Sekmadienį po Sekminių švenčiame Švč. Trejybės iškilmę apmąstydami sunkiausiai įžvelgiamą Dievo slėpinį, kurį išpažįsta visi krikščionys.
Tikėjimo išpažinime kalbame: „Tikiu į vieną Dievą, visagalį Tėvą, dangaus ir žemės, regimosios ir neregimosios visatos Kūrėją. Tikiu į vieną Viešpatį Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų, prieš visus amžius gimusį iš Tėvo. <…> Tikiu į Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją, kylančią iš Tėvo ir Sūnaus, su Tėvu ir Sūnumi garbinamą ir šlovinamą, kalbėjusią per pranašus.“ Šia malda išpažįstame vieną Triasmenį Dievą.
Mus supa nuostabus pasaulis. Protu suvokiame, kad toks pasaulis negalėjo atsitiktinai atsirasti, bet buvo sukurtas be galo išmintingo ir galingo Kūrėjo. Įvairiose pasaulio religijose aptinkame tikėjimą į Dievą Kūrėją. Vienoje iš pačių seniausių pasaulio religijų – induizme Dievas apibūdinamas trimis žodžiais: būtis, išmintis ir palaima. Dievas yra visatos kūrėjas, begalinė išmintis ir tobula laimė. Visa tai šiek tiek mums primena Švč. Trejybės slėpinį: Tėvas – Kūrėjas, Sūnus – Tėvo Išmintis, Šventoji Dvasia – iš Tėvo ir Sūnaus kylanti Meilė.
Senajame Įstatyme apie Triasmenį Dievą nekalbama; čia pasakojama apie pasaulio sukūrimą ir Dievo veikimą globojant išrinktąją tautą. Anuomet izraelitams, gyvenusiems pagoniškų tautų apsuptyje, buvo didelis pavojus pasiklysti ir garbinti ne vieną, bet daugelį dievų, kaip tai darė pagonys, todėl labai įsakmiai buvo skelbiamas tikėjimas į vieną Dievą – Kūrėją. Dievas, apsireiškęs Mozei ir paliepęs išvesti tautą iš Egipto nelaisvės, pasakė savo vardą: „Aš esu, kurs esu. Šis bus mano vardas per amžius, šiuo vardu manęs šauksis visos kartos“ (Iš 3, 14.15).
Laiške romiečiams apaštalas Paulius yra užrašęs gražius žodžius apie Dievą kaip mūsų Tėvą: „Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: Aba, Tėve! Ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai“ (Rom 8, 15–16). Naujasis Įstatymas į Dievo suvokimą pažėrė naujos šviesos. Į žmonių tarpą atėjo ilgai lauktas Mesijas Jėzus Kristus – Dievo Sūnus: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16).
Jėzus Kristus nebuvo tarsi kitas Dievas; skelbdamas Evangeliją, Jėzus save tapatino su dangiškuoju Tėvu. Vakarienbutyje, atsisveikindamas su mokiniais, Jėzus kalbėjo: „Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje. Tikėkite bent dėl pačių darbų!“ (Jn 14, 11). Jėzus išmokė kreiptis į Dievą malda: „Tėve mūsų, kuris esi danguje!“
Prieš savo kančią Jėzus kalbėjo apie didelius išbandymus, laukiančius jo mokinių, bet drauge pažadėjo atsiųsti Globėją – Šventąją Dvasią: „Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta. Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“ (Jn 14, 16–17.26).
Šis pažadas buvo ištesėtas per Sekmines, kai Šventoji Dvasia nužengė ant Jėzaus mokinių. Šventoji Dvasia nebuvo tarsi trečias Dievas, bet iš Tėvo ir Sūnaus meilės bendrystės kylanti Meilės Dvasia. Mes tikime į vieną Dievą, besireiškiantį trijuose Asmenyse: Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Švč. Trejybė išlieka mūsų protui neįžvelgiamas tikėjimo slėpinys.
Svarbiausias mūsų uždavinys – ne perprasti Švč. Trejybės slėpinį, bet susikurti su ja meilės ryšį. Dangaus Tėvas, mylėdamas žmones, pašaukė mus į gyvenimą. Dievas Sūnus, mus mylėdamas, mirė ant kryžiaus. Šventoji Dvasia, mus mylėdama, veda per gyvenimą ligi laimingos amžinybės.
Mūsų pareiga – atsiliepti į šią Dievo meilę. Mes tai darome, kiek leidžia mūsų silpnumas, laikydamiesi Jėzaus parodyto kelio ir melsdamiesi, ypač kalbėdami maldą: „Garbė Dievui – Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai. Kaip buvo pradžioje, dabar ir visados, ir per amžius.“