Veidaknygė
Linas Karpavičius
• Politologas Solovej – Putino šeima išvežta į bunkerį Altajaus krašte.
• Šiandien ryte, Ukrainos ginkluotosios pajėgos sunaikino Rusijos karinę techniką Berdiansko aerodrome, raketinės sitemos Tochka-U smūgiu.
• Ukrainos UR ministras D. Kuleba susitarė su JAV valstybės sekretoriumi E. Blinkenu padidinti ginklų tiekimą Ukrainai.
• Numušti 5 rusų naikintuvai prie Vasilkovo ir Brovarų.
• Numušta 1 sparnuotoji raketa ir 1 malūnsparnis prie Kijevo;
• Atakuotos šarvuotos transporto priemonės ir gyvojį jėga Kijevo ir Žitomiro regionuose;
• Ukrainiečių bepilotis Bayraktar TB2 sunaikino tanką ir dvi priešlėktuvinės raketų sistemos „BUK“.
• Surengtos keturios atakos į tankų kolonas, mechanizuotos įrangos kolonas, koloną su kuru ir tepalais Černigovo srityje ir netoli Berdjansko.
• Suomija atsiųs Ukrainai 2 500 kulkosvaidžių, 150 000 šovinių, 1 500 prieštankinių užtaisų ir 70 000 sausųjų davinių.
• Aukščiausioji Rada rengia įstatymo projektą dėl viso Rusijos turto konfiskavimo Ukrainoje
• Ukraina paprašė ES pateikti karinę įrangą, įskaitant oro gynybos ir priešraketinės gynybos sistemas, taip pat pabūklus, minosvaidžius ir kulkosvaidžius.
• Kroatija perduos Ukrainai šaulių ginklų ir karinių apsaugos priemonių iš viso už 16,5 mln. EUR
• Liuksemburgas siunčia Ukrainai prieštankinius ginklus
• Baidenas nenori įvesti virš Ukrainos neskraidymo zonos.
• Norvegija į Ukrainą nusiųs 2000 prieštankinių granatsvaidžių M72, kad apsigintų nuo Rusijos agresijos, pranešė „Reuters“
Justas Gavėnas
Išaušo dar vienas rytas po sąlyginai ramios nakties Ukrainoje. Vakar vakare prie Kijevo nugriaudėjo keletas itin galingų sprogimų, panašu, kad buvo panaudotos Iskander – M raketos. Apie nuostolius pranešimų nėra, rimti kovos veiksmai Kijeve ir jo prieigose nevyko. Naktį Kijeve intensyviai dirbo mobilios ukrainiečių brigados, kurių tikslas surasti ir eliminuoti diversantų grupes.
Jau vakar netoli Kijevo pastebėta milžiniška, net daugiau nei 60 kilometrų besitęsianti rusų kovinės technikos ir karių kolona. Tai rimta grėsmė, tačiau tuo pačiu ir galimybė ukrainiečiams padaryti milžiniškų nuostolių užpuolikams.
Bus didelė bėda, jei tokia kolona sėkmingai išsisklaidys (mažai tikėtina) ir pradės kovos veiksmus. Baltarusijos pusėje panašu kaupiamos papildomos pajėgos, kurios turėtų pajudėti link Kijevo. Sunerimti verta, tačiau pozityvumą reikėtų išlaikyti, kadangi Kijevo gynyba vis labiau stiprinama padaliniais ir ginkluote. Laukiama itin didelių susirėmimų prieigose prie Kijevo. Kas žino, gal tai bus vienas paskutinių puolančiųjų pajėgų bandymų ir pasispardymų prie Kijevo.
Ši kolona gali susidurti ne tik su priešu, bet ir pačiu savimi. Vienas labiausiai karius demoralizuojančių dalykų yra pamatyti sudegusias, sunaikintas savo pajėgų kovos ir transporto priemones, žuvusius kovos draugus. Būtent į vakarus nuo Kijevo vyko intensyvūs mūšiai, kurių metu ištisos gyvenvietės nusėtos sunaikinta rusų technika, sudegusių karių kūnų. Pamatę tokius siaubingus vaizdus dalis karių supanikuoja, tai paveikia jų psichiką. Būtent todėl dalis karių dezertyruoja ar esant menkiausiai galimybei pasiduoda į nelaisvę.
