Atėjo metas kalbėtis ne apie Trečiojo pasaulinio karo tikimybę, o spręsti, kaip tam užkirsti kelią, trimituoja Kremlius. Rusija siekia atstatyti pusiausvyrą pasaulyje ir apginti savo nacionalinius interesus, tačiau tam neva būtina sėsti prie stalo ir išspręsti reikalus. Kaip reikalai sprendžiami rusišku būdu mes matome Ukrainoje – Bučoje ir Mariupolyje, Borodiankoje ir Severodonecke. Blogiausia, kad visais šitais rusiškos taikos kliedesiais persisunkę didieji taikytojai Europos valstybių sostinėse.
Rusijos URM’as teigia, kad JAV susirūpino dėl savo įvaizdžio, nes visas pasaulis žino, kad “Pentagonas dalyvavo Kyjive kuriant ir bandant biologinius ginklus su žmonėmis”. Esą dabar, pagal sociologinius Zacharovos duomenis, kas trečias amerikietis tiki, jog Pentagonas Ukrainoje kūrė bakteriologinį ginklą. Slaptą!
Uch – stipriai. Bet iš esmės, Kremliuje akivaizdi žanro krizė. Tai kliedima, kad Trečiasis pasaulinis jau prasidėjo, tai neapsisprendžiama, kodėl pradėtas karas su Ukraina: siekiant ją denacifikuoti ar sunaikinti bakteriologinį JAV ginklą. Anksčiau teigta, kad Ukrainos laboratorijose buvo sukonstruoti rusus naikinantys mirtinomis ligomis užkrėsti paukščiai, dabar – eksperimentai su žmonėmis. Na, c’mon, gal kokią fantaziją apie invazinę žaliųjų varlių rūšį?
Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka vakar žurnalistams pareiškė, kad Rusijos vadovybė nenori užgrobti ir pavergti Ukrainos. Esą Rusija ginasi nuo užpuolimo, o puolama ne tik Rusija, bet ir Baltarusija.
Paklaustas, ar Ukraina turi atiduoti dalį savo teritorijos, kad būtų pasiekta taika, JAV prezidentas Joe Bidenas atsakė: „Taikos siekis yra labai svarbus. <…> Nesiruošiu jiems nurodinėti, ką jie turėtų ir ko neturėtų daryti“.
Ukraina suteikė pilietybę Aleksandrui Nevzorovui ir jo žmonai Lidijai. Faktą ukrainiečiai priėmė prieštaringai. Daugelis jūsų prisimena Nevzorovo reportažus Sausio 13-osios įvykių dienomis, kuomet jis kūrė antilietuviškus karinius reportažėlius. Nevzorovas dirbo Kremliui.
Panaši ir Pirmojo Rusijos kanalo propagandistės Marijos Ovsianikovos istorija, kuomet moteris tiesioginiame eteryje išstojo prieš karą. Po incidento katučių plojo dauguma ne tik Lietuvoje, bet ir Vakarų Europoje, o buvusi propagandistė (greičiausiai FSB agentė) gavo darbą Die Welt. Pastaruoju metu Ovsianikova malasi po Ukrainą, pasisako prieš „rusofobiją“, prieš „kolektyvinę rusų atsakomybę“ dėl karo Ukrainoje ir ragina nutraukti Rusijai sankcijas. Akivaizdu, kad jai yra skirta užduotis ir ji ją vykdo nepriekaištingai.
Buvusiųjų nebūna, mielieji.
Be esminių pakitimų. Peskovas pareiškė, kad “ypatinga karinė operacija” bus tęsiama tol, kol bus pasiekti iškelti tikslai.
Ukrainos kariuomenės vadovybė teigia, kad Rusijos daliniai stiprinami Slovjansko prieigose, ruošiantis atnaujinti puolimą prieš šį miestą, o prie sienos su Baltarusija Voluinės srityje sutelkta Baltarusijos karinių transporto priemonių kolona.
Deja, bet faktai rodo viena – Rusija kariauja iš esmės su visu Vakarų pasauliu Ukrainiečių karių rankomis ir nors galime teigti, kad pagrindinių operacinių tikslų nepasiekė, bet užgrobusi penktadalį Ukrainos teritorijos, nesiruošia sustoti.
Rytuose situacija įtempta. Tęsiasi įnirtingi mūšiai Severodonecke. Miesto vadovai teigia, jog atkovota 20 % miesto. Į mūšius dėl Severodonecko permestas tarptautinis kovotojų dalinys.
