Jėzus, keliaudamas į Jeruzalę, vėl kalbėjo mokiniams apie savo mirtį: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas aukštiesiems kunigams bei Rašto aiškintojams. Jie pasmerks jį mirti, atiduos pagonims tyčiotis, nuplakti ir nukryžiuoti, bet trečią dieną jis prisikels (Mt 20,18-19). Tačiau, atrodo, mokiniams nė mažiausios minties nebuvo, kad tai galėtų įvykti. Bet tai įvyko. Jėzaus mirtis ant kryžiaus labai prislėgė jo mokinius, kurie jį buvo įtikėję ir pamilę. Atrodė, jog viskas baigta, nes viltys, kurias sudėjo į Jėzų, kaip Mesiją, buvo sudaužytos į šipulius.
Tačiau ne viskas buvo baigta. Evangelija pasakoja (žr. Jn 20, 1–9), kaip ankstyvą rytą prie kapo atėjo Marija Magdalietė. Atėjo ne įsitikinti, kad Jėzus prisikėlęs, bet kad buvo patyrusi jo meilę ir gailestingumą. Meilė visuomet skatina aplankyti brangaus asmens kapą. Radusi nuritintą akmenį nuo kapo angos, o patį kapą tuščią, Marija Magdalietė bėgo pas Jėzaus mokinius pranešti netikėtos žinios. Jonas ir Petras atskubėjo prie kapo ir rado tik drobules, bet Jėzaus kūno nebuvo, – apaštalas Jonas pirmasis įtikėjo, jog Jėzus prisikėlė.
Evangelistas Matas pasakoja, kaip prie Jėzaus kapo atėjusioms moterims pasirodęs angelas pranešė: „Jo čia nebėra, jis prisikėlė, kaip buvo sakęs. Skubiai duokite žinią jo mokiniams: Jis prisikėlė iš numirusių“ (Mt 28, 6.7).
Prisikėlęs iš numirusiųjų Jėzus daug kartų pasirodė mokiniams, atgaivino jų tikėjimą ir ruošė juos būti drąsiais Evangelijos skelbėjais pasaulyje. Šiandien žvelgdami iš dviejų tūkstančių metų perspektyvos, aiškiai matome, kad Bažnyčia, nugalėdama didžiausias kliūtis bei pavojus, augo tik todėl, kad buvo gyvas tikėjimas Kristaus prisikėlimu, o kartu gyva viltis, kad jo sekėjų po mirties taip pat laukia prisikėlimas amžinajam gyvenimui.
Jei ne tikėjimas Jėzaus prisikėlimu, Bažnyčia būtų palaidota pirmaisiais amžiais, kai Romos imperatoriai pačiais žiauriausiais būdais kovojo su krikščionimis, nes juos laikė valstybės priešais. Krikščionys buvo atiduodami žvėrims sudraskyti, kiti nukryžiuojami, bet Bažnyčia vis augo. Bažnyčios statistikos duomenimis, pastaruoju metu pakrikštytų katalikų pasaulyje yra 1 329 milijonų, o krikščionių – per du milijardus.
Švęsdami Velykas, klausiame savęs: kokią vietą mano gyvenime užima mirtį nugalėjęs Kristus? Ar jis yra mano bendrakeleivis, kurį dažnai prisimenu, su kuriuo kasdien bendrauju ir dalijuosi savo džiaugsmais bei rūpesčiais?
Koks ženklas iškalbingiausiai liudija apie gerą mūsų santykį su Prisikėlusiuoju? Evangelistas Lukas pasakoja apie Jėzaus atsimainymą ant Taboro kalno. Trys Jėzaus mokiniai – Petras Jonas ir Jokūbas tapo liudytojais regėjimo, kai Jėzus kalbėjo su Moze ir Eliju apie paskutiniąsias dienas Jeruzalėje. Iš debesies aidėjo balsas: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“(Lk 9, 35). Jėzaus klausymas ir yra tas svarbiausias ženklas, liudijantis, kad mūsų santykis su juo yra tikrai geras.