Kolonos dydis neturėtų kelti panikos, juo labiau, kad suvaldyti padalinius, kurie yra tokioje kolonoje, paruošti ir išdėstyti taip, kad pereitų iš artėjimo į puolimo fazę, yra itin sunkiai įgyvendinama misija. Be jokios abejonės toks „kamštis“ yra puikus taikinys. Dienos metu mus tikrai turėtų pasiekti informacija apie ženklius tokios kolonos nuostolius, kuriuos ukrainiečiai gali sukelti aviacijos, artilerijos ar sausumos pajėgų pagalba.
Pietų kryptyje situacija ženkliai komplikuojasi. Mariupolis apsuptas, Chersonas taip pat, tačiau kol kas nepasidavė. Blogiausia naujiena matyt tai, kad rusams pavyko padaryti sausumos koridorių iš Krymo į separatistų užimtas teritorijas. Norisi tikėti, kad Mariupolio ir Chersono gynėjams kas nors ateis į pagalbą. Ar taip įvyks, parodys artimiausios keletas dienų.
Charkovas visiškai kontroliuojamas ukrainiečių, o naktis buvo viena ramiausių per pastarąją nepilną savaitę. Vakarykščiai raketų sprogimai gyvenamuosiuose rajonuose šokiravo ir supykdė Charkovo gyventojus. Tai dar labiau padidino motyvaciją kovoti su priešu. Charkovas buvo laikomas prorusišku miestu, kurį rusai tikėjosi lengvai užimti. Akivaizdu, kad taip nėra.
Visa rytinė Ukrainos pusė pakankamai sėkmingai kariauja. Deja, tačiau ten patirti pakankamai dideli ukrainiečių nuostoliai Achtyrka gyvenvietėje. Per taip vadinamą „karo rūką“ nėra galimybės žinoti apie visus ukrainiečių nuostolius, tačiau tam tikromis kryptimis, nuo kovos veiksmų pradžios, jie pakankamai reikšmingi, ypatingai ties Azovo ir juodosios jūros pakrante, nemažų nuostolių ukrainiečiai patyrė ir prie Charkovo. Daugiausiai tai artilerijos ar aviacijos antskrydžių rezultatas.
Daugybė fiksuotų įrodymų apie nesprogusias rusų raketas ir bombas pastatuose, gatvėse, laukuose. Tarp jų fiksuojamos ir kasetinės bombos, kurios ne sprogsta kaip viena bomba, o didesnėje teritorijoje išsklaido į daugybę mažesnių sprogstamųjų užtaisų. Tokie šaudmenys itin pavojingi kovoje prieš gyvąją jėga. Būtent tokių ne kartą, nesprogusių sviedinių, rasta apgyvendintose vietovėse.
Sklinda pranešimai, tačiau kol kas nepatvirtinta, jog rusai panaudojo termobarinį ginklą. Tai praktiškai galingiausias, tačiau vis dar ne atominis ginklas. Jo panaudojimas būtų labai skausmingas besiginančioms pajėgoms, sukeltų milžiniškus nuostolius. Tokios sistemos pastebėtos Pietų ir Rytų Ukrainoje.
Abiejų, aukščiau paminėtų tipų ginkluotės panaudojimas balansuoja ties Tarptautiniais susitarimais reglamentuotos, draudžiamos naudoti ginkluotės, riba.
