Politinis strateginis lygmuo
Slovakija perduos Ukrainai 12 naikintuvų Mig, o Lenkija pažadėjo saugoti Slovakijos oro erdvę, netekus dalies apsaugos. Prieš du mėnesius toks NATO valstybių veiksmas buvo laikomas pavojingu žingsniu, galinčiu įžiebti Trečiąjį pasaulinį karą per tiesioginį susidūrimą su Rusija. Rytoje tai taps norma, o poryt gal išvysime NATO saugomus humanitarinius koridorius. Mūsų siūlymai tą padaryti pirmomis karo dienomis buvo vadinami karo kurstymu ir beprotybe.
Garsiausios pasaulio moterys Ukrainoje. Angelina Jolie (kas nežino, tai tokia JAV aktorė) ir JAV kongreso spykerė Nancy Pelosi. Putka niršta, nes suvokia, kad tokių moterų dėmesys Ukrainai reiškia, kad jam jau… pusė šešių. Angelinai ne Holivude, o Ukrainos mieste Lvive, teko sprukti į slėptuvę, gaudžiant oro pavojaus sirenoms. Nancy Pelosi vizito Kyjive metu pratrūko bombardavimas rytų fronte. Tokia yra putino kalba.
Po truputį daugėja sunkiosios karinės technikos Ukrainos žemėje. Pentagonas pranešė, kad „daugiau nei pusė“ iš 90-ties 155 mm haubicų M777 jau yra Ukrainoje. Australija prie jų dar pridės šešias tokias pat. Greit Donbaso fronte driokstels fejerverkai.
Ukrainos ambasadorius Vokietijoje A. Melnik siūlo šiai šaliai pasekti JAV pavyzdžiu ir priimti įstatymą dėl lendlyzo, kad popieriuje esantys tankai Leopard atsirastų realybėje už Europos ateitį kovojančios Ukrainos žemėje. Kol kas tik savaeigiai zenitiniai pabūklai Gepard yra vienintelė apčiuopiamesnė Vokietijos parama. Ehm, 40 metų senumo ir be šaudmenų.
Operacinis lygmuo
Aklavietė. Driskių gauja neįvykdė nei vienos operacinės užduoties. Mariupolio griuvėsiai – ir tie laikosi. Dvi savaites trypiama vietoje: trūksta gyvosios jėgos, į frontą gabenama amunicija iš rezervo sandėlių. Be mobilizacijos rusyne, genštabo iškeltų uždavinių – atplėšti Donbasą, užimti Odesą ir sujungti rytų ir pietų okupacines pajėgas – įvykdyti nepavyks.
Ukrainiečių pajėgos vis drąsiau vykdo kontr-puolimus visame fronte. Skelbiama apie okupanto pajėgų šiaurėje vadavietės sunaikinimą: atrodo, žuvo apie dvidešimt rusų karininkų.
Taktinis lygmuo
Rusai toliau griauna, ką gali. Odesoje subombardavo oro uosto pakilimo taką. Lymane apšaudė ir gyvenamuosius kvartalus, sugriovė garažus ir medinius sandėliukus. Raketa trinktelėjo į grūdų sandėlį Dniepropetrovsko srities Sinelnykovės rajone. Rusų tikrai nesuprasi – tai jie grūdus vagia, tai jie juos naikina. Skėriai.
Ukrainos saugumo tarnyba praneša, kad Kremlius planuoja numušti keleivinį lėktuvą Rusijos arba Baltarusijos teritorijoje ir apkaltinti Ukrainą.
Mariupolyje iš Azovztal evakuoti pirmieji civiliai. Mariupolyje Antrojo pasaulinio karo metu naciai per du metus nužudė 10 000 civilių. Rašistai per du mėnesius nužudė 20 000 mariupoliečių.
Mindaugas Sėjūnas, Aurimas Navys, VšĮ Visuomenės informacinio saugumo agentūra
***
Egidijus Papečkys
Šešiasdešimt šešta diena (balandžio 30, šeštadienis)
Karas pasiekė tokį etapą, kai rašyti galima kasdien tą patį – vyksta mūšiai. Frontas beveik sustojo vietoje, vyksta banalūs, kruvini ir jokios romantikos neturintys karo veiksmai.
Rusijos pajėgos po daugiau nei dviejų mėnesių karo įgijo patirties, įsitvirtino užimamose pozicijose, pridengė tarpus tarp dalinių ir surengti mažų grupių reidus į jų užnugarį ukrainiečiams vis sunkiau. Dėl šios priežasties sumažėjo ir įrašų su sutriuškintomis rusų logistikos kolonomis ir trofėjine technika.
