Nors nesu skambių STT ikiteisminių tyrimų šalininkas bei visuomet pabrėžiu nekaltumo prezumpcijos svarbą, kaip teisinės ir demokratiškai valdomos valstybės būtiną elementą, tačiau eilę metų viešai besitęsianti vieno privataus namo valstybinėje žemėje statybų istorija yra išskirtinė tuo, kad atskleidžia mūsų teisėsaugos ir kitų valstybinių institucijų bejėgiškumą kovojant su kai kuriose Lietuvos savivaldybėse įsivyravusiu politinio lygmens banditizmu, kuomet viena ar kita politinė grupuotė savo teritorijoje iš esmės valdo visas svarbiausias gyvenimo sferas – nuo eilinės mokyklos sargo priėmimo į darbą klausimo iki visiškos vietos žiniasklaidos kontrolės.
Dabartinės tendencijos vietos savivaldoje aiškiai signalizuoja apie didelius iššūkius demokratijai bei oligarchinių tendencijų vystymąsi Lietuvos miestuose. Remiantis Vyriausios rinkimų komisijos duomenimis, po 2019 metais įvykusių savivaldos rinkimų net septyniolikoje savivaldybių (iš šešiasdešimties) absoliučią daugumą tarybose užsitikrino viena politinė jėga, kas išryškina tarybos mažumos teisių bei nuomonių pliuralizmo savivaldybėse užtikrinimo svarbą, tuo pačiu identifikuoja kitą labai svarbų – sveikos politinės konkurencijos trūkumo regionuose aspektą.
Itin prasta bei selektyvi, politiniais argumentais grįsta savivaldybių administracinė priežiūra (įstatymo viršenybės principo nesilaikymas), svertų-atsvarų mechanizmo savivaldos lygmenyje nebuvimas, vietos valdžios administracinių resursų naudojimas tiek asmeniniams, tiek grupiniams politiniams interesams tenkinti, kitaminčių oponentų persekiojimas, bendruomenės įbauginimas, teisinis nihilizmas ir aibė kitų priežasčių sąlygoja Konstitucijoje teritoriniams administraciniams vienetams laiduojamos savivaldos teisės išsigimimą, kuris – reikia pažymėti – ir toliau sparčiai vystosi.
Esant tokioms aplinkybėms vietos savivaldos stiprinimo nereikėtų tapatinti su savivaldos galių didinimu ir platesnių teisių savivaldai suteikimu. Užvaldytose savivaldybėse tai būtų tolygu vietininkių „cariukų“ galių didinimui. Jau dabar yra tokių pavyzdžių, kuomet savivaldybė kėsinasi net į valstybės konstitucinės santvarkos stabilumą. Lietuvos Konstitucijoje yra numatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, o valdžių padalijimas yra vienas svarbiausių demokratinės valstybės konstitucinių principų, kuris daro įtaką valstybės valdžios organizacijai, jos funkcionavimui ir garantuoja žmogaus teises bei laisves.
Tos pačios garsiosios vadinamojo Vijūnėlės dvaro statybos tapo rimtu išbandymu ne tik teisėsaugos institucijoms, bet ir jaunai Lietuvos demokratijai. Prisiminkime, iki kokios pavojingos ribos buvo prieita, kai dėl vieno neteisėtai pastatyto privataus namo visos savivaldybės tarybos daugumos balsais buvo kreiptasi į Respublikos Vyriausybę su prašymu ieškoti būdų, kaip būtų galima nevykdyti Lietuvos Aukščiausio Teismo neskundžiamų ir įsiteisėjusių sprendimų.
Centrinės valdžios partijos, it Ribentropo-Molotovo paktą, braižydamos įtakos sferų žemėlapį Lietuvos savivaldybėse, privalo suprasti, kad esama situacija yra itin grėsminga ne tik lokaliu – vietos demokratijos ar kriminogeniniu požiūriais, tačiau ir visos valstybės saugumo prasme. Tam tikruose Lietuvos regionuose vietos oligarchai ne tik kad jaučiasi visiškai nebaudžiami, bet ir turi daugiau negu reikalinga administracinius resursus daryti tiesioginę įtaką rinkimams, viešajai nuomonei, o vėliau – ir jų apygardose išrinktiems Seimo nariams, todėl nepakankamas bei lengvabūdiškas dėmesys savivaldybių užvaldymui, ateityje gali sąlygoti labai sunkiai sprendžiamas pasekmes visos valstybės mastu. Šioje vietoje pilietinė visuomenė paprasčiausiai negali likti abejinga.
Straipsnyje yra pateikiama autoriaus – Druskininkų m. savivaldybės tarybos nario, teisės mokslų doktoranto –nuomonė.