Tęsiasi apšaudymai artilerija ir aviacija palei visą fronto liniją.
Pagrindinės Rusijos driskių pastangos sutelktos į Severodonecko ir Bachmuto rajonus.
Limano apylinkėse okupantai bando perimti kairiojo Severskio Doneco upės kranto kontrolę.
Pietuose per pastarąją parą situacija išliko sąlyginai rami. Ukrainiečiai kaupiasi tolimesniam puolimui, tuo tarpu rusai laižosi žaizdas ir rengiasi kontrpuolimui.
Pasaulio maisto programos vadovybė pareiškė, kad dėl karo Ukrainoje Rytų Afrikoje susiduriama su blogiausia maisto saugumo situacija: net 82 mln. žmonių yra „labai alkani“. Pažymima, kad karas Ukrainoje sukėlė didžiules problemas šalims, kurios kare nedalyvauja.
Tuo tarpu Putinas teigia, kad grūdų eksportas iš Ukrainos galimas „be problemų”.
“ – Nėra jokių problemų eksportuoti grūdus iš Ukrainos“, – pareiškė diktatorius, teigdamas, kad tai galima daryti per Ukrainos uostus, kitus Rusijos (!) kontroliuojamus uostus ar net per Vidurio Europą. Putinas pažymėjo, kad Ukrainos grūdai gali būti eksportuojami per Baltarusiją.
Ir čia, mums regis, mes be reikalo nuvertinom ir nuvertinam režimą ir Putiną. Kaip priešą. Kiek mes besityčiotumėm ir bedurnindumėm kremlinus, pamąstykim, kaip jie sumaniai veikia.
Maža to, kad Kremlius sukaupė grūdų bei naftos atsargas ir 650 mlrd. $, besiruošdamas invazijai, pasaulio (ne tik Vakarų) šantažui išnaudoja savo pačių sukurtą maisto trūkumą.
Putinas aiškiai sako, kad panaikinus sankcijas, per užgrobtus Ukrainos uostus ir Baltarusiją duos grūdų: jūs gi (Vakarai) nenorit būti atsakingi už iš bado mirštančius žmones, juk tai – aiškiai jūsų kaltė!
Rusija (ir Ukraina) – ne tik didžioji naftos ir dujų, bet ir grūdų tiekėja pasaulyje. Ir štai šiuos ekonominius svertus Kremlius dabar išnaudoja. Putinui nusispjaut, jei iš bado mirs milijonai žmonių, nusispjaut, kai Europą purtys (purto) energetinė krizė. Putinui visa tai yra jo pergalės vaisiai. Taip pat, kaip ir milijonai migrantų, keliančių ekonomines problemas visai ES.
Kremliaus strategai visam tam ilgai ir kruopščiai ruošėsi, o dabar maigo visus paruoštus svertus.
Ar mes turime kaip ir kuo jiems atsakyti?
Aurimas Navys, Mindaugas Sėjūnas
***
Locked N’ Loaded
Rusija:
Geopolitinė izoliacija ir sankcijos per 100 atviros agresijos dienų nuosekliai didėjo. Kinija ir Indija nors ir nepasmerkė Kremliaus veiksmų, tačiau ir nepuolė užtarti agresoriaus. Rusija ir toliau lieka be sąjungininkų (Baltarusijos gubernija nesiskaito). Maža to, Rusijai nepavyko branduoliniu ir energetiniu šantažu eliminuoti ar bent sumažinti Vakarų paramos Ukrainai. Svarbu pasakyti, kad šioje situacijoje agresorius ieškojo išeities ir ją rado. Grūdų išvežimo trikdymas (grasinant nelegalių migrantų plūstelėjimu į Europą) ir senos „kremlinofilų“ šaikos aktyvavimas Vakaruose – tandemas, kuris agresoriui dar leidžia laikytis geopolitiniame vandenyne iškišus galvą virš stipriai banguojančio vandens.
Nepasiektas nei vienas Kremliaus keltas strateginis tikslas. Atvirkščiai – V. Zelenskio vadovaujama politinė ir karinė valdžia vis dar tvirta, Ukrainai realu sulaukti perspektyvos kelyje į ES, o Ukrainos kariuomenė toliau kaunasi.
