Sausio 13-oji nukelia mus į netolimą praeitį prieš trisdešimt metų, primindama skaudžius, bet labai brangius istorijos įvykius. Kai griūvančios sovietinės imperijos vadovai bandė sustabdyti į laisvę kylančią Lietuvą, visa tauta vieningai pakilo ginti savo laisvės. Prieš beginklius, laisvės ištroškusius žmones buvo pasiųsti kariuomenės daliniai. Sausio 13-osios naktį sovietiniams desantininkams šturmuojant televizijos bokštą, buvo nužudyta keturiolika mūsų tautiečių. Prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų susirinkusi minia, laukdama sovietinių tankų, meldėsi ir buvo pasiruošusi naujoms aukoms. Atrodė, kad ir čia bus susidorota su laisvės ištroškusiais žmonėmis. Tačiau tankai sustojo ir, gavę naują įsakymą, pravažiavo pro šalį.
Šiandien galime tik spėlioti, kodėl Kremliaus tankai pravažiavo pro šalį; panašiais atvejais jie negailestingai susidorodavo su laisvės ištroškusiais žmonėmis. Tik prisiminkime nesuskaičiuojamas aukas Budapešte, Prahoje, Afganistane, Čečėnijoje. Vilniuje sovietiniai tankai tarsi atsimušė į nematomą, bet galingą sieną. Stovėjusieji prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų rankose laikė ne kalašnikovus, bet rožinius. Tą dieną, kaip įprasta kiekvieno mėnesio 13-ąją, žmonės Šiluvoje dar karščiau meldėsi už Lietuvos laisvę. Mes tikime, kad anuomet mums laisvę padovanojo dangus. Taikos Karalienė, Švč. Mergelė Marija užstojo savo šalies vaikus.
Baigiantis Antrajam pasauliniam karui sovietinė kariuomenė okupavo Rytų Europą ir Austriją. Šioje šalyje milijonai žmonių kalbėjo rožinį ir atsitiko visai panašiai, kaip Vilniuje – sovietiniai tankai vieną dieną nelauktai paliko Austriją, nors nepaliko kitų Rytų Europos kraštų.
Pokario metais daug kartų mūsų tautiečiai be jokios kaltės buvo tremiami į Sibirą. Netikėtai į sodybos duris pasibelsdavo stribai bei enkavedistai, ir įsakydavo per kelias valandas pasiimti būtiniausius daiktus ir maisto tolimai kelionei. Ano meto tremtys atnešdavo tokių išbandymų, kurių akivaizdoje šiandienės bėdos nublanksta. Ano meto tremtiniai tarp būtiniausių daiktų pasiimdavo nusikabinę nuo sienos Jėzaus ir Dievo Motinos Marijos paveikslus. Kol nespaudžia bėdos, žmogus dažnai mąsto, kad jam užtenka sotaus duonos kąsnio, tačiau išbandymų valandose tas pats žmogus suvokia, kad reikia kažko daugiau už kasdienę duoną – dangaus paramos.
Prisimenu kartą tardytojas mane paklausė, ką norėčiau turėti su savimi kalėjimo kameroje? Paprašiau leisti namiškiams perduoti man Rožinį ir Naująjį Testamentą. Per ilgus kalinimo metus Šventasis Raštas ir Rožinis buvo nemažiau brangūs, kaip kalinio duona.
Sausio 13 – ąją tūkstantinė minia apjuosusi Aukščiausios Tarybos rūmus kalbėjo rožinį ir šią sunkią valandą meldė Dievo globos Lietuvai. Mes, AT rūmuose buvę kunigai, buvome raginami kuo greičiau aukoti Mišias. Ačiū Dievui, tankai neatvažiavo. Ačiū Dievui, kad prie šių rūmų buvę žmonės meldėsi. Tomis dienomis stovėti prie Aukščiausios Tarybos rūmų, kaip ir prie Televizijos bokšto, reikėjo ne tik drąsos, bet ir dangaus pagalbos; malda buvo tiesiog neįkainuojama. Jeigu nebūtų buvę tų besimeldžiančių žmonių, nežinia, ar mes būtume šventę Lietuvos Nepriklausomybės 30-metį.
Šiemet džiaugiamės, minėdami Laisvės gynėjų dienos trisdešimtmetį, tačiau negaliu atsikratyti nerimo, nes daugelis mūsų tautiečių per daug yra įtikėję į pinigą bei gerą gyvenimą ir užmiršę maldą. Neatsitiktinai tiek daug pykčio ir kaltinimų. Akivaizdžiai matome veikiantį demoną, kuris žmones skaldo ir įkvepia pačias destruktyviausias mintis: legalizuoti narkotikus, abortus ir vienalytes santuokas.
Evangelistas Morkus aprašo, kaip Jėzus iš apsėstojo berniuko išvarė demoną. Mokiniai klausė Jėzų: „Kodėl mes negalėjome piktosios dvasios išvaryti?“ Jėzus atsakė: „Ta veislė neišvaroma nieku kitu, tik malda“ (Mk 9,29). Įsidėmėkime šiuos Jėzaus žodžius; mūsų laisvės kelyje jie labai reikalingi.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius