Rytoj, spalio 5 d., prasideda Katalikų Bažnyčios Vyskupų sinodo generalinė asamblėja „Šeimos pašaukimas ir misija Bažnyčioje ir šiuolaikiniame pasaulyje“. Siūlome kardinolo Alfonso Lopez Trujillo pranešimą, parengtą prieš dešimt metų Popiežiškosios šeimos tarybos vardu, apie tuometinę šeimos padėtį – kai kuri informacija ir situacijos vertinimai vis dar aktualūs, nors padėtis per tą laiką tik paaštrėjo.
Popiežiškoji šeimos taryba
„Bažnyčios žinios“ | 2005 kovo 14, Nr. 5
Per pastarąjį dešimtmetį Europoje daug kas pasikeitė. Tai ypač pasakytina kalbant apie šeimą. Šeimų situacija Europoje patyrė gilius pokyčius tiesiog mūsų akyse. Pastebėjome nerimą keliančių faktų, tačiau taip pat ir pozityvių, viltingų aspektų. Remdamiesi šiais pastebėjimais planavome šeimų sielovadą, Europos lygmeniu atitinkančią mūsų laikų poreikius. Šventasis Tėvas davė mums drąsinančią žinią, kuria mes stengiamės ištikimai sekti, darydami šias išvadas.
I. Šiandienos iššūkiai
Bažnyčia su dideliu susirūpinimu žvelgia į sunkią šeimos padėtį ir iššūkius žmogiškajam orumui, net žmogaus gyvybei Europoje. Ši padėtis ir grėsmės žmogiškajai gyvybei yra ir Parlamento debatų centre. Daugeliui mūsų amžiaus žmonių tolydžio vis labiau nesugebant priimti galutinai saistančių sprendimų, menkėjant vidinio gyvenimo sferai ir gebėjimui mąstyti, vartotojiškumo lemiamas gyvenimo stilius veikia Europos visuomenės struktūras. Pirmiausia visa tai veikia šeimą, kurioje reiškiasi savigriovos tendencijos.
Laikais, kai tiek daug kalbama apie „ateities žmogų“ ir technologines „gerinimo“ galimybes, svarbu išlaikyti realizmą ir pasmerkti mūsų visuomenėje iškylančias atžangos ir nužmoginimo tendencijas, kurios silpnina šeimą ir griauna jos pamatus. Šios tendencijos taip pat yra iššūkiai.
1. Šeimoje kylantys iššūkiai
Šiandien nekritiškai kalbama apie „naujus šeimos modelius“, sąvoka „šeima“ vartojama daugiskaita ir pastebima tendencija iš naujo apibrėžti santuokos sąvoką. Vis labiau tolstama nuo pamatinės sampratos, kuria nusakoma dviejų skirtingų lyčių asmenų, dovanojančių save vienas kitam išskirtiniu būdu, be laiko išlygų, sąjunga ir bendrystė; vis daugėja dviprasmiškų sąvokų, apibūdinant „naujus šeimos modelius“. Taigi kalbama apie „vieno gimdytojo šeimą“, „naujai sudarytą šeimą“, „de facto sąjungas“ ar net „homoseksualią šeimą“. Šie vadinamieji naujieji modeliai yra iliuziniai.
Pirmiausia vien jau pavadinimas „vieno gimdytojo šeima“ yra prieštaringas. Vaikas visuomet turi du tėvus. Kalbėti apie „vieno gimdytojo šeimą“ reiškia neigti kito, trūkstamo, gimdytojo, paprastai tėvo, buvimą ir tuo duoti pirmenybę besiplėtojančiam matriarchato modeliui.
Antra, žvelgiant į vadinamąją „naujai sudarytą šeimą“, reikia pasakyti, kad ji yra nesėkmės padarinys, tačiau norėta ir sudaryta pagal šeimos branduolio modelį. Tačiau už vadinamosios „naujai sudarytos šeimos“ yra likusi „žlugusi“ šeima, o daugeliu atvejų būtent pastaroji šeima yra svarbi vaikams.
Pernelyg daug kalbant apie „vieno gimdytojo šeimą“ arba „naujai sudarytą šeimą“ ir siekiant taikyti šeimos sąvoką taip pat homoseksualų poroms, buvo sumenkintas pats šeimos sąvokos turinys. Šeima nebėra suprantama kaip paprasta „dviejų asmenų sąjunga“ be tolesnių apibūdinimų. Šio tikslinio neapibrėžtumo pasekmės yra ypač sunkios vaikams. Šiandien pernelyg dažnai šeimos klausimai nagrinėjami vien atsižvelgiant į suaugusiuosius ir jų interesus. Vaikai yra šių „naujų modelių“, kurie nėra nei nauji, nei modeliai, pirmosios aukos, dažnai gyvenančios labai skausmingomis sąlygomis.
2. Iššūkiai, kylantys iš sekuliarizuotos visuomenės
Kitas svarbus dalykas, į kurį reikia atsižvelgti analizuojant šiandien Europoje šeimoms tenkančius iššūkius, susijęs su visuomenės sekuliarizacija ir jos nulemtais pokyčiais, žvelgiant iš filosofinės ir antropologinės perspektyvos. Atsiribodamos nuo ryšio su Dievu ir kūrimo idėjos, skelbdamos visišką žmogaus autonomiškumą prigimties požiūriu, mūsų visuomenės ne tik pasidavė sunkiai klaidai, bet ir nužmoginimo procesui. Nors kalbama apie žmogaus asmenį ir vardijamas vis ilgesnis „teisių“ sąrašas, žmogus negerbiamas dėl savo prigimties ir paskirties. Teisingo mąstymo menas ir sveikas protavimas paliekamas filosofijos specialistams, o visur kitur vyrauja technologija.
Staiga atsitinka taip, kad nebemokama gvildenti „etikos“ problemų. Užuot sprendus pagal moralinius įvertinimus ir davus išmintingus pasiūlymus, pernelyg dažnai teisėje triumfuoja juridinis pozityvizmas, o pragmatizmas vis dažniau duoda toną parlamentuose. Daugėja etikos komisijų ir komitetų, tačiau jie negali priimti galutinių sprendimų. Jie gali daryti tik vadinamuosius „konsensuso“ pareiškimus, ieškodami sąlyginio bendrojo vardiklio. Tokia sekuliarizacija neseniai pasireiškė tuo, kad kai kurie Europos Konvento nariai nesutiko, kad būsimojoje Europos Sąjungos Konstitucijoje būtų užsiminta apie Europos krikščioniškąsias šaknis.