Pabaigai. Daugiau pozityvo! Ukrainiečiai kaip niekada pasiruošę ginti savo šalį. Per pastarąją parą, vos keliose kryptyse rusams pavyko šiek tiek išplėsti kontroliuojamas teritorijas, daugiausia prie Juodosios jūros. Puolimas akivaizdžiai išsikvėpė. Ukrainos kariuomenės ir savanorių pajėgos sparčiai pildosi rezervistais, nauja ginkluotė pasiekia padalinius, nefiksuojama esminių ginkluotės trūkumų padaliniuose. Perimama pakankamai daug tankų, šarvuočių, transporto priemonių, kurios iš karto įdarbinamos kovai. Ukrainiečiai juokauja – po karo turėsime daugiau ginkluotės, nei prieš karą.
Egidijus Papečkys
Šiandien nieko naujo neparašysiu, nes smagu matyti, kokie kokybiški įrašai nuo pat ryto pasirodo feisbuke, ir kiek mūsų minčių sutampa. Taigi, prisijungiu ir aš.
Įvertinusi nesėkmingos karo pradžios patirtis, sulaukusi įsiutusio Vado ir jo aplinkos „palinkėjimų”, Rusijos armija Ukrainoje pradėjo įprastą, konvencinį karą. Kaip ir prognozavau visai neseniai, buvo pradėti terorizuojantys miestų apšaudymai raketomis ir salvinėmis raketinėmis sistemomis, nepamatyti apšaudomų Charkivo gyvenamųjų kvartalų socialiniuose tinkluose buvo neįmanoma.
Ką tik buvę vaduojami iš nacių civiliai gyventojai tapo taikiniais – dabar vykdantys beginkles pasipriešinimo akcijas žmonės bet kada gali būti sumušti, sušaudyti, arba sulaikyti – beje iš oficialių Rusijos gynybos ministerijos pranešimų šiandien pradingo iki tol būtinas paskutinis sakinys: „Гражданскому населению ничего не угрожает” (liet.: „civiliams gyventojams niekas negresia”).
Pasirinkta taktika atsargiai slinkti pirmyn, masiškai naudojant artileriją ir aviaciją. Pietuose po Berdiansko užėmimo įvyko lūžis – artėja Mariupolio blokada. Miestas bus apsuptas iš sausumos, o u- nugaros bus Rusijos karinio laivyno pilnai kontroliuojama Azovo jūra. Rusai neabejoja, kad greitu laiku blokuos, šiandien nespėjo, o naktį puolimo rusai vykdyti nepajėgūs. Ukrainiečiai iš čia nesitrauks, ir tai yra blogai. Kitas „katilas” gresia kiek šiauriau esančiai Ukrainos pajėgų grupuotei, atsidūrusiai tarp Charkivo grupuotės ir LNR/DNR priekalo. Vėlgi, trauktis ukrainiečiai neskubės, tačiau šis žiedas greitai neturėtų užsidaryti. Tai gerai iliustruota žemiau esančioje schemoje – ji nėra visai tiksli, bet pabraižyti tikslesnę nespėjau, pastaroji yra iš Bazaar War twitterio paskyros.
Bet kokiu atveju, blokavus Mariupolį atsilaisvins didelė dalis rusų pietinės grupuotės, ir atsilaisvins vystyti puolimui.
Pasitvirtino, kad Kremliaus tikslas yra užimti visą Rytų Ukrainą, taip pat matomos ambicijos užimti VISĄ Juodosios jūros pakrantę ir, be abejo, Kijevą. Likusi Ukrainos dalis liktų be išėjimo prie jūros.
Jeigu visgi rusams labai labai sektųsi, jie mielai atkirstų ir nuo Lenkijos sienos, tokiu atveju Ukraina būtų okupuota visa.
Labiausiai tikėtina, kad bus pasilikta marionetinė Rytų Ukraina iki Dnipro, o dėl likusių užgrobtų dalių (jeigu pavyks) bus deramasi. Kaip turguje.
Labai neišsigąskite – čia piešiu Kremliaus sumanymą, šiam baisiam scenarijui įgyvendinti Rusijai irgi nelabai užtenka pajėgų, o Ukrainos pajėgos kol kas toliau demonstruoja gebėjimą kautis.
