Veidaknygė
Locked N’ Loaded
Šiandien visame fronte dirba artilerija, aviacija, tęsiasi lokalūs mūšiai, tačiau jų intensyvumas sumenko. Galimai, tai sietina su tuo, jog orkams jų vadai Kremliuje perkėlė deadline‘ą iki kada jie turi įvykdyti iškeltas užduotis. Nauja pergalės ir gėrimo diena – birželio 22 d. Nevesime jokių istorinių paralelių, ir dabartyje užtenka pavyzdžių, kaip tokie deadline‘ai RF buvo vykdomi. Kaip ten bebūtų, gavę naują kraštinį laiką (datą), orkai kelias dienas persigrupuos, gers, kaups pajėgas ir vėl puls su nauja jėga. Kaip suprantate, šis deadline‘o perkėlimas – ne iš gero gyvenimo. Keli momentai:
Nors pasiekė taktinių laimėjimų, orkai jų dar nesugebėjo paversti operacine sėkme:
Severodonetsk ir Lysychansk gynėjai dar laikosi bei sugeba kontratakuoti Severodonetsk mieste. Kartais užmirštame tuos ilgas savaites trukusius mūšius dėl Rubizhne, o vėliau ir dėl Severodonetsk, kurių metu ukrainiečiai sugebėjo nuleisti daug kraujo orkams. Tuo pačiu veikė lanksčiai ir ribotas paramos ugnimi priemones (artileriją, minosvaidžius) sugebėjo permesti į Lysychansk, su tikslu įgalinti pėstininkus laikytis dalyje Severodonetsk.
Kelias Bakhmut – Lysychansk neperkirstas. Daug kas sako – koks skirtumas, kad kelias neperkirstas, jei agresorius vis tiek jį apšaudo. Skirtumas yra, kadangi dabar ukrainiečiai gali aprūpinimą ir vienetus link Lysychansk judinti mažesniais keliais į vakarus nuo kelio. Jei kelias būtų perkirstas ir priešas įsitvirtintų vakarinėje jo dalyje – nebeliktų ir to, o toks pasiekimas šiame sektoriuje keistų operacinį paveikslą.
Mūšis dėl Slaviansk neprasidėjo. Nepaisant gana greito Lyman kritimo ir problemų jo vakariniame flange, visgi ukrainiečiai sugebėjo stabilizuoti tikrai grėsmingai atrodžiusią padėtį. Po Lyman kritimo ir mes jau manėme, kad kelių dienų bėgyje prasidės mūšis dėl Slaviansk, tačiau ukrainiečiai vis dar neprileidžia orkų prie šio miesto.
Visos šios orkų sėkmės ir nesėkmės jiems kainavo labai brangiai. Kaip ne kartą esame minėję – ne technikos papildymas RF kariuomenėje yra pagrindinė problema. Jos jie turi daug ir visokios – nuo pakenčiamos iki katastrofiškai blogos. Kuo BTG užpildyti jie ras. Tačiau jiems bėda yra žmonės (vadai, pėstininkai, tankistai, pilotai, vairuotojai, artileristai ir kiti įvairūs specialistai). Kiekviena kariuomenė yra sudaryta iš:
• motyvuotų kūrėjų;
• motyvuotų vykdytojų;
• nemotyvuotų vykdytojų;
• „mėsos“.
Nedarėme jokio sociologinio tyrimo, bet spėtume, kad vasario 24 d. RF ginkluotose pajėgose dominavo motyvuoti vykdytojai, kurie dėl silpno karinio parengimo po rimto kontakto neretai virsdavo nemotyvuotais vykdytojais. Prie tokios prielaidos prieiname matydami visą karo eigą ir rezultatus (didelis atakų tempas, šabloniškas operacijų planavimas ir vykdymas, didelės gyvosios jėgos, technikos ir įrangos netektys, karo nusikaltimai, didelis belaisvių kiekis pirmame karo eskalacijos etape).
Taip, priešas mokosi, taip keičia savo taktiką – jo negalime nuvertinti. Tačiau orkai ir toliau žūva, o jų vietas užima rezervistai, šauktiniai ir DNR/LNR mobilizuotieji. Išvados:
• Jie yra nemotyvuoti vykdytojai ir „mėsa“. Visi jie negali atstoti tų žuvusių motyvuotų kūrėjų ir motyvuotų vykdytojų
• Likę kūrėjai ir motyvuoti vykdytojai nebetrykšta noru dalyvauti šlovingoje „denacifikacijos“ misijoje. Atsisako kautis ir ieško būdų pasiplauti ne tik paprasti reguliarių vienetų kontraktininkai, bet ir „elitiniai“ desantininkai.