3. Visuomenėje kylantys iššūkiai, pasireiškiantys per parlamentus neteisingų įstatymų forma
Kadangi visuomenė yra taip sekuliarizuota ir atpalaiduota nuo bet kokios sąsajos su visuotine prigimtine morale, pastarajame dešimtmetyje europiečiai per savo delegatus įvairiuose nacionaliniuose parlamentuose ir Europos institucijose stengėsi išleisti įstatymus visais moralinio gyvenimo klausimais, kurie iki tol nebuvo apimti žmogiškųjų įstatymų. Ypač pasireiškė uolumas neliečiamose šeimos ir gyvybės srityse stengiantis jas sureguliuoti (arba išreguliuoti). Kai kuriuose parlamentuose ši valia skelbti žmogaus autonomiją įstatymais buvo išreikšta leidžiant netinkamus įstatymus dėl abortų, eutanazijos, medicinos priemonėmis padedamos prokreacijos, žmogaus embrionų naudojimo moksliniams tyrimams, homoseksualių partnerysčių įteisinimo. Šie įstatymai yra priešingi krikščioniškajam Europos paveldui, leidusiam ypatingu būdu suvokti žmogiškojo gyvenimo orumą.
Ypatingą pavojų kelia kai kuriuose Europos parlamentuose priimti netinkami įstatymai dėl žmogiškosios gyvybės prasidėjimo. Kadangi vengiama apibrėžti žmogaus embrioną (nes tai reikštų aborto praktikos pasmerkimą, o ši, priešingai, laikoma neliečiama), buvo pasisavinta teisė nustatyti embriono biologinio vystymosi slenkstį ir ribas ir buvo leista nebaudžiamai manipuliuoti, naudotis ir naikinti negimusią žmogiškąją gyvybę, kol ji dar nėra peržengusi tų savavališkai parinktų slenksčių.
Taigi žmogiškoji gyvybė pavirto laboratorine medžiaga, nepaisant besąlygiškos pagarbos žmogaus gyvybei, kuri įrašyta valstybių konstitucijose ir Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje.
4. Dabartinė situacija Europoje
Su tam tikra nuostaba suvokiame, kad, nepaisant skirtingos istorinės raidos ir ekonominių aplinkybių, mūsų šalys išgyvena panašų šeimos vertybių nuosmukį. Šeima šiandienos Europoje dažnai atsiduria labai nestabilioje ir nepatikimoje padėtyje.
a. Santuoka
Pirmiausia su nepastovumo pavojumi susiduria santuoka, nes imame abejoti pačiu jos pagrindu. Nuolat daugėja jaunų žmonių, gyvenančių drauge iki santuokos; ypač didėja kohabitacijos trukmė – ji tęsiasi kelerius metus. Tai priimama ir nebesuvokiama (arba iš viso nesuvokiama) kaip moralinė problema. Dėl to nuolat didėja ne santuokoje gimusių vaikų (1). Apskritai žmonės dabar tuokiasi vėliau: moterys – 28, o vyrai – 30 metų, t. y. penkeriais metais vėliau, negu prieš dvidešimt metų (2).
Šventasis Tėvas savo kalboje Romos Rotos tribunole 2002 m. sausio 28 d. yra pasakęs, kad šiandien paplitusi „skyryboms palanki galvosena“ (3). Vyraujanti kultūra palanki sutuoktinių separacijai arba skyryboms sprendžiant santuokos problemas (4). Tuose kraštuose, kur dar neseniai leista skirtis (Italijoje, Ispanijoje), skyrybų daugėja (5), o šalyse, kuriose skirtis buvo galima iš seniau, skyrybų skaičius stabilizavosi. Sutuoktinių poros labiau linkusios skirtis pirmaisiais santuokos metais, dažniausia – penktaisiais, tačiau skyrybų pasitaiko per visą santuokinį gyvenimą.
Šių dažnai nestabilių ryšių padariniai pirmiausia paveikia vaikus, nes tai kelia pavojų jų auklėjimui ir balansuotai socialinei integracijai (6).
b. De facto sąjungos
Labai aktuali de facto sąjungų ir jų valstybinio įteisinimo, kas buvo neseniai padaryta įvairiose Europos šalyse (7), problema. Nors šios sąjungos sudaro tik 8 proc., palyginti su santuokomis (8), jos meta tikrą iššūkį prigimtinei santuokos institucijai. Popiežiaus Jono Pauliaus II, kalbėjusio Romos Rotoje 1999 m. sausio 21 d., teigimu, yra „<...> esminis skirtumas tarp grynos de facto sąjungos – nors ji, kaip tvirtinama, grindžiama meile – ir santuokos, kurioje meilė reiškiama ne tik moraliniu, bet ir griežtu teisiniu įsipareigojimu. <...> Abipusiškai priimtas ryšys savo ruožtu daro stiprinantį poveikį jį kildinusiai meilei, ugdydamas jos tęstinumą pačių partnerių, vaikų ir visos visuomenės labui“ (9).
Kai kuriose šalyse de facto sąjungoms suteikiamas panašus į santuokinio gyvenimo statusas bei teisės, nors, objektyviai žvelgiant, čia kalbama ne apie tuos pačius įsipareigojimus. Šie santykiai nesuponuoja nuolatinio įsipareigojimo, kuris turėtų būti minimalus reikalavimas formuojant šeimą. Kaip gali visuomenė abejingai žvelgti į šio ryšio nestabilumą, – net ir tuomet, kai iš šiose sąjungose gimusių vaikų atimamas tvirtas jų tėvų ryšys, turintis garantuoti vaikų darnų ugdymą?
Antrasis žingsnis buvo žengtas, kai de facto sąjungos evoliucionavo taip pat į tos pačios lyties asmenų partnerystes. Kai kuriose Europos šalyse, priėmus nacionalinių parlamentų ar regioninio lygio sprendimus, šios sąjungos įtrauktos į teisės potvarkius, galiojančius de facto sąjungoms (10). Įstatymai, siūlomi de facto sąjungoms, nors nepateikiami kaip alternatyva santuokai, tačiau iš tikrųjų ir implicitiškai suduoda smūgį santuokos ryšiu grindžiamai šeimai.
Trečias žingsnis žengiamas, kai tos pačios lyties asmenų pora, traktuojama pagal de facto sąjungų įstatymų tvarką, reikalauja teisės įvaikinti vaikus (11). Tai dar didesnė rizika, nes tokiu reikalavimu negerbiami „aukštesni vaiko interesai“, nusakomi Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje.
c. Šeima
Egzistuoja tendencija nustumti šeimą į privačią sferą, neatsižvelgiant į jos esminę tarnystę valstybei. Daugeliu atvejų galima konstatuoti, kad vyriausybės atima ekonominę pagalbą ir finansinę paramą šeimai kaip tokiai ir kaip teisių bei pareigų subjektui. Taip nuo šeimos politikos (kur šeima yra subjektas, kuriam priklauso visi jos nariai) einama prie socialinės paramos politikos (kai parama teikiama jos reikalingiems šeimos nariams, pvz., vaikams).
