Jėzus, keliaudamas į Jeruzalę, vėl kalbėjo mokiniams apie savo mirtį: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas aukštiesiems kunigams bei Rašto aiškintojams. Jie pasmerks jį mirti, atiduos pagonims tyčiotis, nuplakti ir nukryžiuoti, bet trečią dieną jis prisikels (Mt 20,18-19). Tačiau, atrodo, mokiniams nė mažiausios minties nebuvo, kad tai galėtų įvykti. Bet tai įvyko. Jėzaus mirtis ant kryžiaus labai prislėgė jo mokinius, kurie jį buvo įtikėję ir pamilę. Atrodė, jog viskas baigta, nes viltys, kurias sudėjo į Jėzų, kaip Mesiją, buvo sudaužytos į šipulius.
Tačiau ne viskas buvo baigta. Evangelija pasakoja (žr. Jn 20, 1–9), kaip ankstyvą rytą prie kapo atėjo Marija Magdalietė. Atėjo ne įsitikinti, kad Jėzus prisikėlęs, bet kad buvo patyrusi jo meilę ir gailestingumą. Meilė visuomet skatina aplankyti brangaus asmens kapą. Radusi nuritintą akmenį nuo kapo angos, o patį kapą tuščią, Marija Magdalietė bėgo pas Jėzaus mokinius pranešti netikėtos žinios. Jonas ir Petras atskubėjo prie kapo ir rado tik drobules, bet Jėzaus kūno nebuvo, – apaštalas Jonas pirmasis įtikėjo, jog Jėzus prisikėlė.
Evangelistas Matas pasakoja, kaip prie Jėzaus kapo atėjusioms moterims pasirodęs angelas pranešė: „Jo čia nebėra, jis prisikėlė, kaip buvo sakęs. Skubiai duokite žinią jo mokiniams: Jis prisikėlė iš numirusių“ (Mt 28, 6.7).
Prisikėlęs iš numirusiųjų Jėzus daug kartų pasirodė mokiniams, atgaivino jų tikėjimą ir ruošė juos būti drąsiais Evangelijos skelbėjais pasaulyje. Šiandien žvelgdami iš dviejų tūkstančių metų perspektyvos, aiškiai matome, kad Bažnyčia, nugalėdama didžiausias kliūtis bei pavojus, augo tik todėl, kad buvo gyvas tikėjimas Kristaus prisikėlimu, o kartu gyva viltis, kad jo sekėjų po mirties taip pat laukia prisikėlimas amžinajam gyvenimui.
Jei ne tikėjimas Jėzaus prisikėlimu, Bažnyčia būtų palaidota pirmaisiais amžiais, kai Romos imperatoriai pačiais žiauriausiais būdais kovojo su krikščionimis, nes juos laikė valstybės priešais. Krikščionys buvo atiduodami žvėrims sudraskyti, kiti nukryžiuojami, bet Bažnyčia vis augo. Bažnyčios statistikos duomenimis, pastaruoju metu pakrikštytų katalikų pasaulyje yra 1 329 milijonų, o krikščionių – per du milijardus.
Švęsdami Velykas, klausiame savęs: kokią vietą mano gyvenime užima mirtį nugalėjęs Kristus? Ar jis yra mano bendrakeleivis, kurį dažnai prisimenu, su kuriuo kasdien bendrauju ir dalijuosi savo džiaugsmais bei rūpesčiais?
Koks ženklas iškalbingiausiai liudija apie gerą mūsų santykį su Prisikėlusiuoju? Evangelistas Lukas pasakoja apie Jėzaus atsimainymą ant Taboro kalno. Trys Jėzaus mokiniai – Petras Jonas ir Jokūbas tapo liudytojais regėjimo, kai Jėzus kalbėjo su Moze ir Eliju apie paskutiniąsias dienas Jeruzalėje. Iš debesies aidėjo balsas: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“(Lk 9, 35). Jėzaus klausymas ir yra tas svarbiausias ženklas, liudijantis, kad mūsų santykis su juo yra tikrai geras.
Kad žinotume, ko iš mūsų laukia Viešpats, mes skaitome Šventąjį Raštą, ypač Evangelijas, pristatančias Jėzaus gyvenimą. Jei šitai darome reguliariai, sukuriamas meilės santykis, ir mes einame šventumo keliu.
Šv. Velykos yra didelio džiaugsmo šventė. Džiaugiamės Jėzaus prisikėlimu, kurį išreiškiame giedodami: „Aleliuja! Kristus prisikėlė!“ Džiaugiamės, nes Velykos yra ir mūsų prisikėlimo garantas.