Karas Ukrainoje. Šimtas trisdešimt ketvirtoji (liepos 7 diena)

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Žiūrim ką turim šiauriniame Donbaso flange.

Charkiv. Agresorius atnaujino puolimą šiauriniame ruože, tačiau ukrainiečiai juos vėl sustabdė prie Pytomnyk, o prie Kazacha Lopan artilerijos pagalba nustumė agresorių už kontaktinės linijos.

Izyum. Šiandien ryte orkai išdidžiai paskelbė apie užimtą Mazanivka, tačiau kaip dažnai jau būdavo, vėl apsimelavo. Ukrainiečių gynybos linija dengianti Slavyansk iš šiaurės vakarų ir toliau lieka nepralaužta.

Syversk. Pagal šios dienos informaciją galima teigti, jog buvome teisūs sakydami, jog ukrainiečiai Syversk – Fedorivka – Bakhmut liniją gins priešakinėse pozicijose Hryhorivka – Verkhnokamenske – Spirne. Čia šiandien vyko intensyvūs mūšiai, ukrainiečiai apsigynė.

Bakhmut. Rusijos pajėgos itin intensyviai bandė pralaužti gynybą ties Soledar – Berestove, taip tikėdamiesi apeiti ukrainiečių gynybos ruožo Hryhorivka – Verkhnokamenske – Spirne dešinį flangą ir judėti link Syversk. Čia šiandien vyko permainingi mūšiai, gynėjai bent kol kas atsilaikė, tačiau situacija išlieka trapi. Geresnės žinios Svitlodarsk ruože. Orkai vėl bandė pulti Bakhmut link, tačiau kai kurie grįžo be kojyčių, kiti be rankyčių, o dalis ten taip ir liko gulėti.

Ir pabaigai – agresoriaus vienetai nesugeba išvengti HIMARS raketų. Jų darbo rezultatai soc. tinkluose jau tapo kasdienybe, tad nusprendė juos “sunaikinti”, t.y. paleido dezinformaciją neva juos sunaikino. Nors vatagalviai jau šaudo “igristoje shampanskoje”, HIMARS’ai toliau sveikut sveikutėliai šaudo ir dar tikrai šaudys.

***

Egidijus Papečkys | Veidaknygė

Šimtas trisdešimt ketvirta diena (liepos 7, ketvirtadienis)

Rusijos pajėgos, po Lysyčiansko užėmimo pabandžiusios įsibėgėti ir nesustodamos veržtis pirmyn (kaip anksčiau buvo mėgstama sakyti – veržtis pirmyn ant bėgančio priešininko pečių), atsimušė į naujais daliniais sustiprintą ukrainiečių gynybą ir sustojo atsikvėpti. Toliau šaudo artilerija ir raketos, tačiau intensyvumas gerokai sumažėjo. Šiek tiek atsikvėpti gavo Vakarų Ukraina, nes raketų smūgiai nukreipti visų pirma į Mykolajivą – Chersono kryptis rusams išlieka aktuali dėl čia po truputėlį, bet nenuilstamai puldinėjančių ukrainiečių.

Lietuvoje kalbama apie Rusijos gynybos ministerijos paskelbtą „pauzę karo veiksmuose“, bet šis atokvėpis yra ne kažkoks geros valios ženklas, o būtinybė. Rusijos pajėgos išsikvėpė, išnaudojo resursus, ir dabar joms reikia laiko pasipildyti, persigrupuoti, atsivežti šaudmenų ir kuro naujam puolimui. Taip kad Rusijos propaganda, mano atžvilgiu laidžiusi juokelius dėl išsakyto požiūrio apie išsikvėpimą, nebuvo teisi.

Kremlius, davęs pajėgoms kiek atsikvėpti, turi kelis pasirinkimus:
toliau pulti Donbase,
permesti pajėgas ir pulti kitur (arba ir Donbase, ir kitur),
mėginti kuriam laikui įšaldyti padėtį, tuo pačiu ruošdamiesi okupuotos Ukrainos teritorijos aneksijai ir didesnio masto puolimui rugpjūtį.