Tokia socialinė parama, žinoma, yra teisėta tiek, kiek ji padeda tos paramos reikalingiems nariams. Tačiau tokiu atveju taip pat glūdi pavojus skyrium traktuoti atskirus šeimos narius, pvz., motiną kaip vieną šalį, o vaikus – kaip kitą. Tokia socialinės paramos politika negali pakeisti teisingo šeimos valstybei teikiamų tarnysčių paskirstymo. Tai vestų prie šių tarnysčių ignoravimo ir netiesiogiai darytų nuostolį šeimoms, turinčioms daugiau kaip du vaikus, kurie garantuoja kartų kaitą.
Šiandien įstatymų leidyboje neatidėliotinai būtina siekti, kad auklėjančios vaikus šeimų motinos nebūtų verčiamos dirbti ne namie.
Daugelyje Europos šalių imamasi iniciatyvų siekiant šių tikslų. Kitur bandoma pagerinti darbo sąlygas šeimų motinoms, dirbančioms ne namie ir išsaugoti jų darbo vietas per motinystės sąlygotą darbo pertrauką. Nepaisant to, šiandien, apskritai paėmus, gausių Europos šeimų, palyginti su bevaikėmis poromis arba su nesusituokusiais asmenimis, būklė yra nepalanki, ir tokia situacija susidariusi tuomet, kai gimimų sumažėjimas yra pasiekęs kritinę ribą (12).
d. Gyvybė: savanoriški prokreacijos ribojimai
Kontracepcija Europoje nuolat plito (13) – kaip numatė enciklika Humanae vitae – nuo tada, kai pirmosios piliulės, turinčios estrogeno ir progesterono hormonų (Ortho-Novum), 1958 m. atsirado rinkoje. Jau keleri metai egzistuoja kontraceptinės piliulės vadinamajam „skubiam atvejui po sueities“. Nors šios piliulės gali sukelti ankstyvą abortą, daroma viskas, kad jų vartojimas būtų propaguojamas tarp mokyklinio amžiaus jaunuolių. Be to, vis daugiau visai jaunų merginų leidžiasi sterilizuojamos.
Tokios kontracepcijos propaguotojai grindžia savo argumentus šūkiu, esą piliulė yra veiksmingiausia priemonė prieš abortą (Evangelium vitae, 13). Tiesa ta, kad paplitus kontracepcijai, savanoriškų abortų nesumažėjo, kaip buvo tikėtasi (14). Kontraceptinė galvosena, atpalaiduojanti nuo atsakomybės vaiko atžvilgiu, veda į abortinę galvoseną, pagal kurią atmetamas vaikas, pradėtas dėl kontracepcijos klaidos. Jonas Paulius II savo enciklikoje Evangelium vitae teigė: „Be abejo, moralės požiūriu kontracepcija ir abortas yra dvi esmiškai skirtingos blogio rūšys <…>. Tačiau kontracepcija ir abortas, nors ir skirtingos prigimties bei moralinio svarumo, dažnai būna labai arti vienas prie kito – tarsi to paties medžio vaisiai“ (15).
Nors šiandien pastebimas vis didėjantis moterų domėjimasis natūraliais atsakingo gimimų reguliavimo metodais, daugelyje šalių valdžios institucijos, atsakingos už sveikatos apsaugą ir jaunimą, mažai kuo prisidėjo pristatant šiuos metodus visuomenei ir juos propaguojant. Dėl to šie metodai pernelyg dažnai išlieka kone konfidencialūs.
Kontracepcijos paplitimo gerai žinomi ir dramatiški padariniai gimimų skaičiui (16), gyventojų senėjimui (17) netrukus nulems taip pat ekonominį tų šalių stabilumą. Nepaisant šių pavojų nėra tinkamos vyriausybių politikos propaguojant atsakingą gimimų reguliavimą ir didinant gimstamumą.
Kontracepcijos naudojimas, aktyviai propaguojamas tarp jaunuolių per vadinamuosius „seksualinio švietimo“ kursus, turi šiandien gerai žinomus neigiamus padarinius. Šiuose kursuose pateikiama informacija dažnai apsiriboja kontraceptinių priemonių naudojimo instrukcijomis. „Seksualinis švietimas“, sutelktas į individo seksualinius instinktus ir priemones, kaip tuos instinktus „be rizikos“ patenkinti, yra prastas parengimas brandžiai, atsakingai suaugusiųjų lytiškumu grindžiamai meilei, turinčiai dovanojimosi prigimtį ir randančiai tinkamą išraišką šeimoje. Kartais toks švietimas siekia nutolinti vaikus nuo tėvų, jaunimo „seksualinių teisių“ vardan.
Šitaip rengiami jaunuoliai įgyja klaidingą, nebrandžią mąstyseną lytiškumo atžvilgiu, netinkamą jų būsimajai santuokai. Todėl nieko nuostabaus, jog ten, kur viršų ima toks seksualinis švietimas, daugėja neplanuotų nėštumų, kurie dažnai baigiasi abortais. Kitas padarinys yra lytiškai perduodamų ligų plitimas, dažnai nulemiantis nuolatinį moterų nevaisingumą.
Taip sukurtas uždaras ratas, susiejantis kontracepciją, abortą ir dirbtinį apvaisinimą. Nepaisant objektyvių statistinių tyrimų, daugumoje šalių stiprėja propaganda, kuria skatinama jaunimo kontracepcija.
Abortas
Šiandien beveik visose Europos šalyse abortas iki 12-osios nėštumo savaitės leidžiamas paprasčiausiai motinai pageidaujant. Šiuo požiūriu nepadrąsina įvykių raida Rytų Europos šalyse. Komunistų režimo laikais šiose šalyse abortas įgavo precedentų neturintį mastą. Žlugus šiam režimui ir atsiradus galimybėms Rytų bei Vidurio Europos žmonėms gauti kontraceptikų, abortų nesumažėjo, priešingai, negu buvo pranašauta, nes aborto praktika pernelyg įsišaknijusi žmonių mentalitete ir įpročiuose, kad būtų galima nuo to nusigręžti.
Iš to išplaukia, kad šie kraštai dažnai susiduria su ilgos „demografinės žiemos“ padariniais. Jose matoma, kaip gyventojai sensta ir kiekybiškai nyksta drauge senkant tų kraštų jėgoms.
