdarmą Dovhenke ir Virnopillya); b) atakomis siekia sudaryti sąlygas kitoms orkų pajėgoms pasiruošti gynybai. Bet kokiu atveju orkai su kiekviena diena praranda galimybes pasiekti operacinę sėkmę į pietus nuo Izyum. Aišku, ukrainiečiai taip pat yra išsekę ir patyrę didelių nuostolių, tačiau iniciatyva pamažu pereina į gynėjų pusę.
– Lyman. Agresorius vėl koncentruoja pajėgas Dronivka – Bilohorivka ruože su tikslu iš šiaurės forsuoti Donec upę. Tai dalis mūsų anksčiau įvardinto plano – nuo Yampil iki Bakhmut palei Bakhmutovka upę atkirsti ukrainiečių Severodonetsk grupuotę. Sunku pasakyti, ar šį kartą orkams pavyktu forsuoti upę ir įsitvirtinti pietiniame jos krante. Šiame ruože jų pajėgos yra užimtos Lyman puolimu, dalis jų stipriai apdraskytos. Tuo labiau, kad informacija apie galimą upės forsavimą yra žinoma ukrainiečiams. Jei orkai atitrauktų dalį pajėgų ir ugnies priemonių nuo Izyum, neatmestina kad tokia operacija turėtų potencialo.
– Severodonetsk. Pasirodė informacija, kad ukrainiečiai kontratakavo ties Toshkivka, tačiau ją reikia tikslinti. Kaip ten bebūtų, po ukrainiečių kontratakos ar gynybinių veiksmų, bet faktas yra vienas – orkų puolimas iš pietų Lysychiansk link įstrigo.
– Bakhmut. Agresorius iš Pietų krypties ir Donbaso krypties pietinio flango pritraukė papildomų pajėgų, mažiau kovingus ORDLO vienetus perdislokuoja Avdiivkos link, jų vietą užima reguliarūs RF ginkluotųjų pajėgų manevriniai vienetai.
Agresorius bando veržtis link Bakhmut – Lysychiansk kelio. Ukrainiečiai gina aukštumas ir atmuša orkų atakas. Puolantieji ieško silpnų vietų ir šiuo metu koncentruoja savo pastangas ties Lypove ir Bilohorivka. Pastarasis kaimas yra ant prieš tai minėto kelio T1302, tad ukrainiečiams kritiškai svarbu jį išlaikyti. Yra ukrainiečių karo ekspertų, kurie jau skelbia apie sustabdytą orkų puolimą, tačiau mes kol kas nebūtume tokie optimistiški.
Vakar užėmę Myronivs’kyi, šiandien orkai įžengė į šalia esantį Svitlodarsk. Artimiausiu metu matysime, ar jie čia tik užims gynybines pozicijas, ar mūšiu sukaustę ukrainiečių pajėgas bandys nuo savo dešinio flango pulti Bakhmut link. Tiesa, vakar kiek pervertinome Troitske svarbą. Taip, šis miestelis svarbus, tačiau nuo jo link kelio Svitlodarsk – Bakhmut tektų pulti siaurais keliais arba raižyta, vandens kliūtimis apribota vietove. Po taiklia ukrainiečių artilerijos ugnimi tai daryti būtų švelniai tariant, ne lengva.
Centras. Orkams pavyksta pasistūmėti į priekį ir įžengti į kaimelius (panašu, kad Novoselivka užimta), tačiau operacinio paveikslo tai kol kas nekeičia. Ukrainiečiai tvirtai kontroliuoja įtvirtintą gynybos rajoną prie Avdiivka. Nerimą kelia agresoriaus bandymai atakuoti į pietus nuo Avdiivka (pvz.: Krasnohorivka). Jei agresorius atsisakytų bevaisių pastangų atakuoti Mariinka ruožą ir visas čia esančias pajėgas mestų į pietus nuo Avdiivka, jis turėtu potencialo pasiekti taktinių laimėjimų. Kita vertus, jei agresorius paliks Mariinka ruožą ramybėje, dar nereiškia, kad Mariinka ruožas paliks ramybėje jį.
Pietų flangas. Po praleistos progos kontratakuoti prie Polohy ir nesėkmingų kontratakų įvairiose šio ruožo vietose, yra rizika, kad ukrainiečiai gali visiškai perleisti iniciatyvą agresoriui. Pasirodė informacija, kad agresorius sutelkė apie 3 BTG prie Vasylivka su tikslu judėti į šiaurę link Zaporizhia. Vargu, ar orkams tai atneš kokių nors operacinių rezultatų, tačiau dabartinėje situacijoje mūšio tempo primetimas jiems yra sėkmė.
