Veidaknygė
Egidijus Papečkys
Trylikta diena
Fronte – nieko naujo. Rusai po truputį stumiasi pirmyn, ukrainiečiai atkakliai ir išmaniai ginasi, staigiais išpuoliais naikindami logistikos kolonas. Išlieka tos pačios grėsmingos kryptys, apie kurias rašiau ryte – Kijevas apeinamas iš vakarų, o jeigu Rusijos pajėgoms pavyktų pasiekti Dnipro miestą, pavyktų atkirsti ir ukrainiečių grupuotę, veikiančią prieš Donetsko rajone, ir apeiti iš nugaros ukrainiečius Charkivo ir Kijevo rajone. Bet lengviau braižyti apsupimus, negu prasimušti pro ukrainiečių gynybą. Kaip ir ryte, iki Dnipro dar toli, kaip pusiaukėlė iki Mėnulio. Rusams pavyko paimti vos kelias gyvenvietes. Apsuptame -Mariupolio mieste, pasak rusų, jiems pavyko pasistumti gilyn vos 800-900 m (ukrainiečiai greičiausiai su jais nesutiktų).
Per šiandien atidarytus humanitarinius koridorius iš apsuptų ir apšaudomų vietovių pavyko išvesti dalį civilių.
Šiandien jau aktyviau veikia Rusijos aviacija ir intensyviau apšaudoma raketomis. Ko gero, tai reiškia, kad ukrainiečių naikintuvų ir raketinių oro gynybos sistemų skaičius mažėja, ir vis sunkiau apsiginti nuo atakų iš oro. Apie tai, kad sunku kautis ore aktyviai veikiant rusams, interviu ABC News kalbėjo ir Ukrainos prezidentas V. Zelenskis. Buvo kalbama ir apie MiG-29 naikintuvus, kuriuos Ukraina tikėjosi gauti iš Lenkijos, Bulgarijos ir /arba Slovakijos. Ką apie tai manau – pasakysiu po karo.
Vakarai toliau spaudžia Kremlių ekonomiškai.
Visgi svarbiausia šiandien yra artėjanti rimtesnių derybų dėl paliaubų tikimybė. Tarpininku jose pamėgino tapti Azerbaidžano prezidentas I. Alijevas, tačiau jo tarptautinis svoris pasirodė esantis per mažas. Azerbaidžano visuomenė yra Ukrainos pusėje, ir mato aiškų Rusijos keliamą pavojų savo pačių saugumui. Tokių aštrių straipsnių, kokie pasirodo Azerbaidžano žiniasklaidoje, nerasime net Lietuvoje. Ypač piktų balsų pasigirdo po Azerbaidžano konsulato Charkive apšaudymo – vyrauja nuomonė (mano nuomone klaidinga), kad Rusijos pajėgos konsulatą apšaudė tyčia.
Bene vieninteliu galimu tarpininku tapo Turkijos prezidentas R.T. Erdoganas. V. Zelenskis, kategoriškai teigia, kad Ukraina nepasiduos, kad nemaldaus atsiklaupusi ant kelių, tačiau yra pasiruošęs sėsti prie derybų stalo. Rusijai dabar yra gera proga momentas išeiti iš Ukrainoje patirto karinio fiasko su išsaugotu veidu ir atplėštomis ukrainiečių teritorijomis, ir bet kuri kita šalis jais pasinaudotų. Bet ar tuo pasinaudos Kremlius? Juk jokia kita šalis nebūtų taip absurdiškai užpuolusi kaimynės. Jeigu ir pasinaudos – tai ne iš karto. V. Putinas tiesiog negali taip staiga imti ir atsitraukti, nes tai būtų šūvis sau, ir ne į koją, bet tiesiai į smilkinį.
Tačiau ilgai laukti irgi neišeina – Vakarų sankcijos bus vis labiau juntamos, ir jų pasekmės bus ilgalaikės ir nepakeliamos. Šiandien Kremlius sako, kad ras kur padėti naftą ir dujas, kurių atsisakys Vakarai, bet Marse gyvybė dar neaptikta, o parduoti tiek energetinių išteklių tiesiog nėra kur. Vadinasi, į derybas Kremlius sės ir su aiškiais reikalavimais dėl sankcijų nuėmimo. Vienu ypu nuimti sankcijas nebus lengva ir Vakarams – demokratinės visuomenės nesupras ir nesutiks.
V. Zelenskis, ABC News žurnalisto paklaustas, ar laiko V. Putiną karo nusikaltėliu, atsakė – karo nusikaltėliai yra visi, kurie įsiveržė į Ukrainą, kurie davė įsakymus, ir kurie šaudė. Tokių žodžių V. Putinas atleisti negali. Na, gali, bet sunkiai. Tačiau ar V. Zelenskis galėjo pasisakyti diplomatiškiau? Ne, negalėjo, nes tai būtų agresijos metu kritusių karių ir civilių išdavystė.