Medikamentas RU-486 (mifepristonas) tolydžio tampa prieinamesnis Europos šalyse. Šio medikamento, sukeliančio ankstyvąjį abortą, paplitimas turėjo sumažinti chirurginių abortų skaičių. Taip neįvyko: moterys tiesiog dažniau daro abortą. Šiandien Prancūzijoje trečdalis abortų yra RU-486 piliulės padarinys.
Apvaisinimas medicininėmis priemonėmis
Apvaisinimo, pasitelkiant pagalbines priemones, rinka įgijo labai didžiulę apimtį. Ši tendencija randa gerą dirvą įsitraukiant milžiniškiems finansiniams interesams. Daugelis gydytojų nuolaidžiauja pacientų norams, nesiūlydami jiems protingesnių alternatyvų, žmonės imasi didelės rizikos savo vaiko integralumo atžvilgiu. Plėtojantis apvaisinimo technologijai, pasitelkiant medicinos priemones, atsirado praktika užšaldytus embrionus laikyti laukiant hipotetinio panaudojimo. Šiuos embrionus poros dažnai palieka. Tokia situacija atrodo pateisina mokslininkų, norinčių panaudoti tuos embrionus savo tyrimams, reikalavimus.
Kadangi vaikas iš esmės yra „dovana“, neteisėta skelbti „teisę“ į vaiką, pateisinančią visas operacijas, kuriomis to vaiko siekiama, nepaisant jų moralumo. Kita vertus, dėl paplitusios prenatalinės diagnostikos padaugėjo abortų, kurie siūlomi, kai kyla nors mažiausias įtarimas dėl somatinių, chromosominių ar genetinių anomalijų. Prenatalinė diagnostika taip pat atveria kelią lyčių selekcijai. Negana to, Europoje pradėta preimplantacinės diagnostikos su „embrionų parinkimu“ praktika. Jei ši praktika įstatymų nebus apribota, į mūsų kultūrą vėl bus įvesta „mokslinė“ eugenika, po to kai ji buvo laikinai uždrausta Niurnbergo proceso žlugus nacių režimui.
Eutanazija
Tiesa, kad daugelyje Europos šalių buvo teisėtai pasipriešinta pasiūlymams legalizuoti arba padaryti nebaudžiamą eutanaziją ir jos padarinius – palydimąją savižudybę; tačiau taip pat tiesa, kad eutanazija jau buvo leista keliose Europos šalyse (18), nors ji susidūrė su tam tikru gydytojų nepalankumu. JAV Oregono valstijos teismo nuosprendžiu (19) buvo sukurtas precedentas tolesniems debatams. Verta atkreipti dėmesį, kad tokių debatų nekyla šalyse, kur laiku pasirūpinama tinkama paliatyviosios medicinos tarnyba ir pakankamu kiekiu senelių globos namų.
II. Pozityvūs ženklai ir vilties nešėjai
Šių iššūkių akivaizdoje konstatuojame, jog vadinamoji „tradicinė“ šeima, grindžiama tvirtu santuokos ryšiu, yra daug patvaresnė negu buvo apskritai manyta. Daugumas porų ir toliau laikosi santuokinės ištikimybės.
Pavyzdžiui, Prancūzijoje septynios iš aštuonių porų tarp 30 ir 50 metų yra susituokusios. 62 proc. sutuoktinių nesiskiria (20). Tik viena šeima iš aštuonių yra „vieno gimdytojo šeima“ (21). Santuokos ryšio vertė tebėra stipri. Apklausose dauguma jaunuolių visose Europos šalyse pareiškia, jog nori tuoktis ir sukurti šeimą. Sociologų nuomone, „šeimos ryšiai dar niekuomet nebuvo tokie stiprūs“ (22). Apklausos rodo, jog tarp sutuoktinių ištikimybė išlieka aukšta vertybė ir daugelis jaunų žmonių tai palaiko (23). Sužadėtiniai yra geriau parengiami santuokai ir labiau supranta savo atsakomybę ir pareigas.
Šventojo Petro Įpėdinis per 25 tarnybos Bažnyčiai metus labai daug padarė dėl šeimos. Šie Jono Pauliaus II popiežiavimo metai buvo labai vaisingas laikas Bažnyčiai vykdant šios institucijos sielovadą. Ne veltui šiandien Šventasis Tėvas yra vadinamas „Šeimos popiežiumi“. Nors šioje srityje sunku viską tiksliai įvertinti, Jono Pauliaus II pontifikatas tikrai sustabdė didžiausias šeimos savigriovos tendencijas, išpranašautas XX a. septintojo dešimtmečio „seksualinės revoliucijos pranašų“.
Vyskupų konferencijos, padedamos Europos Sąjungos vyskupų konferencijų komisijos (COMECE), skleidžia turtingą Šventojo Tėvo mokymą apie šeimą ir taiko jį konkrečiomis aplinkybėmis. Vyskupų konferencijose ir vyskupijose naujai suvokiama, kad šeimos sielovadai reikia skirti pagrindinį dėmesį. Matome, kad visur vis labiau pripažįstama didėjanti šeimos svarba. Tai paaiškina, kodėl šeimos sielovada yra prioritetinis rūpestis. Dažnai metinės vyskupijų programos sudaromos atsižvelgiant į šią sielovadą.
Sveikintinos taip pat didelės pastangos, atskirų judėjimų, kurie, Evangelijos įkvėpti, imasi remti šeimą. Tarp šių Šventosios Dvasios vadovaujamų judėjimų veikiantieji šeimos ir gyvybės labui pasižymi ypatingu dinamizmu ir nusipelno vis daugiau dėmesio ir pagarbos.
Šeimos institutai rūpinasi ugdyti pastoracinius pagalbininkus šeimų sielovadai. Ypač paminėtinas Jono Pauliaus II institutas Romoje. Šiandien šio instituto pastangos neša vaisių visame pasaulyje. Įkvėpti šio pavyzdžio šiame institute išugdyti kunigai ir pasauliečiai įkūrė kitus šeimos institutus: JAV, Vašingtone (1988 08 22) , Ispanijoje, Valensijoje (1994 09 14), Meksikoje, Mechike (1996 01 22), Brazilijoje, San Salvadore da Bahia (2001 01 02), Benine, Cotonou (2001 05 22) ir Indijoje, Thuruthy (2001 10 15). Rengiamasi įsteigti ir kitas institucijas. Negana to, jau seniai veikia kiti reikšmingi šeimos institutai.
Yra taip pat plačiai paplitusių judėjimų, padedančių šeimoms ir konsultuojančių šeimas ir sutuoktinius bei teikiančių dvasinę pagalbą.
