Veidaknygė
Locked N’ Loaded
Donbaso kryptis
Šiaurinis flangas
Charkiv. Situacija čia toliau negerėja. Agresorius spaudžia šiaurės rytuose (Ternova – Rubizhne ruože), ukrainiečiai priversti gintis. Tuo pačiu pasirodė informacija, kad suaktyvėjo kovos šiaurėje (Pytomnyk kryptimi). Ar tai tik lokalus paūmėjimas, ar orkai bando sukurti dar vieną probleminį tašką – sunku pasakyti. Tačiau akivaizdu viena – iniciatyva sektoriuje slysta iš ukrainiečių rankų.
Izyum
Ukrainiečiai toliau sėkmingai atmušinėja orkų atakas Krasnopillya – Dolyna – Bohorodychne ruože. Pasirodė informacija apie susidūrimus Sydorove, t.y. apie 5 km nuo Krasnopillya – Dolyna – Bohorodychne ruožo į rytus, link ukrainiečių užnugario. Galimai tai arba 1) orkų bandymai iš kitos Severskyi Donec upės pusės ugnimi atakuoti gyvenvietės gynėjus arba 2) negausių agresoriaus pajėgų (iki kuopos) žvalgyba mūšiu nuo Svyatohirsk – Tetyanivka. Būtume labiau linkę tikėtina pirma opcija. Bendrai mūšių intensyvumas sumažėjęs, kol kas tiesioginės grėsmės Slaviansk nėra.
Ukrainiečiai toliau atsargiai juda vakariniame Izyum flange. Tiesa, panašu, kad ankstesnės žinios apie išlaisvintą Zavody – Spivakivka – Prydonetske ruožą gali būti per ankstyvos, tačiau visgi ukrainiečiai nustūmė orkus nuo Velyka Komyshuvakha ir atsargiais žingsneliais stengiasi judėti palei Severskyi Donec link Izyum. Progresas mažas, tačiau pats tokio judėjimo faktas jau yra reikšmingas. Tai yra viena priežasčių, kodėl stringa orkų puolimas nuo Izyum link Slaviansk.
Lyman. Ukrainiečiai ir toliau laiko orkų pajėgas per kovinį atstumą, artilerijos pagalba užkerta visas didesnes pastangas forsuoti Severskyi Donec upę. Agresorius ir toliau laukia savo Izyum grupuotės puolimo rezultatų, į mūšį dėl Slaviansk kol kas neįsijungia.
Severodonetsk
Mūšis vakarinėje Severodonetsk miesto dalyje toliau tęsiasi, agresoriui nepavyksta pasiekti savo tikslų, puolimas įstrigęs.
Agresoriui lygiai taip pat nesiseka pralaužti ukrainiečių gynybos į pietus ir pietryčius nuo miesto (Borivske – Voronove – Metolkine ruožas). Ypač orkai bando spausti Metolkine, tačiau visos jų atakos atmuštos.
Lysychansk prieigų gynyba sunki, tačiau sėkminga. Orkai eilinį kartą pabandė užimti Toshkivka, tačiau kaip ir vakar, kaip ir prieš dvi savaites, jokių rezultatų nepasiekė.
Bakhmut
Tęsiasi mūšiai prie Bakhmut – Lysychansk kelio, padėtis stabiliai sudėtinga. Nei kirsti kelio, nei pasiekti tikslų prie Mykolajivka orkams nesiseka. Puikiai dirba ukrainiečių artilerija.
Panašu, kad orkai po truputį atsisako planų visiškai nukirsti Zolote „kišenę“. Iki tol aktyviai puolusi agresoriaus grupuotė Komyshuvakha – Vrubivka, su tikslu apsupti „kišenę“ iš rytų, dabar vis dažniau puola į šiaurę, t.y. Mykolaivka link. Tuo tarpu orkų žnyplės Zolote „kišenėje“ sumažėjo perpus, t.y. nuo Orikhove puolama link Hirske (iš rytų) bei nuo Pervomaisk puolama Zolote (iš pietų). Tiesa, ir tai agresoriui nedavė rezultatų – ukrainiečiai apsigynė.
Centras. Dalį orkų manevrinių vienetų perkėlus į Severodonetsk ir Bakhmut sektorius, susidūrimų intensyvumas dar labiau sumenko. Ir toliau dominuoja artilerija.