Ukrainiečiams irgi trūksta pajėgų, todėl jokiu būdu negalima leisti rusams atkirsti didesnes Ukrainos grupuotes „katiluose”. Situaciją turėtų pagerinti keliaujanti į Ukrainą Vakarų valstybių dovanota ginkluotė ir amunicija. Labai tikiuosi, kad ukrainiečiai ras pajėgų ir ryžto kontratakuoti, nes tik taip galima neatiduoti rusų vėl mėginamos perimti iniciatyvos – vien ginantis laimėti šio karo nepavyks.
Šiandien pirmą kartą oficialiai buvo pareikšta, kad Rusija visiškai valdo oro erdvę virš Ukrainos. Taip, tai netiesa, tačiau ore rusai jaučiasi vis drąsiau, o ukrainiečių lėktuvų ten mažėja. Vakarų ketinimas perduoti Ukrainai naikintuvus MiG-29, esančius Lenkijos ir kitų dabartinių NATO šalių ginkluotėje, yra labai gera. Kol kas sunkiai įsivaizduoju, kaip tai galėtų būti įgyvendinama, bet tikrai nėra neįmanoma. Tokia idėja sklandė seniai, ir labai gaila, kad nebuvo įgyvendinta laiku.
Nuvilsiu, bet legenda apie „Kijevo vaiduoklį”, su naikintuvu MiG-29 numušusį jau 14 Rusijos lėktuvų, yra netiesa.
Tiesa yra tai, kad Rusijos aviacija nesusitvarko su ukrainiečių dronais.
Rusijos pranešimai apie sunaikintą ir išvestą iš rikiuotės ukrainiečių šarvuotą techniką, net jeigu jais aklai tikėtume, akivaizdžiai įrodo, kad šarvuotos technikos mūsų broliai dar turi. Ji labai svarbi. Padėtį pakeisti būtų galima tokiu atveju, jeigu Ukraina turėtų rezerve kelių brigadų šarvuotą kumštį – ir čia man yra mįslė, nes kol kas nematėme informacijos apie didesnius sunaikintų ukrainiečių tankų kiekius.
Rusijos pajėgos neatlaikytų tokio puolimo, remiamo atakomis iš oro, o naikintuvams neprileidžiant prie savo atakuojančios grupuotės Rusijos aviacijos.
Okupuotose teritorijose rusai mėgina sukurti jiems palankios administracijos įvaizdį, tačiau tiesa ta, kad tik atskirų savivaldos vienetų merai perėjo į rusų pusę, dauguma tiesiog ėmė ir pasitraukė.
Ukraina šiandien tapo antra Suomija, kurią Žiemos karo metu ginklais parėmė užsienio šalys. Tada Suomijai svarbiausi buvo britų ir prancūzų veiksmai, grasinantys atsiųsti ekspedicines pajėgas į pačią Suomiją, o taip pat atakuoti sovietų naftos pramonę Kaukaze.
Rusija turi branduolinį skydą, už kurio slepiasi ir kuriuo dar spėja pagrasinti ir Vakarams.
Į karo veiksmus greičiausiai deklaratyviai įsitrauks ir nedidelės Baltarusijos pajėgos – pasikartosiu, kad jos nekelia didelės grėsmės, greičiausiai bus naudojamos kaip okupacinės, ir tai būtų Kremliaus noras į nusikaltimą įtraukti Lukašenką ir priversti jį susikruvinti rankas. beje, A. Lukašenka dar prieš porą dienų prisiėmė atsakomybę dėl Rusijos raketų, paleistų iš Baltarusijos į Ukrainą. pasak Lukašenkos, Baltarusijos dronas pastebėjo keletą divizionų Ukrainos salvinių raketinių sistemų, jau paruoštų šaudyti į Rusijos pajėgas, neva taikiai pasilikusias Baltarusijoje po pratybų, o rusams beliko iššauti tas kelias raketas į Ukrainos pusę. Kodėl tie ukrainiečių „Gradai” ar „Uraganai” visgi neiššovė (rusų paleistos raketos nebuvo nutaikytos į juos, o ir nebūtų sunaikinę), Lukašenka paaiškinti nesiteikė, o ir padaryti tą nebūtų įmanoma. Taigi, Lukašenka jau yra agresoriaus bendrininkas, veikiantis nusikalstamoje grupėje, bet Putinui dar norisi, kad nuo jo rankų varvėtų kraujas.