• Samdiniai taip pat nėra labai geras variantas, kadangi profesionalai jau buvo įtraukti nuo vasario 24 d., o naujai ateinantys tėra televizoriaus ir skurdaus gyvenimo aukos, kurių visa motyvacija išgaruoja patekus į pirmą artilerinį apšaudymą.
Todėl agresorius pabandys per ateinančias dienas ne tik suvežti ginkluotę, šaudmenis, degalus, bet pirmiausia sieks sulipdyti motyvuotų vykdytojų dominuojamas BTG ar KTG, kurios leistu mažam dvesiančiam Kremliaus gnomui apsimesti, kad jis nėra mažas dvesiantis gnomas.
***
Rusijos Dūma paskelbė, jog bus svarstomas projektas dėl Sovietų Sąjungos įstatymo, kuriuo pripažįstama Lietuvos Respublikos nepriklausomybė, atšaukimo. Nesuklyskim, čia jokia beprotybė. Kremlius tikrina, kokia bus mūsų ir Vakarų reakcija (kol kas – jokios), o Rusijos gyventojai informuojami, kad štai jau ir atkuriama Sovietų Sąjunga. Reiktų išgirsti, kas sakoma – Putinas ir režimas tik atrodo pamišėliais, iš tikro, jie visada praneša apie savo sumanymus iš anksto.
Karas gali „sukelti precedento neturinčią bado ir kančių bangą, po savęs palikdamas socialinį ir ekonominį chaosą“, pareiškė JT vadovas Antonio Guterresas. Teigiama, jog karo padariniai atsilieps 94 šalims, kuriose gyvena apie 1,6 mlrd. žmonių, o šios šalys jau yra „smarkiai paveiktos bent vieno krizės aspekto ir nepajėgios su juo susidoroti“. 1,2 mlrd. žmonių gyvena itin pažeidžiamose zonose, priklausomose nuo pasaulio finansų, maisto, energetikos. Guterresas teigia, kad Rusijos įsiveržimo į Ukrainą pasekmės pasauliui vis sunkėja ir Rusijos (bei Baltarusijos) invazija į Ukrainą turi kuo greičiau baigtis.
Na taip, tai gal laikas sudaryti šalių koaliciją, kuri jėga užtikrins, kad karas baigtųsi? Ar ir toliau dejuosim važiuodami bėmve ir per langą žiūrėdami, kaip gatvės banditai spardo ir užgaulioja praeivius?
Kremliaus lakštingala Marija Zacharova dėl maisto krizės kaltina Vakarus. Tiksliau sankcijas Rusijai. Esą sankcijos, o ne karas, sustabdė tiekimą, todėl badauja milijonai žmonių. Rusija neva turi visas būtinas prekes (pamiršo pridurti, kad vogtas) ir gali pristatyti į reikiamas pasaulio vietas. Tik negali to padaryti dėl sankcijų. Kremlius kaltina Vakarus, neva šie sunkvežimiais gabena grūdus iš Ukrainos ir palieka ukrainiečius be maisto.
Ajajai, maskoliams staiga parūpo, kad jų žudomi ukrainiečiai mirs ne nuo kalibrų ir gradų, o iš bado. Visa ši Kremliaus retorika yra niekas kitas, kaip šantažas, siekiant vienintelio tikslo – atšaukti sankcijas mainais į grūdus. Terorizmas visame gražume.
Ukrainiečiai ginasi esamose pozicijose. Rusų okupantai per pastarąją parą nesugebėjo smogti “lemiamo smūgio” nei Iziumo, nei Popasnės, nei Severodonecko kryptimis. Vertinama, kad maskoliai nepasitiki turimais resursais ir laukia pastiprinimo.
Kremlius viešai paskelbė ketinimus dėl Zaporižės srities prijungimo. Referendumai dėl Zaporižės ir Chersono sričių skirti Rusijos visuomenės bukinimui ir muilinimui. Ir asilui aišku, kad Chersone, kur mūšiai vyksta 10 – 20 km nuo miesto centro, neįmanomas joks referendumas.