III. Bendros įžvalgos
Remdamiesi šiais vertinimais pateikiame šias išvadas. Šeimos sielovada Europoje privalo prisitaikyti prie šių laikų poreikių ir būti veiksmingesnė. Pastaraisiais metais šioje srityje padaryta didžiulė pažanga. Suvokdami šią pažymėtiną raidą, privalome siekti vieningesnės, koordinuotesnės, ryžtingesnės ir išradingesnės veiklos. Šeimos sielovada turi būti organizuojama pagal tokį planavimą. Šis bendras veiklos planas turi Bažnyčioje ir už Bažnyčios ribų konkrečių pasekmių.
A. Bažnyčioje
1. Aiškiai apibrėžta misija
Šventasis Tėvas kviečia mus į naująją evangelizaciją (25), kuri būtų atitinkamai sutelkta į šeimos sielovadą (26). Visuomet verta akcentuoti šeimos sielovados svarbą bendroje vyskupų konferencijų ar vyskupijų darbo apimtyje. Dėl šios svarbos būtinas visų bendradarbiavimas, visais lygmenimis plėtojant ir taikant sielovadą.
Reikia su nauju uolumu imtis šeimos ir gyvybės klausimams skirtų komisijų darbo, ypač ten, kur šis darbas vos pradėtas, pavyzdžiui, daugelyje Vidurio ir Rytų Europos šalių. Ten, kur šeimos sielovada jau turi gilias šaknis, šį darbą reikia ištvermingai ir uoliai tęsti.
Šeimos sielovados pagrindą ir toliau sudaro rūpestingas ir dalykiškas rengimas santuokai. Šiandien rengimą santuokai dažnai lydi evangelizacija, jis siejamas su porų priėmimu, jų išklausymu ir tolesniu palydėjimu. Daugelis jaunų žmonių nori bažnytinės santuokos, tačiau jie nėra nuodugniau susipažinę su tikėjimu. Mums tai teikia galimybę skelbti ir skleisti Evangeliją.
Parengimas santuokai ypač sėkmingas, jei jauni žmonės yra gavę autentiškos meilės ugdymą savo namuose ir katechezės kursų metu. Popiežiškosios šeimos tarybos 1995 m. paskelbtame dokumente „Žmogaus lytiškumo tiesa ir prasmė“ lytinis ugdymas traktuojamas ne izoliuotai, bet įterpiamas į bendrą asmenybės ugdymą.
2. Visos Bažnyčios misija
Kad šeimos sielovada neštų vaisių, į ją turi įsitraukti visi, kurie yra už tai atsakingi, pirmiausia vyskupai ir vyskupų konferencijos, kurių uždavinys yra išlaikyti budrumą. Reikia, kad vienas ar daugiau narių iš įvairių vyskupijos grupių ar episkopato komisijų dalyvautų šeimos sielovadoje.
Siekiant, kad šeimos sielovada būtų veiksmingesnė, būtina jos darbą plėtoti kaip tinklą susiejant su kitomis sielovados sritimis.
B. Bažnyčios išorėje
Mūsų analizėse paaiškėjo, kad Katalikų Bažnyčia Europoje atstovauja potencialiai jėgai, kuri nėra pakankamai konkrečiai išreikšta.
Todėl neatidėliotinai būtina suburti daugiau ir geriau organizuotų apmąstymo bei informacijos grupių, ypač politinėse struktūrose, taip pat katalikiškųjų draugijų šeimos bei gyvybės vertybėms ginti. Iš dalijimosi patirtimi sužinojome, kad daugelis nedorų pasiūlymų įvairiose Europos šalyse galėjo būti sustabdyti tinkamu laiku įsikišus vyskupams ar komisijų nariams.
Siekiant sėkmingai įvykdyti šias sudėtingas užduotis svarbu įkurti Europos „stebėjimo tarnybą“, galinčią veiksmingai pasitarnauti Bažnyčiai ir visuomenei. Šiai tarnybai būtų pavesta kaupti informaciją, naudingą puoselėjant pagarbą šeimai ir gyvybei, taip pat pasirūpinti giluminiu šių temų apmąstymu.
Dabartiniais sumaišties laikais mums reikalinga aiškumo tarnyba. Popiežiškosios šeimos tarybos neseniai išleistas „Žinynas“ (27) šiuo požiūriu teikia pagalbą ir aiškumą. „Stebėjimo tarnyba“ turi tarnauti šeimai, gyvybei ir visiems besidarbuojantiems šiose srityse. Ji turėtų būti orientuota į apaštališkuosius judėjimus, politikus ir įstatymų leidėjus, siekiant juos informuoti ir ugdyti. Tai taip pat turėtų būti orientyras įvairioms draugijoms, dirbančioms šeimos ir gyvybės labui, puoselėjant jų tarpusavio komunikavimą ir bendradarbiavimą. Šioje srityje Šventasis Sostas per Popiežiškąją šeimos tarybą garantuotų šiam „stebėjimo“ instrumentui laisvę nuo vienašališkos įtakos ir taip pat laiduotų ištikimybę Bažnyčios mokymui.
Išvada
Vienydamiesi su Šventuoju Tėvu ir padrąsinti jo ryžtingo mokymo, norime pasaulio akyse iškelti šeimos, civilizacijos ir meilės lopšio bei pasaulio džiaugsmo šaltinio, turtus. Reikia daug ką daryti ir plėtoti, būtina laiduoti, kad plačiai būtų liudijamos krikščioniškos nuostatos.
Viešpats nori išgelbėti Europos šeimas, nes jis nori išgelbėti jas sudarančius žmones. Dėl to jis atėjo į pasaulį, kentėjo nuo žmonių rankų ir atidavė savo gyvybę. Dėl to jis kasdien aukojasi Eucharistijoje. Tai jis siunčia mus į tas šeimas.
Jam padedant mūsų Bažnyčios pastoracinė veikla Europoje gali ir privalo atnešti naują pavasarį šeimai. 2004 m. artėjantis Šeimos metų dešimtmetis duoda gerą progą naujai angažuotis šeimos ir gyvybės vertybių labui.
Nuorodos
(1) Nesantuokiniai gimdymai skaičiais lygiagrečiai atitinka konkubinatą. Per 15 metų iš nesusituokusių tėvų gimusių vaikų Europoje padaugėjo nuo 10 proc. iki 25 proc.; aukščiausias rodiklis Švedijoje (55 proc.), bet tik 9 proc. Italijoje ir 4 proc. Graikijoje. Prancūzija pagal duomenis lieka viduryje: 2000 m. šiame krašte 43 proc. vaikų gimė ne santuokoje, o imant pirmagimius – 55 proc. B. Houchard, La famille: Un idée neuve en Europe, Fondation Robert Schuman, Paris, 2000, p. 20; P. Krémer, 2001, année exceptionelle pour les naissances et les mariages, Le Monde, 2002 02 07, p. 10.