Pietų kryptyje statika, be didelių pakitimų.
Gauname jūsų klausimų – kodėl ukrainiečiai slepia savo nuostolius? Viešoje erdvėje pasimato „toliaregiškų“ išvadų, kad Ukraina gerokai pagrąžina savo situaciją ir šia prasme, niekuo nesiskiria nuo orkų. Reikia suprasti, kad visos kariaujančios pusės visais laikais labai atsargiai kalbėdavo apie savo nuostolius ir stengdavosi išpūsti priešininko praradimus. Tai yra karo dalis. Tačiau Ukraina, skirtingai nuo Mordoro, neslepia, kad patiria didelius nuostolius ir pagerbia kiekvieną už laisvę kritusį ar sužeistą savo karį. Tačiau ukrainiečiai neskelbia vietovių kur patyrė nuostolius ir šių nuostolių kiekių. Kodėl? Tai susiję ne tik su savų pajėgų moralės palaikymu. Didžiulį vaidmenį čia vaidina operacijų saugumas (OPSEC). Jei atskleisi, kad vietovėje X netekai Y skaičiaus karių, H skaičiaus kovinės technikos, priešas galės įvertinti nuostolius ( BDA – Battle Damage Assesment) ir savo operacijų sėkmę bei tai išnaudoti tolimesnėse operacijose (pvz.: tęsti puolimą nepaisant patirtų nuostolių; perdislokuoti pajėgas, nesibaiminant vietovėje X sulaukti oponento veiksmų ir pan).
Žemėlapis bendram vaizdui susidaryti:
https://soar.earth/maps/12598…
AZOV padalinių safaris:
***
Egidijus Papečkys
Devyniasdešimt pirma diena (gegužės 25, trečiadienis)
Pradėkime nuo karo veiksmų. Tai kas gi vyksta Donbase? Jau kelios dienos, kaip Ukrainos prezidentas V. Zelenskis atvirai pripažįsta, kad čia susiklostė sunki padėtis, ir kad kasdien žūsta 50-100 ukrainiečių karių. Patys rusai sako, kad tuoj tuoj Donbase suformuos kelis „katilus“, kuriuose bus apsupta Ukrainos karių dalis. Jie taip žada jau labai seniai, ir šiandien apsupimo tikimybė yra padidėjusi, bet dar nekritinė, ir tuo labiau ne beviltiška.
V. Zelenskis sakė, kad čia Rusija turi 20 kartų daugiau pajėgų. Jis gerokai perdėjo, bet taip, čia yra daugiau rusų, kurie turi daug daugiau artilerijos, salvinių raketinių sistemų ir juos remia aviacija.
Svarbiausia, kad rusai čia turi kokybiškai geresnių pėstininkų ir čia jie logistiškai yra patogioje padėtyje.
Geresni pėstininkai – tai šiose vietose nuo 2014 m. kariaujantys separatistai, tarp kurių daug po 2014 m. prisijungusių savanorių iš Rusijos. Jie yra įgiję patirtį kautis būtent tokiuose mūšiuose, kai kovojama dėl mažų miestelių ir kaimelių. Šį kartą jie turi pranašumą – didelę Rusijos ugnies galią už savo pečių. Jiems priešinasi prasčiau parengti Ukrainos kariai, tarp kurių daug teritorinės gynybos batalionų.
Ukrainiečiams, ypač teritorialams, trūksta ugnies galios. Jiems sunkiau atsigabenti šaudmenis ir išgabenti sužeistuosius. Rusijos pajėgos gali atsiremti į separatistinių „respublikų“ teritoriją ir čia ramiai, beveik netrukdomai gabentis visus reikalingus išteklius. Čia tokia tanki gynyba, kad ukrainiečiai nebegali prasiskverbti ir naikinti logistines kolonas, kaip darė prie Kijevo, čia jie neturi vietinių gyventojų paramos, o oro gynyba pernelyg stipri, kad rusų tiekimo grandines būtų galima naikinti atakomis iš oro.
Ukrainos pajėgos čia neturi iniciatyvos, ir gali tik gintis. Tokioje padėtyje galima tikėtis išsekinti priešą, bet pereiti į puolimą ir nublokšti rusus atgal nėra nė mažiausios galimybės. Tačiau atsitraukti ir užimti gynybos liniją ne išeitis, visų pirma dėl politinių priežasčių, antra, kad tų atsitraukimo kelių vis mažėja, trečia, kad už nugaros nėra įrengtos naujos gynybos linijos.