Štai tokia nedėkinga situacija, kuri susidarė dėl avantiūristinės Kremliaus agresijos.
Greičiausiai ir rytoj Rusijos kariuomenė stumsis pirmyn taip pat lėtai. Bus blogai, jeigu dar aktyviau galės veikti rusų aviacija – ilgainiui tai gali sudaryti galimybes rusamas kur nors prasiveržti giliau.
Linkim pergalės broliams ukrainiečiams, rūpinamės pabėgėliais, ir laikom kumščius už mūsų vyrus, išvykusius padėti ginti Ukrainą su ginklu rankose.
***
Linas Kojala
Keli Rusijos agresijos Ukrainoje pjūviai:
– Stiprus konsensusas, jog Rusijos greitos pergalės siekis nebuvo realizuotas. Pasirinkta taktika veikti mažomis, mobiliomis pajėgomis nepasiteisino, nes susidūrė su dideliu pasipriešinimu ir patyrė ženklius nuostolius. Abejonių kelia okupantų karių nusiteikimas (lūkesčiai dėl sutikimo „su gėlėmis” arba apskritai dalies jų girdėtas melas, kad tai viso labo „pratybos”, vargiai padeda).
– Į Ukrainą įvesta praktiškai 100 proc. iš anksto sutelktų pajėgų. Gali būti, jog okupacinių pajėgų skaičius bus didinamas, bet tokio veiksmo galimybės be platesnio masto mobilizacijos – ribotos.
– Didžiulių nuostolių Ukrainai padaro artilerija. Matoma tendencijų, kad Rusija dar labiau intensyvins apšaudymus, tuo pražudydama dar daugiau civilių ir naikindama infrastruktūrą (paleista jau >600 raketų). Kita vertus, naujausi duomenys rodo, jog Rusija nėra įgijusi visiškos oro erdvės kontrolės, o tai signalizuoja, kad net ir šioje srityje Ukraina išsaugo gynybinius pajėgumus (tame tarpe ir lėktuvus).
– Nepaisant to, pabrėžiama, kad Rusija dar turi karinės jėgos potencialo. Be to, okupacinės jėgos stumiasi į priekį pietinėje dalyje. Galiausiai Ukrainos nuostoliai dėl suprantamų priežasčių nėra žinomi. Todėl išvados – tiek pozityvios, tiek negatyvios – neturėtų būti skubotos. Daugybės dalykų tiksliai negalime žinoti.
– Vakarų šalys sieks išvengti tiesioginės karinės konfrontacijos su Rusija. Svarbu išlaikyti kelius, kuriais Ukrainą pasiekia letalinė ginkluotė – ji būtina tolesnės gynybos sąlyga. Tą padaryti ateityje gali būti sudėtingiau, nei dabar.
– Rusija ir Ukraina toliau tęs tiesioginius pokalbius, įskaitant Turkijoje planuojamą užsienio reikalų ministrų susitikimą (tai bus aukščiausio rango derybos prasidėjus invazijai). Visgi pavienius Kremliaus pareiškimus reikėtų vertinti atsargiai, nes: a) pokalbiai kol kas vyksta nenutraukus agresijos; b) okupacinių jėgų pažadai dėl paliaubų net Donbaso karo kontekste nuo 2014 m. nedavė ilgalaikių rezultatų; c) netrūksta informacinio triukšmo – Kremliaus atstovai kalba apie derybas, o Rusijos gynybos ministerija skelbia „informaciją” apie Ukrainoje esą kuriamą biologinį ginklą; d) Kremlius mėnesių mėnesius kartojo, kad neketina pulti Ukrainos.
– Net ir sėkmingos karinės operacijos okupacinėms pajėgoms negarantuotų užimtų teritorijų efektyvaus valdymo, primena Sethas Jonesas. Tyrimai rodo, kad vidutiniškai reikia 13 karių kiekvienam 1000 gyventojų teritorijose, kuriose okupantas nėra palankiai sutinkamas (kai kuriais atvejais – ir dar daugiau). Ukrainoje Rusija sutelkusi, įvairiais duomenimis, apie 190 tūkst. karių, tad balansas gali būti maždaug 5-1000. Tai prognozuotų sunkų okupantų gyvenimą. Pavyzdžiui, Irake JAV turėjo santykį 7-1000 ir susidūrė su pasipriešinimu (nors Irako vyriausybė talkino amerikiečiams). Afganistane santykis buvo 1-1000, o vietos vyriausybė subyrėjo iškart po JAV pasitraukimo.
– ES jaučiasi nuostata, kad atsakyti „ne” Ukrainai dėl narystės perspektyvos bus sunku. Tačiau iškart suteiktas „kandidato statusas” irgi neatrodo realiausias politinis konsensusas. Tikėtinas tarpinis variantas.