Zaporizhia. Tęsiasi pozicinės kautynės, aktyviausi lokalūs susidūrimai Huliajpole ruože. Melitopolio meras pranešė, kad ukrainiečių pajėgos 10 km priartėjo prie miesto. Iš karinės pusės tai neinformatyvus ir ne itin profesionalus pareiškimas, kadangi neaišku: 1) kokiame ruože konkrečiai ukrainiečiai pasistūmėjo; 2) kokiame laikotarpyje šis pasistūmėjimas įvyko (vakar ar per savaitę); 3) ar į tuos 10 km įskaičiuojami tie 5-7 km, kuriuos ukrainiečiai jau prieš kurį laiką atsiėmė puldami nuo Vasylivka. Kaip ten bebūtų, džiugu, kad ukrainiečiai juda į priekį.
Pietų kryptis. Ukrainiečiai baigia įsitvirtinti užimtuose ruožuose Cherson apylinkėse (iki miesto 15-20 km). Tuo tarpu orkai iš naujai atvykusių pajėgų formuoja manevrinius vienetus (BTG ir KTG) bei tikėtina bandys atsikovoti ką prarado.
Žvelgiant bendrai:
Agresoriaus puolimas svarbiausioje kryptyje t.y. šiauriniame Donbaso flange, buksuoja. Iš RF gilumos ir nuo kitų sektorių nuimti manevriniai, artilerijos, aviacijos vienetai mesti į šiuos sektorius situacijos neperlaužė. Prie to ženkliai prisidėjo ne tik ukrainiečių manevrinių vienetų tvirta gynyba ir kontratakos, bet geresnė artilerijos darbo kokybė (jau savaitė laiko kaip į kitą dimensiją teleportuojasi orkų štabai, šaudmenų ir degalų sandėliai, agresoriaus pajėgų susitelkimo vietos).
Ukrainiečių sėkmė prie Cherson verčia orkus reaguoti. Taip, kol kas iš šiaurinio Donbaso flango pajėgos į Cherson nepermetamos, tačiau Kryme ir Rostove prie Dono esantys orkų rezervai metami ir į Pietų kryptį, o ne tik į šiaurinį Donbaso flangą. Taip agresoriaus pajėgos išskaidomos, o tai yra šis tas pozityvaus.
Yra problemų Charkiv, ukrainiečiai praranda iniciatyvą. Tačiau jei kas mūsų, sėdinčių ant sofos paklaustų, ką pasirinkti – stiprinti Charkiv sektorių ar tęsti judėjimą nuo Velyka Komyshuvakha Izyum link, mes pasirinktume antrą variantą. Charkiv ir taip apšaudomas haubicomis, orkai čia gali pasiekti tik taktinių laimėjimų, miesto neužims. Tuo tarpu orkų puolimo Slaviansk link sustabdymas – vienas esminių uždavinių šiame karo etape.
***
Egidijus Papečkys
Šimtas šešiolikta diena (birželio 19, sekmadienis)
Donbase Rusijos pajėgoms keliose vietose vėl pavyko pasistumti pirmyn, bet vos per kelis mažus žingsnelius, didesnio proveržio pasiekti nepavyksta. Bet tradiciškai žada, kad va dabar jau tai prasiveršim. Tuoj tuoj. Tačiau prasiveržti pro ukrainiečių gynybą lengviau žodžiais, nei realybėje. Todėl į čia vis keliauja ir keliauja nauji rusų tankai ir kita ginkluotė. Jeigu tiksliau, tai tankai seni. Iš pradžių iš Rusijos gilumos permetė senukus T-62M.
Tokius senus tankus panaudoti galimybė atsirado dėl sumažėjusio vakarietiškų prieštankinių ginklų skaičiaus (nemažai jų iššaudė anksčiau, sėkmingai sudegindami daugybė rusiškos technikos), taip pat ir dėl pakeistos taktikos, dėl ko tankų nuostoliai sumažėjo. Tačiau rusų tankai dega, nors ir rečiau. Todėl dabar jau kuris laikas iš Rusijos link Ukrainos rieda ešelonai su tankais T-62 ir T-80. Velnias, kiek gi sovietai buvo prikepę tų tankų!