JK žiniasklaida skelbia, jog ukrainiečių ir rusų turimi šaudmenų resursai skiriasi 40 kartų. Esą dėl intensyvios ugnies, gynėjų noras kautis krenta, o kovinė dvasia svyruoja. Be to, greičiausiai Kremliaus pastangomis, platinama „patikrinta“ informacija apie dešimčių tūkstančių ukrainiečių karių žūtis nuo invazijos pradžios. Nepaisant to, Ukraina laikosi. Laukiama, kada pradės veikti lendlizas, o turimos ginkluotės skirtumas tirpti. Mums šis daugelio vakariečių, o ypač – ukrainiečių, laukimas ir tikėjimas, kad ginklai patys laimės karą, atrodo psichologiškai sekinantis veiksnys. Dar didesnis smūgis gynėjų kovinei dvasiai gali būti įsisąmoninimas, kad patys ginklai savaime karo nelaimės.
Baltarusijos Respublikos ginkluotose pajėgose vyksta karinių dalinių kovinės parengties patikrinimas kovai su konvencinio priešo diversinėmis ir žvalgybinėmis grupėmis.
Charkivo kryptimi rusai vykdo intensyvų ukrainiečių dalinių apšaudymą.
Slovjansko kryptimi priešo pastangos sutelktos į pasirengimą pulti Slovjansko ir Barvinkovės gyvenvietes.
Severodonecko kryptimi okupantai apšaudė ukrainiečių dalinius iš minosvaidžių, artilerijos ir daugkartinių raketų paleidimo įrenginių. Rusai ir toliau nesėkmingai ieško silpnų vietų Severodonecko miesto gynyboje.
Per pastarąją parą Ukrainos gynėjai Donecko ir Luhansko srityse atrėmė septynias priešo atakas, sunaikino tris tankus, dvi šarvuotas kovines mašinas ir keturis priešo transporto priemonių vienetus. Priešlėktuvinės gynybos daliniai numušė šešis bepiločius orlaivius „Orlan-10“.
Užblokavus pagrindinius Ukrainos Juodosios jūros uostus, stipriai paveiktos maisto tiekimo grandinės visame pasaulyje. Prieš invaziją Ukraina turėjo 85 mln. tonų grūdų sandėliuose, tačiau rusams dalį infrastruktūros sugriovus ir dėl okupacijos, Ukraina gali naudotis tik 60 mln. tonų sandėliavimo pajėgumais. Ukraina kaltina Rusiją pavogus apie 600 000 tonų grūdų ir dalį jų eksportavus. Vakarai kaltina Rusiją maistą ir maisto krizę naudojant kaip karo įrankį. Iš Ukrainos į pasaulį eksportuojama 42 % saulėgrąžų aliejaus, 16 % kukurūzų, 10 % miežių ir 9 % kviečių.
Nors tai mums kol kas, galbūt, atrodo, kaip su mumis neturintys nieko bendra skaičiai, tačiau nepasirengimas krizėms, jų nenumatymas, neturėjimas reikiamų įrankių ir reikiamo atkirčio nedavimas agresoriui yra tarpusavyje susiję. Maisto krizė nėra kažkoks tolimas, Afrikos šalyse vykstantis reiškinys.
Mes ir visi Vakarų valstybių piliečiai turime suvokti, jog ši maisto krizė yra iš anksto Rusijos paruošta dedamoji, ir karo ne su Ukraina, o su Vakarais dalis. Maisto grandinių tiekimo suardymas ir kylančios maisto kainos išbalansuos 1,6 mlrd. gyventojų turinčias 94 šalių ekonomikas, jas krečianti banga atsiris į Europą.
Pabėgėlių srautu, kuris gali siekti dešimtis milijonų alkanų žmonių. Europos šalys, be energetinių ir finansinių klausimų, turės ant galvos užgriuvusią dar ir šitą globalią bėdą. Milijonus žmonių gali tekti ne tik apgyvendinti, pamaitinti, bet ir spręsti naujas su tuo susijusias problemas, pavyzdžiui, medicininių paslaugų teikimo, socialinės rūpybos, kultūrinių ir religinių skirtumų išprovokuotų konfliktų.
O kur dar karas Ukrainoje.
Natūralu, kad Europa stengsis visa tai suvaldyti, ir karo bet kokia kaina sustabdymas, nuolaidžiaujant Putinui ir dovanojant jam dalį Ukrainos, atrodys vienintelė logiška išeitis.
Paradoksalu, tačiau nuolat kartodami ir manydami, kad Putinas tėra į kampą įvarytas žvėris, patys tapome Kremliaus sukurtos situacijos įkaitais. Tą sukąstais dantimis turime pripažinti ir imtis veiksmų.
Visų pirma, suvokti, kad situacija yra labai rimta. Tada pradėti planuoti, ką daryti toliau, ir kuo greičiau savo planą įgyvendinti. Kitaip mus ištiks katastrofa. Ta, kurią suplanavo Kremlius.
Aurimas Navys, Mindaugas Sėjūnas