(2) 2002 m. Prancūzijoje (INSEE, 2001, 2002) sudarančių civilinę santuoką moterų amžius buvo 28, 1, o vyrų – 30, 2 metų. 1980 šie rodikliai buvo atitinkamai 23 ir 25 metai. Ispanija (UNFPA, 1999), kur dar neseniai vyravo priešinga tendencija, kai žmonės tuokdavosi jauni, priartėjo prie Prancūzijos rodiklių (moterų amžius 23–24 metai ir vyrų 25–26 m. 1980 m.; moterų amžius 26–27 m. ir vyrų 29–30 m. 1993 m.). Tie skaičiai galioja bendrai Europos šalims (B. Houchard, 2000). Europos santuokos amžiaus vidurkis yra 29 m. vyrų amžius ir 26 m. moterų. Nors Portugalijoje ir Belgijoje vyrauja tendencija tuoktis anksčiau, palyginti su švedais ir danais, ten taip pat pastebimas tas pats polinkis į vėlesnę santuoką. Tai iš dalies paaiškina tose šalyse pastebimą mažą gimstamumą. United Nations Economic Commission for Europe, United Nations Population Fund, Fertility and Family Surveys in Countries of the ECE Region, Standard Country Report, Spain, 1999, Genf, p. 13; B. Houchard, La famille: Un idée neuve en Europe, Fondation Robert Schuman, Paris, 2000, p. 18; INSEE Bilan démographique 2002, Legére diminution des naissances, 882, Januar 2003, p. 3; P. Krémer, 2001, année exceptionelle pour les naissances et les mariages, Le Monde, 2002 02 07, p. 10.
(3) Jonas Paulius II. Kalba Romos Rotoje pradedant teismo metus, 5; 2002 01 28.
(4) 1970 m. Europoje vidutiniškai išsiskyrė 10 iš 100 sutuoktinių; po 25 metų, 1995 m., išsiskyrusiųjų padaugėjo iki 30. Daugiausia skyrybų yra Belgijoje. Toliau mažėjančia tvarka eina Didžioji Britanija, Suomija, Švedija, Vokietija, Austrija, Danija ir Olandija. Po to seka Prancūzija, Liuksemburgas, Graikija, Portugalija, Ispanija ir Italija; Italijoje skyrybų mažiau, nes ten pagal įstatymus skirtis leista nuo 1970. B. Houchard, La famille: Un idée neuve en Europe, Fondation Robert Schuman, Paris, 2000, p. 19.
(5) Europos Bendrijos statistikos tarnybos (Eurostat 2001) duomenimis Europos Sąjungoje (apimančioje 15 šalių) santuokų, kurių 1980-aisiais metais buvo 2 247 900, iki 2001 m. sumažėjo iki 1 926 700, o skyrybų, kurių 1980 m. buvo 503 300, 2001 m. padaugėjo iki 705 600. 1000 gyventojų 1980 m. teko 6,3 santuokos, 2000 m. – tik 5,1; skyrybų nuo 1,4 (1980) padaugėjo iki 1,9 (2000). Daugiausia skyrybų yra Lietuvoje ir Estijoje (atitinkamai 3,2). Didžiojoje Britanijoje iš 306 000 santuokų (rodiklis 5,1) suiro 155 000 (rodiklis 2,6). Vokietijoje 2001 metais buvo 195 000 skyrybų (rodiklis 2,4) iš 389 000 santuokų (rodiklis 5,1). Italijoje 2001 m. buvo 376 000 skyrybų (rodiklis 0,7) iš 280 000 santuokų (rodiklis 4,9). Europos Sąjungoje mažiausia skyrybų yra Ispanijoje (2001 m. – 39 000 skyrybų, atitinkamas rodiklis 1, palyginti su 210 000 santuokų, atitinkamas rodiklis 5,3). Eurostat, Premiers résultats de la collecte de données démographiques pour 2001 en Europe, Tabelle 5. http://www.europa.eu.int/comm/eurostat/.
(6) Prancūzijoje skyrybų tendencija, sulėtėjusi devintojo dešimtmečio pabaigoje, pasiekė naują viršūnę po 1995 m., kai 280 000 santuokų teko 119 000 skyrybų. 1997 ir 1998 m. paženklinti stabilizacija, pasiekus didelį skyrybų skaičių, apie 116 000. Daugiau kaip trečdalis šioje šalyje devintajame dešimtmetyje švęstų santuokų baigėsi skyrybomis, o 1960 m. šis rodiklis sudarė 16 proc. Skyrybų rizika didžiausia apie penktuosius santuokos metus. Po to ji nuosekliai mažėja. Pastebima, kad vis daugiau išsiskiriama po 30 santuokos metų, nepaisant santuokos ilgalaikiškumo. Skyrybos po 30 santuokos metų 1999 m. buvo triskart dažnesnės negu 1979 m. P. Krémer, La France est championne d’Europe de la natalité, derričre l’Irlande, Le Monde, 10.–11. Sept. 2000; INSEE Bilan démographieque 2001. Le regain des naissances et des mariages se confirme, Nr. 825, Februar 2002, p. 4.
(7) Įstatymai dėl registruoto gyvenimo nesusituokus: Olandija, 1998 m. sausis; Katalonijos Parlamento rezoliucija, įteisinanti de facto sąjungas (taip pat tos pačios lyties asmenų): 1997 07 01; Prancūzijoje priimtas Civilinio solidarumo pakto įstatymas (Pacs): 1999 11 15; kiti įstatymai, įteisinantys de facto sąjungas: Norvegija (1993), Švedija (1995), Belgija (2000), Vokietija (2001 07 18).
(8) Prancūzijoje 2001 m. buvo sudaryta 296 000 santuokų, panašiai kaip ankstesniais metais – tai yra apie 5 santuokos 1000 gyventojų. Tačiau 2002 m. jų sumažėjo iki 288 000, tai yra 8 000 (3 proc.) mažiau negu 2001 m. Priešingai, pagal Pacs įstatymą, įteisinusį de facto sąjungas, 2002 m. santuokų padaugėjo: per devynis mėnesius buvo įregistruota 17000 Pacs, t. y. 20 proc. daugiau negu per devynis 2001 metų mėnesius. 1999 m. pabaigoje buvo įregistruota 6200 Pacs, 2000 m. – 23600, o per pirmus tris 2001 m. trimestrus – 14000 Pacs sąjungų. 1999 m. pabaigoje įregistravus Pacs sąjungas buvo įregistruotas bendras 65000 Pacs sąjungų skaičius. 100 santuokų registruojamos 8 Pacs sąjungos. P. Krémer, 2001 année exceptionelle pour les naissances et les mariages, Le Monde, 7. Februar 2002, p. 10; INSEE Bilan démographique 2002. Legére diminution des naissances, N. 882, Januar 2003, p. 3.