Rusijoje daugėja balsų nepritariančių Kremliaus veiksmams, nors jų kiekis dar nėra reikšmingas. Eskalacijos pradžioje buvę nežymūs protestai įgavo pogrindinio nepritarimo formas. Aiškiausiai jie pasireiškė padeginėjant karinius komisariatus bei slapstantis nuo kariuomenės. Savo indėlį įneša ir atskirų Rusijos popkultūros atstovų, aktorių ir kitų žinomų žmonių pozicija nepritariant agresijai. Šiame fone kova dėl valdžios Kremliuje dar neįgavo aštriausių formų, tačiau vis daugėjant pranešimų apie V. Putino mirtiną ligą, ši kova neabejotinai aštrės. Labai tikėtina, kad šioje kovoje bus panaudotos tiek agresija nepatenkintos gyventojų masės, tiek nuomonės formuotojai.
Ukraina:
Ukraina į neregėtas aukštumas iškėlė savo autoritetą tarptautinėje arenoje. Vakarų visuomenės yra Ukrainos pusėje ir spaudžia savo politikus ją remti (Vokietijos pavyzdys). Kartu su finansine parama, Ukrainą pasiekia tokia ginkluotė, apie kurios perdavimą prieš 100 dienų buvo sunku svajoti. Ukraina sumaniai išnaudoja savo strateginės komunikacijos pajėgumus kuo greitesnei paramai gauti, tačiau jaučiasi užsižaidimas ir Vakarų tolerancijos ribos nebejautimas (Arestovičiaus įsivaizdavimas, kad jo keiksmai tiesioginiame eteryje nulėmė HIMARS‘ų siuntimą Ukrainai).
Ukraina pasiekė visus strateginius tikslus ir su Vakarų pagalba linkusi tai išsaugoti. Išlaikiusi suverenitetą, vadovybę ir kovojančias ginkluotąsias pajėgas, ji toliau žengia Europinės integracijos link. Maža to, pradiniame etape atrodė, kad Ukrainos politinė vadovybė būtų linkusi atsisakyti narystės NATO perspektyvos, tačiau pasiekusi karinių laimėjimų mūšio lauke ir turėdama Vakarų paramą, šią opciją vertina nebe taip vienareikšmiškai.
Ukraina kartas nuo karto panyra į vidines rietenas ir kaltų ieškojimus (TerOboronos vado atleidimas; grasinimas išsiaiškinti, kas kaltas dėl greito orkų prasiveržimo Pietų kryptyje; cirkas su P. Porošenko (ne)išleidimu į užsienį ir pan.). Galime tik priminti, jog kitais metais Ukrainoje vyks parlamento, o 2024 m. – prezidento rinkimai. Tad neatmestina, kad vidinė politinė kova tik aštrės, kas gali turėti neigiamos įtakos padėčiai fronte bei užsitikrinant tolimesnę Vakarų paramą.
Operacinis dėmuo.
Rusija:
Rusija pasiekė operacinę sėkmę Pietų kryptyje (Chreson ir Mariupol), patyrė du operacinio lygmens pralaimėjimus (Kyiv ir Charkiv), nesugebėjo įgyvendinti pradinio sumanymo Donbase (išėjimas prie Dniepro ir ukrainiečių Donbaso grupuotės apsupimas) bei šiuo metu yra priversta mažinti operacinį apetitą (siekia užimti Slaviansk – Bakhmut – Severodonetsk) ir kol kas atsargiai vertinti savo galimybes užimti visas Donecko srities administracines ribas, o ką jau kalbėti apie judėjimą iki Dniepro.
Nepaisant nesėkmių, nuolatinio savo jėgų pervertinimo, Rusija išlaikė ryžtą tęsti karinius veiksmus, sutelkė įmanomus resursus ir nesiskaitydama su nuostoliais atnaujino puolimą Donbase.
Operacine prasme nuo eskalacijos pradžios nepasikeitė ir dar vienas dalykas – Rusijos ginkluotosios pajėgos ir kiti jos veikėjai fronte iš esmės kaunasi už teritoriją, bet ne prieš priešą. Todėl net ir sukaupę mažiausią persvarą arba net jos neturėdami bando atakuoti, užimti naujas teritorijas ir tai parduoti kaip reikšmingą pergalę (tiek karinei vadovybei, tiek politikams, tiek visuomenei).