Rusijos pajėgos šiandien pasiekė nedidelį laimėjimą prie Limano, ir sako, kad čia ukrainiečiams liko tik vienas tiekimo ir atsitraukimo kelias. Tačiau nėra didelio apsupimo grėsmės, tiesiog keliems Ukrainos daliniams gali tekti šiek tiek atsitraukti, nes atsiimti perkirstą kelią į Slavianską šiuo metu galimybės nėra dėl rusų turimos persvaros. Nieko rimto. Kituose sektoriuose ukrainiečiai laikosi.
X
Ukrainos pajėgos labai aktyvios prie Charkivo, ir čia rusams tenka trauktis, palikus kelis kaimus.
Rusijos miestuose prie sienos su Ukraina naktimis vis pakaukia sirenos, pašaudo rusų oro gynyba, ukrainiečiai vis labiau juos laiko įtampoje. Pradėdamas karą Kremlius to nesitikėjo.
„Azovstal“ gamykla Mariupolyje bombarduojama, bet laikosi užtikrintai, nepaisydami itin sunkių sąlygų trūkstant vandens, maisto ir visų kitų būtinų dalykų.
Rusofašistai piktinasi, kad tarptautinė bendruomenė iš čia nori padaryti humanitarinius koridorius civiliams išvesti – neva baiminasi, kad kartu išeis ir gynėjai. Neišeis, nekels pavojaus gyventojams mėgindami tarp jų įsimaišyti, nepaliks sužeistųjų ir paskutinio ginamo Mariupolio rajono.
X
JAV sako, kad tikimybė, jog Rusija panaudos branduolinį ginklą yra minimali. Kremlius aiškina, kad nenori branduolinio karo. Tokios rusų kalbos labai kertasi su jų iki dabar naudota karinga retorika. Nesakau, kad Rusija traukiasi, greičiau mėgina šiek tiek keisti retoriką, nes JAV ir ES labai stipriai dirba su Indija ir kitomis Azijos valstybėmis, kurios Kremliui yra labai svarbios. Nors anaiptol ne visos šalys smerkia Rusiją dėl karo, bet iš esmės tarptautinė bendruomenė branduoliniais rusų grasinimais nėra sužavėta.
Kaip jau ne kartą minėjau, Rusija sėkmingai suvienijo JAV, Europą, sustiprino NATO ir paragino į ją stoti Švediją ir Suomiją, ir prarado reputaciją ne vienos kitos, anksčiau jai draugiškos valstybės akyse. Putinas istorijoje išliks ne kaip Vladimiras Rūstusis, o kaip Vova Neišmintingasis.
X
Tikriausiai jau laikas pradėti savaitines, ar kelių dienų apžvalgas youtube ar kitu formatu. Tikiuosi, klausytojų atsirastų?
O rytoj mūsų visų laukia graži šventė. Pasveikinsime Mamas. Kai kam, labai gaila, belieka jas šiltai prisiminti. Nebūkime pesimistais, viskas juda geryn.
Slava Ukraini!
***
Linas Karpavičius
Mūšiai dėl Rubižnės. Kaip tai buvo. Pasakojimas iš kitos pusės.
Nuo pat pradžių viskas vyko per gerai žinomą vietą. Kovo pradžioje brigada pajudėjo į Rubižnės sritį. Jie atvyko iš šiaurės. Kaip matyti iš liudininkų pasakojimų, viename miško keliukų miesto pakraštyje kolona sustojo ir paleido žvalgus į priekį. Žvalgai aptiko du „ukropų” atramos taškus, „ukropai” nieko neįtarė. 40 minučių sprendė, ką daryti toliau. Per tą laiką „ukropai” atrado koloną ir atidengė stiprią ugnį iš minosvaidžių ir artilerijos. Šiame reide mūsų batalijono personalas sumažėjo perpus dar iki mūšio. Toliau parašysiu apie savo batalioną, nes nesu susipažinęs su kitų grupių veiksmais.
Kartu su Vitioku ir Airiu tuo metu buvome Luhanske ir bandėme kariauti – apie tai jau rašiau. Airis per pažįstamus ligoninėje išgirdo kažkokias siaubingas istorijas apie daug 300-ųjų ir 200-ųjų. Bet tada aš netikėjau. Kaip supratau vėliau, negalėjome išvykti dėl to, kad tie, kurie turėjo mus siųsti, buvo užsiėmę 300-ųjų pristatymu ir 200-ųjų atpažinimo organizavimu. Vėliau, jau batalijono dislokacijos vietoje, nesunkiai sužeisti patvirtino nuostolius.