(9) Jonas Paulius II. Kalba Romos Rotoje, 5; 1999 01 21.
(10) Europos Parlamento rezoliucija dėl lygių homoseksualų ir lesbiečių teisių Europos bendrijoje, A3-0028/94, priimta 1994 02 08. Įstatymai, leidžiantys homoseksualų „santuoką“: Danija (1989), Švedija (1993), Norvegija (1994), Olandija (2000 09 15, 2000 12 20, įsigaliojo 2001 04 01), Vokietija (2000 11 10, išleistas 2001 07 18, įsigaliojo 2001 08 01, Konstitucinio teismo patvirtintas 2002 07 17), Belgija (2002 11 28). A. Franco, Les Pays-Bas inventent le mariage homosexuel ou partenariat enregistré, Le Monde, 1998 01 17, p. 1; A. Leparmenter, Le Bundestag adopte le mariage homosexuel, Le Monde, 2000 11 12/13, p. 3; A. Franco, Gay, gay, marions-nous ą l’hotel de ville d’Amsterdam, Le Monde, 2001 04 03, p. 1; Zenith, Allemagne: entrée en vigueur de la loisur les unions homosexuelles, 2001 08 01; Olandia: gli omosessuali possono sposarsi e adottare bambini, Medicina e Morale, 2001, Nr. 3, S. 552–553; La Cour, La Belgique dit oui au mariage homosexuel, La Croix, 2002 11 28, p. 7.
(11) Įstatymai, leidžiantys tos pačios lyties asmenims įvaikinti vaikus: Olandija (2000 09 15, 2000 12 20, įsigaliojo 2001 04), Jungtinė Karalystė (2002 11 05). A. Franco, Les homosexuels néerlandais pourront se marier et adopter des enfants, Le Monde, 2000 09 15, p. 3; A. de Joing, Aux Pays-Bas, les homosexuels pourront se marier et adopter, La Croix, 2000 12 20, p. 9; J. P. Langellier, La Grande-Bretagne autorise l’adoption par les couples homosexuels, Le Monde, 2002 11 08, p. 6.
(12) W. Lutz, B.C. O’Neill, S. Scherbov, Europe’s Population at a Turning Point, Science, 2003 03 28, vol. 299, Nr. 5615, p. 1991–1992.
(13) Beveik du trečdaliai (70 proc.) Europos moterų naudoja kontraceptines priemones (24 proc. kombinuotas piliules, 8 proc. – intrauterines spirales, 5 proc. – prezervatyvus, 19 proc. – coitus interruptus arba periodinį susilaikymą, 12 proc. – sterilizaciją). Pavyzdžiui, Prancūzijoje 75 proc. moterų imasi kokių nors kontraceptinių priemonių: 36 proc. vartoja piliules; 20 proc. naudoja intrauterines spirales; 5 proc. – prezervatyvus; 1 proc. taiko kitus metodus; 5 proc. – periodinį susilaikymą arba coitus interruptus ir 8 proc. – sterilizaciją. Šie duomenys kiek skiriasi Vokietijoje, kur 75 proc. moterų naudoja kontraceptines priemones; 59 proc. vartoja piliules, 6 proc. naudoja spirales, 4 proc. – prezervatyvus; 2 proc. – kitus naudoja spirales, 4 proc. – prezervatyvus; 2 proc. – kitus metodus; 3 proc. – periodinį susilaikymą arba coitus interruptus ir 1 proc. – sterilizaciją. Ispanijoje kontracepcija naudojasi 59 proc. moterų: 16 proc. vartoja piliules; 6 proc. naudoja spirales, 12 proc. – prezervatyvus, 22 proc. – periodinį susilaikymą arba coitus interruptus ir 4 proc. – sterilizaciją. Italijoje kontracepcija naudojasi 74 proc. moterų: 14 proc. vartoja piliules, 2 proc. naudoja spirales, 13 proc. – prezervatyvus, 2 proc. taiko kitus metodus, 46 proc. – periodinį susilaikymą arba coitus interruptus ir 1 proc. – sterilizaciją. United Nations, Population Division, Levels and Trends in Contraceptive use as assessed in 1998, Key findings.
(14) 1971 m. Didžiojoje Britanijoje buvo 95 tūkst. įstatymo leistinų abortų ir 783 000 gimimų, t. y. vienas abortas aštuoniems gimimams. 1986 m. legalių abortų padaugėjo iki 148000, palyginti su 661 000 gimimų, t. y. vienas abortas tenka keturiems gimdymams. JAV savanoriškų abortų padaugėjo paraleliai plėtojantis kontracepcijai – nuo 586 760 1972 metais iki 1 297 606 1980 m., po to iki 1 330414 1993 m. Prancūzijoje „savanoriškų nėštumo nutraukimų“ per pastaruosius 20 metų kiek nukrito – nuo 250 000 1976 m. (tuoj pat po aborto liberalizavimo) iki 220 000 1994 m.; statistiškai mažiausia buvo tarp 1981 ir 1988 m. Šiuo metu beveik 70 proc. 18–49 m. Prancūzijos moterų naudoja kokią nors kontracepcijos priemonę.
(15) Jonas Paulius II. Enciklika Evangelium vitae, 13.
(16) Europos gimimų vidurkis (imant 18 Europos šalių) 1980 m. sudarė 2,1, šiuo metu jis sudaro 1,5 gimdymo vienai moteriai. Šis rodiklis smarkiai atsilieka nuo būtino gyventojų kartų atsinaujinimo rodiklio (2,1). Nuo 2000 m. 15 Europos Sąjungos šalių pastebimas nuolatinis gyventojų mažėjimas (negatyvi tendencija); jei ši tendencija išsilaikytų iki 2020 m., Europos gyventojų 2100 m. sumažėtų 88 mln. (W. Lutz ir kt. 2003 m.). Gimimų skaičius Prancūzijoje 1950 m. sudarė 2,93; 1960 m. šis rodiklis sumažėjo iki 2,73; 1970 m. – iki 2,47; 1980 m. – iki 1,94; 1990 – iki 1,78 ir 1994 m. pasiekė patį mažiausią lygį – 1,65. 2001 m. šis rodiklis padidėjo iki 1,9 (G. Pison, 2002). Vokietijoje gimimų skaičius 1970 m. sudarė 1,03, 1975 m. – 1,48, 1995 m. – 1,25 ir 1998 m. – 1,36. Italijoje 1970 m. gimimų skaičius sudarė 2,43; 1975 m. šis rodiklis nukrito iki 2,21; 1980 m. – 1,64; 1985m. – 1,42; 1990 m. – 1,33; 1995 m. – 1,2; nuo tol šis rodiklis stabilizavosi (INED, 2003). 2000 m. gimimų rodiklis Prancūzijoje buvo 1,89, Airijoje – 1,89; Liuksemburge – 1,78; Dalijoje – 1,76; Suomijoje – 1,73, Didžiojoje Britanijoje – 1,74; Belgijoje – 1,75; Švedijoje – 1,54; Portugalijoje – 1,54; Vokietijoje – 1,34; Austrijoje – 1,32; Graikijoje – 1,3; Italijoje – 1,25 ir Ispanijoje – 1,22. (P. Krémer, 2002). W. Lutz, B.C. O’Neill, S. Schwerbov, Europe’s Population at a turning Point, Science, 2003 03 28, vol. 299, Nr. 5615, p. 1991–1992; P. Krémer, 2001, année exceptionelle pour les naissances et les mariages, Le Monde, 2002 02 07, p. 10; G. Pison, La Population de la France en 2001, Population & Sociétés, April 2002, Tabelle 1; INED, Pays développés, indice synthetique de fecondité (nombre moyen d’enfants par femme), derničre mise ą jour, Januar 2003, www.inde.fr/populationen-chiffres.