Agresorius suaktyvėjo prie Charkivo. Bandoma vėl užimti ukrainiečių iš okupantų atmuštas teritorijas. Visgi tarp pačių rusofašistų garsiai kalbama, kad taip tik siekiama sukaustyti ukrainiečių pajėgas ir neleisti permesti dalį jų į Donbasą.
Rusija jau pradeda kurti naują darinį – „Charkovščiną“. Kadangi Charkivo užimti nepavyksta, nusprendė įkurti „savarankišką respubliką“, išsidėsčiusią okupuotose Charkivo srities teritorijose. „respublikos“ centru pasirinktas Kupianskas. Kol kas tai tik planai, bet neabejoju, kad pabandys įgyvendinti. Kodėl Rusija kuria tokias netikras „respublikas“, vietoje kokios nors vienos „Naujosios/tikrosios Ukrainos“, arba „Novorosijos“. Kodėl jų gyventojams išdavinėjami rusiški pasai, tačiau išdavinėjami labai lėtai, tik dėl akių? Ar čia tiesiog rusiškas „bardakas“ ir nežinojimas kaip elgtis, ar kažkoks gilesnis planas? Ką manote?
O dabar šiek tiek apie teritorinę gynybą ir partizaninį karą.
Pasak Kremliaus, Ukrainos teritorinės gynybos padaliniai – neteisėtos formuotės, juose tarnaujantys ukrainiečiai – nusikaltėliai, kuriems ginklai išduoti neteisėtai. O ką, tikėjotės, kad Rusija laikysis tarptautinės teisės, savo pačios pasirašytų konvencijų ir susitarimų? Galvokite iš naujo. Reguliarios pajėgos taip pat neteisėtos, nes jose tarnauja „nacionalistai“. Vidaus reikalų ministerijai pavaldūs savanoriai automatiškai tampa nacistais ir nusikaltėliais.
Rusijos pajėgoms pačiomis pirmosiomis karo dienomis prasiveržus Pietuose, teritorinių batalionų vadai skubiai dalino ginklus savo kariams. Po vieną „kalašnikovo“ automatą ir po 2 dėtuves su 60 šovinių. Šie teritorinės gynybos kariai apeiti sparčiai judančio pirmyn priešo liko okupuotose teritorijose, ir turėjo pradėti diversinius veiksmus. Arba partizaninį karą, kaip greičiausiai pavadintume mes Lietuvoje.
Tačiau nespėjo. Iš pradžių buvo pilna okupacinių pajėgų, todėl jas apšaudžius tikimybė išgyventi buvo minimali. Todėl vyrai ginklus išslapstė ir laukė geresnės progos. Tuo metu rusai nemiegojo ir aktyviai ieškojo paslėptų ginklų sandėlių. Ir nemažai rado, nes „slapti“ sandėliai dažniausiai buvo įrengiami mokyklose ir apie juos žinojo daugybė atsitiktinių asmenų.
Paskui buvo pradėti „filtruoti“ žmonės. Dažnai ginklus išdalindavo viešai, tiesiog gatvėje, todėl atsirado ilgaliežuvių, kurie išdavė vieną, kitą, trečią. O šie, prispausti ir kankinami, pradėjo išdavinėti kitus. Taip okupantų rankose atsirado labai daug okupuotose teritorijose pasilikusių teritorinės gynybos pajėgų karių. Partizaninis karas yra labai pavojingas reikalas, ir tą reikėtų suprasti. Ypač tiems, kurie piktinasi, kad okupuotoje Ukrainoje jis masiškai neprasidėjo.
Jis, beje, vyksta. Tačiau atakuojama retai. Bet tiksliai. Dažniausiai sprogdinant automobilius, tik labai retais atvejais apšaudant šaunamaisiais ginklais. Taip išvengiama didesnių aukų, o pasipriešinimas nepasibaigia pirmuosiuose išpuoliuose „sudegus“ kovotojams.
Galima neabejoti, kad nepaisant okupanto represinių tarnybų pastangų pogrindinis pasipriešinimas okupuotose teritorijose tik stiprės. Tačiau didesnių partizanų būrių veikimo, masinių išpuolių prieš Rusijos pajėgas ir jų logistines kolonas nesitikėkime – ne tie laikai, ne tos sąlygos.
Slava Ukraini!