Kad žinotume, ko iš mūsų laukia Viešpats, mes skaitome Šventąjį Raštą, ypač Evangelijas, pristatančias Jėzaus gyvenimą. Jei šitai darome reguliariai, sukuriamas meilės santykis, ir mes einame šventumo keliu.
Šv. Velykos yra didelio džiaugsmo šventė. Džiaugiamės Jėzaus prisikėlimu, kurį išreiškiame giedodami: „Aleliuja! Kristus prisikėlė!“ Džiaugiamės, nes Velykos yra ir mūsų prisikėlimo garantas.
Kodėl nukankinto nužudyto Jėzaus prisikėlimas švenčiamas vis kitokiom dienom kasmet?
jei buvo nužudytas tai neprisikėlė.
todėl kad krikščionys su kružuočiais buvo kruvinai suinteresuoti nežydus lietuvius nuo nežydybės/pgonybės atjunkyti, todėl nežydiškų/pagoniškų švenčių vieton sukišo savas, sugalvotas šventes
… ir krikščionių Jėzaus prisikėlimo priklijavimas prie lietuviškų Velykų yra labiausiai matomas – durniausias.
lietuviui pagoniui/nežydui margučiai, kūčios ir vėlinės pirmoje vietoje
Atsikėliau, pažiūrėjau į dangų, nuėjau į dušą, šveičiau, šveičiau…landsbergini grybini mėšle, dink nuo mano kūno, minčių, iš šios žemės, kur sąžinė ir moralė ne šio pasaulio dimensija. Dabar jau su Šv.Vėlykom.
Išskyrus landsberginį klaną ir ypač neklystančiąją Grybauskaitę. Dėl tamstų Jėzus neprisikėlė.
Užrašyk Jėzaus prisikėlimo datą.
kas gi tuo tiki?
Lietuviškos Velykos – Saulės ir Mėnulio jungtuvės
Velykos išsiskiria iš visų metų švenčių rato. Tik per šią šventę įvyksta ypatingas Saulės ir Mėnulio susitikimas. Pagal mitinę lietuvių pasaulėžiūrą, Pavasario Lygiadienį Saulė, įveikusi naktį, parodo savo brandumą. Tuomet ji sulaukia Mėnulio pilnatvės, ir pirmąjį po Lygiadienio pilnaties sekmadienį švenčiame didžiųjų dangaus šviesulių vestuves.
Su šv Velykom
generolas ar kapelionas esi?
Tyliai paridenu stalu margutį ir žiūriu ant sienos kryžius ir kūnas ant to medžio kabo.Susimąsčiau apie skausmą ir pragaro vietą ,sako iš ten žmonės nebegali išeiti,amžiams nuteistieji maitinami skausmu,vienas kitą ėda.Jėzus žvelgia į žmoniją ,mato mus nuo kryžiaus.Į tamsiujų pragarų prieangį durys atsidaro, o ant jų prikepę pirštų antspaudai,į ten dieną,naktį ,rytą ir vakarą byra nuo žemės nesigailinčios sielos..guli ir amžiais iš skausmo rėkia,klykia ne šventųjų kūnai.Jėzaus veidas ant kryžiaus irgi matosi nepanašus į veidą ,visiškai nebepanašus į žmogų,giliai sužalotas.Įsispaudė į jį visos žmonijos skausmo,nuodėmės baisumas.Paskutinis mūšis,teka kraujas iš žaizdų,plyšta prarastos žmonijos skausmo perverta širdis.Kažkas nusižudė,pasikorė,kitam peilį suvarė į širdį ar moteris dešimtą kartą daranti abortą plėšo vaiko širdį.Jėzus tyli,kabo ant kryžiaus,matau jo žvilgsny tai yra.Pasaulio apgavystė,kalėjimai,vagystės,girtuoklystės ir depresija,prostitucija ir… Skaityti daugiau »
Jėzaus veidas ant kryžiaus irgi matosi nepanašus į veidą ,visiškai nebepanašus į žmogų,giliai sužalotas geometry dash subzero
Ką reiškia žodis aleliuja?