(17) E. Bursaux, P. Krémer, L’Insee prédit un vieillissement inéluctable de la population dans les prochaines décennies; En 2011, les moins de vingt ans seront moins nombreux que les plus de soixante ans, Le Monde, 2001 03 28, p. 11.
(18) Olandijoje eutanazijos įstatymas buvo priimtas 2001 m. balandžio mėn., o įsigaliojo 2002 m. balandžio 1 d. Labai panašus įstatymas buvo išleistas Belgijoje 2002 05 28. Priešingai negu Olandijoje, Belgijoje neleidžiama eutanazija mažamečiams vaikams. A. de Jong, Les Pays-Bas légalisent l’euthanasie, La Croix, 2000 11 29, p. 9; P. Benkomoun, La législation de l’euthanasie par les Pays-Bas suscite des réactions hostiles. Le Monde, 2001 04 12; A. de Jong, Lex Pays-Bas ouvrent une brčche, 2002 04 03, p. 1,4–5; J. P. Strootbants, La Belgique légalise sous conditions l’euthanasie, Le Monde, 2002 05 18, p. 5.
(19) 1994 11 08 JAV Oregono valstija tapo pirmąja valstija, kurioje įteisinta mediciniškai palydima savižudybė. JAV federalinė vyriausybė stengėsi panaikinti šį įstatymą, tačiau šios pastangos buvo anuliuotos Portlando federalinio teisėjo Roberto Joneso 2002 04 17 sprendimu. A. Alpers, B. Lo, Physician-Assisted Suicide in Oregon, JAMA, 1995 08 09 , vol. 274, Nr. 6, S. 483, 487; W. Booth, Oregon Law On Assiste Suicide Upheld, Washington Post, 2002 04 17; A. Liptak, Judge Blocks U.S. Bid to Ban Suicide Law, The New York Times, 2002 04 18.
(20) V. de Vezins, Quelques verités cachées sur la famille. La structure traditionnelle résiste beaucoup mieux qu’on ne le croit aux évolutions des moeurs, Le Figaro, 2000 05 04; X. Lacroix, Tous les modčles familiaux se valent-ils?, in Hommage ą Mgr. Gérard Eefois, Mélanges de Sciences Religieuses, specialus leidimas, Lille, 2001, p. 217–222, žr. p. 218.
(21) Vaikai, augantys šeimoje su vienu iš gimdytojų, daugiausia su motina, arba vis dažniau tėvams atsisakius gyventi poroje, sudaro daugiau kaip 15 proc. jaunesnių negu 16 m. amžiaus vaikų Didžiojoje Britanijoje, 14 proc. – Suomijoje ir Danijoje, 12 proc. – Airijoje, 10 proc. – Belgijoje ir Vokietijoje, 8–9 proc. – Prancūzijoje, 7 proc. – Olandijoje ir Portugalijoje, 6 proc. – Italijoje ir Ispanijoje ir mažiau kaip 5 proc. – Liuksemburge ir Graikijoje. B. Houchard, La famille, une idée neuve en Europe, Fondation Robert Schuman, Paris 2000, p. 20.
(22) Martine Segalen, Les liens familiaux n’ont jamais eté aussi forts. Il existe aujourd’hui un „nouvel esprit de famille“, fondé sur des liens affectifs, qui respecte l’autonomie de chacun, La Croix, 2002-04-09, p.14.
(23) Idées recues: „La fidélité n’a plus la cote“, Faux: La Croix, 2002-04-09, p. 14.
(24) Popiežiškasis Jono Pauliaus II Santuokos ir šeimos institutas buvo įsteigtas 1982 m. spalio 7 d. apaštališkąja konstitucija Magnum Matrimonii Sacramentum. Institutas teikia teologijos licenciato ir doktorato, taip pat santuokos ir šeimos magistro laipsnius. Institutas įkurtas Popiežiškajame Laterano universitete. Popiežius Jonas Paulius II patvirtino jo statutą 1992 m. lapkričio 21 d., o 1993 m. kovo 17 d. Institutas tapo autonomiškas. Annuario Pontificio 2002, Cittą del Vaticano, p. 1652.
(25) „Maitintis Žodžiu, idant būtume „Žodžio tarnai“ evangelizaciniame darbe, – tai tikrai Bažnyčios prioritetas naujojo tūkstantmečio pradžioje. <…> Daug kartų šiais metais kviečiau imtis naujosios evangelizacijos. Dabar tai kartoju dar sykį, pirmiausia norėdamas pabrėžti, jog privalome atgaivinti savyje pradžios polėkį, leisdamiesi pagaunami apaštališkojo skelbimo po Sekminių įkarščio“. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte, 40.
(26) „Ypatingą dėmesį reikia skirti šeimos pastoracijai, dar būtinesnei tokiu istoriniu momentu kaip mūsų, kai išgyvenama plati ir gili šios pamatinės institucijos krizė. <…> Priešingai, ji [Bažnyčia] privalo stengtis, kad vis tobuliau Evangelijos dvasia ugdomos šeimos įtikinamai parodytų galimybę santuokos, visiškai atitinkančios Dievo planą ir tikruosius žmogaus asmens – sutuoktinių ir pirmiausia daug trapesnių vaikų – poreikius“. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte, 47.
(27) Popiežiškoji šeimos taryba. Lexicon. Termini ambigui e discussi su famiglia, vita e questioni etiche, Edizioni Dehoniane, Bologna, 2003.