Dabar grįžtame į pradžia. Po apšaudymo ir pusės batalijono netekties, batalijonas apsikasė. Šaltis, sniegas, tris dienas gulėjome po apšaudymu. Laužai buvo uždrausti. Prie nuostolių prisidėjo daug nušalusių. Apskritai, šturmo pradžioje iš bataliono liko daugiausia, trečdalis personalo.
Toliau, remiant brigados artilerijai, šturmavome šiaurinę dalį – kur yra daugiabučiai 5-9 aukštų namai.
„Ukropai” jų negynė ir greitai pasitraukė į paruoštas pozicijas privačiame sektoriuje. Kovo pabaigoje šiuose namuose apsigyveno čečėnai ir paskelbė surežisuotus vaizdo įrašus apie tai, kaip jie herojiškai „valo“ penkių aukštų pastatus, išvalytus prieš dvi savaites.
Ir tada prasidėjo tikra šikna. „Uropai”, kaip atramos taškus panaudojo betoninius garažus. Taip jie gynė prieigą į privačių namų rajoną.
Jie gerai paruošė savo pozicijas. Į pietus nuo jų pozicijų yra žemuma, pasislėpti nuo artilerijos. Į ją padaryti praėjimo takai. Gatvių vedančių į šiaurę per kaimą galuose – betoniniai bunkeriai. Pačiuose kaimo kvartaluose iš anksto buvo organizuojami „ugnies maišai“ – išvalomi kryžminio šaudymo sektoriai, rūsiuose įrengti kulkosvaidžių lizdai, paruoštos snaiperių pozicijos. O į pačius „maišus“ kruopščiai nutiesti takai – skylės tvorose, sienose. Kovotojai, bandantys atlikti žvalgybą mūšiu, kad nevaikščiotų šaudomomis gatvėmis, eina į kiemus. Jie nežino, kas padarė praėjimus – gal mūsiškiai. Ir šiais praėjimais jie patenka į kulkosvaidžių ir snaiperių ugnį. Grupės žuvo net nesuvokdamos, kas ir iš kur į jas šaudo.
Grupė įėjo į vieną iš šių „maišų”. Žuvo iš karto 9. Vadas – nė įbrėžimo. Grįžo, paėmė naujus žmones, vedė paimti žuvusių. Tas pats kelias. Žuvo dar trys. Ir taip – savaitę. Galiausiai ten gulėjo 20 žuvusiųjų, kurių negalėjo pasiimti kelias savaites. Įsakymas „ištraukti žuvusius“ tapo lygiavertis įsakymui „eik ir mirk“.
Iki balandžio vidurio iš mūsų kuopos „prieškarinės sudėties“ liko pora žmonių. Savanoriai ir rezervistai jau buvo išsiųsti į mūšį. Savanoriai – su 2014-2015 metų patirtimi, bet čia visai kitas karas ir jų patirtis nepadeda. Na, o rezervistai dažniausiai yra kalnakasiai, užklupti gatvėse ir paimti be menkiausios patirties. Niekam tai nerūpi. Automatą į rankas ir į priekį, po sviediniais. Žmonių katastrofiškai trūksta, kovotojai nebuvo išvesti iš fronto mėnesį ir ilgiau. Daugeliui pavažiavo stogas nuo tokių apkrovų. Kai kurie pradėjo juodai gertti, nes priešakinėse nėra problemų su svaigalais. Grynai matematiškai beveik nėra šansų iš priešakinių išeiti gyvam ir nesužeistam. Kuo ilgiau ten esi, tuo mažesnė tikimybė išgyventi. Iš tų, su kuriais draugavau ar dalijausi duona, per dvi savaites žuvo 8 žmonės. Likusieji yra sužeisti arba kontūzyti. Per savaitę buvo pakeisti trys vadai – du iš jų žuvo. Kuopos-būrio lygio pareigūnų visai neliko.
Balandžio viduryje po daugybės bandymų ir didelių nuostolių garažai buvo paimti. Po dienos iš žemumos pakilo „ukropų” tankas ir tiesiog sunaikino garažus iki pat pamatų.
„Ukropų” tankai ten dirba visiškai nebaudžiami. Devynaukštį, esantį šalia mūsų, keletą valandų daužė du „ukropų” tankai – metodiškai ir ramiai. Kur tuo metu žiūrėjo mūsų artilerija?
Viso to buvo galima išvengti pasinaudojus aviacija. Bet vadas pasakė: „mes susitvarkysime patys“. Taip jie ir susitvarkė, suvarydami žmones į skerdyklą.