Ukrainos pajėgos stengsis neleisti jiems sukaupti pajėgų puolimui, pasinaudodamos visomis turimomis priemonėmis: HIMARS, artilerija, bepiločiais ir atakos lėktuvais. Jeigu tai pavyks, tai ne tik palengvins galimybes gintis, bet ir bus sėkmingesnis planuojamas ukrainiečių puolimas.

Labai tikiuosi, kad pavyks pamatyti gerai suplanuotas, didesnio masto puolamąsias operacijas, vietoje to kruvino, bet nieko bendro su karo menu neturinčiu kapojimusi fronte.

Plius vis labiau įsibėgėjantis pasipriešinimas okupuotose teritorijose, dėl kurio kasdien vis didėja vaitojimas rusofašistų visuomenėje. Atvirai pripažįstama, kad nenorima kolaboruoti su civiline-karine administracija, o „specialistai“ iš Rusijos į okupuotą Ukrainą važiuoti nenori.

Rusija neabejoja, kad Vakarų vienybė netrukus pradės byrėti. Ir tuo prisidengdama tikisi įgyvendinti savo planus. Sako, tereikia palaukti, ir obuolys pats nukris nuo obels. Tuo tiki beveik kiekvienas rusas, sutiktas gatvėje. B. Johnsono pasitraukimas iš premjero posto šį tikėjimą sustiprino dar labiau. Vis dėlto tenka pripažinti, kad Kremlius sugeba elgtis labai gudriai – vietoje to, kad kaip nors komentuotų, darytų spaudimą, tiesiog sėdi ant upės kranto ir laukia. Nes Boriso politinės karjeros lavonas upe praplauks anksčiau ar vėliau, tai jau tik dienų ir valandų klausimas.

Mano nuomone, toks Kremliaus ir Rusijos visuomenės įsitikinimas yra savi apgaulė. Panašus į savęs apgaudinėjimą karo pradžioje, kada tikėjosi akimirksniu užimti Kijevą ir pastatyti savo marionetę. Tikiuosi, kad pasekmės rusams taip pat bus pakankamai skaudžios, kaip ir karo pradžioje.
Tačiau priminsiu, kad įvykdę aneksiją, rusai mėgins prisidengti šantažavimu dėl branduolinio ginklo panaudojimo.

Latvijoje nuspręsta nuo 2023 m. įvesti šauktinių tarnybą. Kaip ir gerai, tačiau tą reikėjo padaryti gerokai anksčiau. Iš kitos pusės, nereikėtų karo Ukrainoje pamokas vertinti vienpusiškai. Profesionalų tarnyba taps vis svarbesnė, nors ji ir neleidžia sutelkti didelių pajėgų ir brangiai kainuoja.
Juk nepaisant to, kad naudojama daug bepiločių, kare Ukrainoje nematome daug modernių ginklų ir priemonių, kurie yra NATO valstybių ginkluotėje. Naujiena tapo netgi rusų panaudotas nuotolinis minavimas, kas buvo naujiena prieš gerą penkiasdešimtmetį.

Turėsime labai rimtai apsvarstyti šio karo patirtis, nepamiršdami ir pažvelgti ir į ateitį – negalime likti 1990 m. karybos lygyje.

Beje, 1939 m., po Lenkijos kampanijos, kai kurie Lietuvos kariuomenės karininkai būsimą 1941-1945 m. karą įvertino daug blaiviau, nei jų kolegos iš didžiųjų valstybių kariuomenių. Bet tada irgi viršų ėmė klaidingas požiūris, suformuotas Vokietijos propagandos. Tada padarėme keletą klaidų išmokdami pamokas. Tiesa, tai nebebuvo svarbu, pasidavus politinei valdžiai ir visuomenei.

Priminsiu, kad nesipriešinanti valstybė dar nelaimėjo nė vieno karo.

Slava Ukraini!

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
18 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
18
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top