Dabar apie visiems tokias įdomias derybas – iš esmės, jokių derybų nebuvo. Buvo jų imitacija, reikalinga abiem pusėms propagandiniais tikslais. Ukrainiečiai mielai karą nutrauktų, tačiau Kremlius tiesiog negali imti ir dabar pasitraukti iš pradėto karo derybų būdu. Šiuo metu Putinas mūšius pralaimi (nors ir aktyviai siekia šią padėtį greitu laiku pakeisti), ir grįžti atgal jam reikštų visišką krachą – pritaikytos sankcijos taikos metu visiškai ekonomiškai sužlugdytų ekonomiką ir sukeltų nepageidaujamus vidaus procesus, kurių suvaldyti gali ir nebepavykti. Karas leidžia kaltę suversti priešui ir pateisinti visus ekonominius suvaržymus.
Rusija rimtai galėtų sėsti prie derybų stalo tik tokiu atveju, jeigu turėtų užėmusi bent dar kiek didesnę Rytų Ukrainos dalį, pakankamai didelę, kad ją būtų galima panaudoti kaip derybų objektą. tačiau turime suprasti, kad sausumos ruožo iki Krymo Kremlius geruoju neatsisakys, kaip ir pačio Krymo.
Vis dar mūšio lauke nepamatėme reaktyvinių salvinių sistemų TOS, nors vaizduose jos šmėžuoja nuo pirmų įsiveržimo dienų. Jos praverstų miesto mūšiuose, ypač tada, kai ukrainiečiai juose nebeturėtų sunkesnės ginkluotės – TOS šaudymo nuotolis labai nedidelis, ir jis labai pažeidžiamas atsakomąja artilerijos ugnimi. Miestų mūšiams rusai turi ir specialios šarvuotos technikos, pvz., inžinerinės mašinos tanko bazėje, galinčios ardyti barikadas ir kitas kliūtis gatvėse. Tačiau ukrainiečiai kol kas turi, o netrukus gaus papildomų prieštankinių priemonių, leidžiančių tokias kliūtis mieste pridengti ugnimi.
Ar ukrainiečiams vertėtų leistis apsupamiems miestuose ir čia gintis? Mano nuomone – toks sumanymas būtų diskutuotinas. Taip, besiginantys mieste turi didelį pranašumą, jie čia turi priedangas, įrengtas pozicijas ir kliūtis, o puolantis priešas turi apribotas judėjimo ir manevro galimybes. Gerai pažįstantys miestą gynėjai gali po jį judėti, išeidami į jau „išvalytus” kvartalus ir smogdami į nugarą. Tačiau ateina laikas, kada apsuptame mieste gynėjų jėgos išsenka, ir anksčiau ar vėliau jie sutriuškinami. Todėl vertėtų gintis tol, kol dar yra galimybė pasitraukti – Ukraina didelė, ir ukrainiečiams reikia daug pajėgų. Berdianskas, uostas netoli Mariupolio, buvo atiduotas būtent dėl tokio pajėgų trūkumo, ir tai labai pablogino Mariupolio padėtį.
Pabaigai – gal mano scenarijai ir pasirodė liūdnoki, tačiau karas nėra pralaimėtas, o padėtis nėra beviltiška. Tiesiog priešas klastingas ir, svarbiausia – didelis. Kiekviena diena atneš arba naują vilties spindulėlį, arba naują grėsmę. Kokia diena bus rytoj – dar pamatysime.
Būtų keista, jeigu nesulauktume kažkokių Kremliaus išpuolių. Ne, ne ginkluotų atakų. Tačiau režimas tiesiog negali nereaguoti į tą žalą, kurią jo ekonomikai, finansams, ir gyventojų moralei daro šį kartą tikrai žiaurios sankcijos.