Ukraina:
Ukraina moka kainą už tai, kad pirmosiomis eskalacijos dienomis nesugebėjo blokuoti agresoriaus išsiveržimo iš Krymo pusiasalio. Cherson ir Zaporizhia atitraukia ženklias ukrainiečių pajėgas, kurios būtų labai reikalingos pavyzdžiui šiuo metu Slaviansk – Bakhmut – Severodonetsk trikampyje.
Nepaisant plataus fronto, kuriame agresorius stengiasi nuolat vykdyti puolamuosius veiksmus, ukrainiečiai sugeba tinkamai paskirstyti pajėgas ir reaguoja į besikeičiančią situaciją bei randa jėgų kontratakoms.
Ukrainiečiai nekeičia savo kariavimo principų ir kaunasi prieš priešininką, o ne siekia aklai išlaikyti ar užimti teritoriją. Tai karinėms operacijoms suteikia lankstumo, dėl ko agresorius ir toliau patiria didžiulius nuostolius.
Taktinis dėmuo
Rusija:
Ima trūkti modernios kovinės technikos (arba bent jau konkurencingos ukrainietiškai ar vakarietiškai). Tankai, PKM, šarvuočiai imami iš sandėlių, pasigirsta kalbų, kad gali būti naudojama Baltarusijos kariuomenės šarvuota technika. Didelis trūkumas kvalifikuotų pėstininkų, nes atvykstantis papildymas (rezervistai, samdiniai, DNR/LNR mobilizuotieji) neužpildo esamų spragų (greitai žūsta, nemotyvuoti). Neatmestina, kad daugės šauktinių. RF pajėgos turi persvarą ugnimi (artilerija ir aviacija) ir tai jiems leidžia dalinai kompensuoti prieš tai įvardintus trūkumus.
Vadovavimas visais lygmenimis paremtas griežta hierarchija ir šabloniniais veiksmais. Trūksta lankstumo, kritinio mąstymo ir improvizacijos.
Agresoriaus taktika remiasi ugnies persvaros susikūrimu konkrečiame puolimo ruože (puolimo ašyje), ukrainiečių netiesioginės ugnies sistemų naikinimu/trikdymu, po to puola manevriniais vienetais. Agresorius išmoko mūšio Mariupolyje pamokas, ir operacijas apgyvendintose vietovėse planuoja ir vykdo nuosekliau. Rusija vis mažiau puola kolonomis (kaip iki mūšio už Donbasą metu), daug dėmesio skiria žvalgybai mūšiu, tačiau „tylioji“ žvalgyba ir rekognoskuotė (vadų žvalgymas) toliau išlieka silpna.
Ukraina:
Ukraina šiuo metu nusileidžia agresoriui ugnies galios prasme. Didžiausia problema – toliašaudė (ypač salvinė) artilerija, kuri galėtų smogti priešui į gynybos gylį (ar puolimo užnugarį), taip naikinant jo artilerijos sistemas ir puolimui besirengiančius manevrinius vienetus (labai laukiam HIMARS‘ų ). Nors mūšio lauke pasirodo ukrainiečių aviacija, tačiau ji naudojama tikslinėms užduotims ir nesiekia (nes neturi tam pajėgumo) perimti viršenybės ore. Šiuo metu didžiausią efektą operacine prasme duoda patyrę ir motyvuoti manevriniai vienetai ir juos remianti artilerija. Nors agresoriui ji nusileidžia vamzdžių kiekiu ir masiškumu, tačiau geriau sugeba reaguoti į besikeičiančią situaciją ir efektyviau naikina konkrečius taikinius.
Vadovavimas paremtas lanksčiu įsakymo vykdymu, siekiant prisitaikyti prie besiklostančios situacijos su tikslu kuo maksimaliau savo jėgomis prisidėti prie bendro aukštesnės vadovybės sumanymo ir uždavinių, nelaukiant tiesioginių nurodymų.
Ukrainiečių taktika remiasi gera žvalgyba (pirmiausia dronais) ir geru targetingu. Net ir priešui puolant su kiekiu didesnėmis pajėgomis, turinčiomis persvarą ugnimi, ukrainiečiai koncentruotais artilerijos smūgiais ir kontratakomis silpniausiose priešo vietose sugeba numušti agresoriaus puolimo tempą ir/ar priverčia priešą stoti į gynybą. Esant palankioms sąlygoms (pvz.: Charkiv) nedidelėmis kontratakomis primeta sau naudingą mūšio tempą, perima iniciatyvą ir taip sugeba sukurti operacinį efektą.