Kard. Sigitas Tamkevičius. Švenčiame Jėzaus Gimimą

Dar lapkričio pabaigoje buvo pradėtos puošti kalėdinės eglutės ir per visą Adventą prie jų skambėjo muzika, vyko koncertai ir prekyba. Trūko tik esminio Kalėdų akcento – Betliejaus Kūdikio; be jo Kalėdos yra ne Kalėdos, o tik tuščiavidurė komercializuota šventė. Tikrų Kalėdų centre yra Betliejaus Kūdikis – žmogumi tapęs Dievo Sūnus. Ką mes žinome apie jo gimimą?

Lukas, vienintelis iš keturių evangelistų, pateikia šiek tiek daugiau žinių apie Jėzaus gimimą. Nors tos žinios labai kuklios, bet galime susidaryti vaizdą, kaip atrodė pirmosios Kalėdos – Dievo Sūnaus gimimas. Juozapas, vykdydamas ciesoriaus Augusto gyventojų surašymo įsakymą, vyko iš Nazareto į Betliejų, o sužadėtinė Marija jį lydėjo. Jai nebuvo būtinybės vykti į žmonių surašymą, bet artėjant gimdymo metui argi galėjo ji likti Nazarete viena?

Artėjo gimdymo metas ir reikėjo pastogės, tačiau Juozapas veltui beldėsi į užeigos duris. Į surašymą vykstančių keliautojų buvo labai daug ir pastogę galėjo gauti tik turtingieji; vargšai turėjo tenkintis aptverta, bet atvira užeigos vieta drauge su savo gyvulėliais. Gimdymui reikėjo nuošalios vietos. Juozapas surado olą, kur piemenys nakčia saugojo savo avis. Oloje, be gyvulių ėdžių ir šiaudų, nebuvo nieko daugiau. Čia gimsta pasaulio Gelbėtojas, o ėdžios tampa jo karališku sostu.

Pirmieji Kūdikėlio Jėzaus draugai buvo Betliejaus piemenys. Jie buvo suaugę vyrai, tikrai ne vaikai, kaip kartais įsivaizduojame, nes avių kaimenę reikėjo saugoti nuo plėšrių žvėrių, kurių Betliejaus apylinkėse netrūko. Šiems piemenims pirmiesiems angelas pranešė žinią apie gimusį Mesiją: „Aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“ (Lk 2, 10–12).

Vargingi piemenys tapo pirmaisiais Jėzaus draugais ir liudytojais, kurie Betliejaus žmonėms apskelbė, ką jiems buvo sakęs angelas ir ką jie rado gyvuliams skirtoje oloje.

Evangelistas Lukas nei vienu žodžiu neužsimena apie Juozapą, ką jis anuomet išgyveno. Nesunkiai galime įsivaizduoti rūpestingą vyrą, kuris, matydamas priartėjusį gimdymo metą, veltui beldėsi į užeigos duris, – vargšams jos buvo užvertos.

Apie Mariją evangelistas tik trumpai pastebi: „Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“ (Lk 2, 19). Marija labai gerai pažino savo menkumą ir geriausiai suprato, ką Dievas per ją padarė: „Jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Viešpats, ir šventas yra jo vardas!“ (Lk 1, 48–46pokFKiNH52ZK1W64wsWVH1Z2t2gueuTcj2xWWp3QCtAWGhC4m6WsQ7Sou6AtzEzrfTkoPy2ibAyA9vWsdsnRscRcX7bVy!

Jėzaus gimimas Betliejuje mus moko pačių svarbiausių dalykų. Geriausiais Jėzaus draugais galime tapti tik būdami nuolankiais ir širdies prie šios žemės gėrybių nepririšusiais žmonėmis. Išdidumas ir perdėta meilė turtams visuomet tampa didžiausia kliūtimi pažinti ir pamilti Betliejaus Kūdikį. Kai „duona ir žaidimai“ tampa gyvenimo esme, tuomet širdyje Betliejaus Kūdikiui nebelieka vietos. Šitai su liūdesiu stebime daugelio žmonių gyvenime.

Švęsdami Kalėdas ir linkėdami vieni kitiems palaimingų švenčių, pasitikrinkime, kokį turinį į jas sudedame. Tegu per Šventas Kalėdas ir mūsų širdys su dangaus angelais gieda: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2, 14).