Kodėl aš sakau, kad padėtis nėra beviltiška? Nes Rusijos pajėgos čia taip pat yra sekinamos ir praranda ginkluotę. Šiandien matome į Donbasą vežamus tankus T-62M. Jie visa karta atsilieka nuo dabar naudojamų T-64, T-72, T-80 ir T-90. Paskutinį kartą Rusijos pajėgos juos naudojo kare su Sakartvelu 2008 m., nes tuo metu tiesiog trūko galinčių savo vikšrais važiuoti naujesnių tankų. Vėliau T-62M buvo panaudoti Sirijoje. Tai, kad dabar jie juda link fronto, yra dar vienas įrodymas, kad Rusijos pajėgos Ukrainoje patyrė didelius nuostolius.
Tuo tarpu Ukraina toliau rengia naujus karius vakarinėje šalies dalyje, iš jų formuoja naujus dalinius, kuriuos apginkluoja vakarietiškais ginklais. Išsekinę rusus Donbase, ukrainiečiai gali tikėtis vasaros pabaigoje – rudenį pradėti platesnio masto puolimą. Belieka atsilaikyti.
Rusija daro spaudimą Ukrainai, nutekindama informaciją apie desantinių laivų grupę Juodojoje jūroje, neva nukreiptą į Odesą. Toks grasinimas jūros desantu ukrainiečiams jau yra įprastas. O Danija siunčia priešnuodį – mobilias priešlaivines raketas Harpoon, sumontuotas sunkvežimiuose.
Kremlius karštligiškai ieško deguonies sankcijų dusinamai ekonomikai. Mėginama sudaryti bendrą mokėjimų sistemą su Iranu. Tik kažin ar iš dviejų šlubų gausis vienas sveikas.
Ukrainos ekonomika taip pat negailestingai griaunama ir begėdiškai apiplėšinėjama. Rusija skubiai ėmėsi atstatinėti Mariupolio uostą, ir, pasak rusų, čia jau švartuojasi užsienio šalių laivai. Manau vertėtų pasirūpinti, kad tokių okupuotais uostais besinaudojančių šalių laivai negalėtų įplaukti į jokią padorią šalį. Taip pat ir į šalis su nelabai aukštais moraliniais principais, tam panaudojant sankcijų ir apribojimų paketą.
Džiaugiamasi, kad iš čia keliaus rusiški grūdai, o užėmus Odesos uostą jais bus aprūpintas visas pasaulis, Jungtinėms tautoms nebereikės nerimauti dėl maisto trūkumo ir bado. Nedraugiškos šalys galės žiūrėti ir pavydėti. Retorinis klausimas – o kodėl Ukrainos grūdus Kremlius vadina rusiškais? Teisingai, todėl kad šie grūdai „išvaduoti“ iš nacių. Jau esu minėjęs, kad Rusija į savo planus yra įtraukusi ir ateities derlių okupuotose teritorijose, taip pat ketina gerai užsidirbti iš neokupuotos Ukrainos dalies ūkininkų, siūlydama jiems palankias sąlygas gabenti grūdus ir „išvaduotų“ Ukrainos uostų.
Rusija daugybę kartų pareiškė, kad neketina okupuoti Ukrainos. Tačiau okupuotose teritorijose nuo pastatų plėšiami Ukrainos valstybiniai simboliai, kabinamos rusiškos trispalvės ir įvedamas rusiškas rublis, vis dažniau kalbama apie „išvadavimą“ – akivaizdu, kad nuosekliai ir nešvaistant laiko ruošiama šios Ukrainos dalies integracija į Rusijos sudėtį.
Rusijos pajėgos teigia numušusios 90 vnt. Ukrainos pajėgoms priklausančių smogiamųjų bepiločių Bayraktar. Nieko keisto, jie ir antrame pasauliniame kare „sunaikino“ daug daugiau vokiečių tankų, nei pagamino Vokietijos pramonė. Visi žino, kad Rusijos statistika yra perėmusi „geriausias“ sovietinės statistikos tradicijas, ir iš 100 g citrinos gali išspausti 200 g sulčių.
Šiandien pakalbėjau su geru žmogumi, kuris su komanda jau išsiuntė daugiau kaip 20 specialiai paruoštų visureigių Ukrainos kariams, ir nesustodamas ruošia kitus. Tyliai, niekam garsiai nesigirdamas. Automobiliai mirtinai reikalingi fronte, nes pėsčias karys niekur nenueis.
Ukrainiečiai tiesiog negali pralaimėti, turėdami tiek ryžto ir kol juos remia visas Vakarų pasaulis.
Slava Ukraini!