Karolis Merkevičius. Vilniaus universiteto rektoriaus Requiem Lietuvai

Spalio 25 d. Vilniaus universiteto (VU) rektorius ponas Rimvydas Petrauskas rėžė kalbą MO muziejuje apie Universitetą ir valstybės strategiją. Mat universitetas yra pakviestas dalyvauti Lietuvos pažangos strategijos „Lietuva 2050“ kūrime.

Nežinau „Lietuvos strategijos 2030“ autorių, bet aišku, kad ją kūrė ne Lietuvos draugai – strategijoje suplanuotas tragiškas Lietuvos likimas. Pagal ją mūsų šalis turi galutinai išsivaikščioti ir tapti globalia Lietuva.

Anot sisteminių valdytojų (Laisvės partija, socdemai ir didžioji dalis TS-LKD), Lietuva yra ten, kur mes esame. Antai, jeigu esi Kinijoje, tai joje su savimi širdyje privalai nešiotis visą Lietuvą. Nors galvoju, kad jeigu Lietuvos nebeliks, tai vargu ar kinai mėgins įžvelgti Lietuvą tavo širdyje. Taip pat manau, kad jeigu M.Bertulis kartu D.Bunkumi nešiojosi savyje Lietuvą, patekę į kalėjimą Zambijoje, vargu ar iškarto susiorientavo, jog atsidūrė ne Lietuvoje. Gal dėl to tokia sudėtinga buvo jų viešnagė šioje šalyje. Keblus dalykas ta globali Lietuva. Neatsitiktinai vos per 3 dešimtmečius ją paliko beveik milijonas piliečių.

Estai mano priešingai. Savo konstitucijoje jie įrašė, kad Estijos valstybės tikslas – išsaugoti estų kalbą ir kultūrą amžiams. Tai reiškia, kad Estijos valstybė turės išlikti amžiams, kitaip nebus kam saugoti estų kalbą ir kultūrą.

Gaila, tokie dalykai tėra „smulkmenos“ mūsų valdžios ir pono rektoriaus galvose. Jo kalba MO muziejuje nebuvo ugninga, bet įsidėmėtina.

Pirmiausia ponas rektorius griežtai atsiribojo nuo valdžios. Priminė, kad universitetai Europoje gimė, kaip laisva dėstytojų bei studentų bendruomenė. Anot rektoriaus, tarp valdžios ir universitetų yra pragmatiška distancija – universitetai yra nepriklausomi, jie netarnauja valdžiai. Tiesa, universitetai iš valdžios tikisi didesnio finansavimo, o valdžia nori, kad universitetai rengtų rinkai reikalingus specialistus. Taigi de facto nėra taip, kad valdžiai visiškai universitetai nerūpėtų, o universitetai valdžią absoliučiai ignoruotų. Ypač šiais laikais, kurie, pasak pono rektoriaus, smarkiai keičiasi.

Jis teigė, kad universiteto mokslininkai yra viešieji asmenys ir visuomenės nuomonės formuotojai, dėl to labai svarbi yra mokslo ir visuomenės jungtis. Kadangi universitetui ne tas pats, kurlink pasuks visuomenė, jis priėmė kvietimą įsitraukti į diskusiją apie valstybės raidos scenarijų.

O scenarijus būtų maždaug toks: Lietuva išlieka atvira šalimi, nes Lietuvos kaip probleminės „pasienio teritorijos“ įvaizdis yra jos ekonominis bei kultūrinis šansas. Kam Lietuva turi būti atvira, tai jau atskiras reikalas. Svarbu, kad joje būtų patogu įsikurti. Nors ponas rektorius nenurodo kam, bet ir taip aišku, kad ne iš emigracijos sugrįžtantiems lietuviams.

Šiai idėjai įgyvendinti, anot pono rektoriaus, būtina inicijuoti reformas Europos Unijoje. Geriausia siūlyti konstitucinę idėją – „daugelio valstybių Respubliką“, t.y. vieningą politinį darinį į išorę su vidine šalių įvairove (kultūrų, kalbų, patirčių). Ponas rektorius nepasakė, kad tokį darinį praeityje jau turėjome ir nebuvome juo labai patenkinti – tai buvusi sovietinių respublikų sąjunga (SSSR), kurioje Lietuva de facto egzistavo, tačiau de jure jos nei tarptautinėje arenoje, nei vidaus politikoje nebuvo. Tai buvo teritorija, kurios administratoriai klusniai vykdė Maskvos nurodymus.

Neabejotina, kad ir šiuo metu sparčiai einama tuo pačiu keliu. Lietuvos miestų viešieji užrašai mažai kuo primena, kad gyvename Lietuvoje. Seimas nuolat mėgina įteisinti asmenvardžių rašymą asmens dokumentuose ne valstybine lietuvių kalba, o kitų tautų kalbomis (kol kas su tuo nesutinka Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narių dauguma, bet pakentėkime, dar ne vakaras).

Tiesa, spalio pradžioje VU paskelbė „Lyčiai jautrios kalbos gaires“, kuriose akademinės bendruomenės nariams pradžiai rekomenduojama keisti tarpusavio bendravimą. „Gairėse“ nurodoma, kad ateityje nebebus dviejų lyčių, kad žmonių spėjimas, remiantis išore (jog yra tik vyras ar moteris), gali būti klaidingas. Jose nurodoma, kad lyčių / giminės skirtumai turi pranykti. Taigi būsimasis daugelio valstybių Respublikos darinys niekuo neprimena jokios vidinės įvairovės.

Į tai jautriai sureagavo žmogaus teisių organizacijos, paskelbusios, kad VU vadovybė ne tik pažemino universiteto akademinę bendruomenę visuomenės akyse, leisdama universitete steigti revoliucinės prievartinio visuomenės pertvarkymo instituciją, bet ir pažeidė universiteto veiklą bei akademinės bendruomenės narių tarpusavio santykius reguliuojančius teisinius ir etinius principus. Nurodė, kad „Gairėse“ akcentuojamų lytiškumo nuostatų nėra nei VU Statute, nei VU Akademinės etikos kodekse, todėl nei ponas rektorius nei jo komanda negalėjo primesti kitiems akademinės bendruomenės nariams savo ideologinių įsitikinimų dėl lyčių ar giminės skirtumų naikinimo.

Beje, „Gaires“ rengė neprofesionalūs, su medicinos, psichologijos, bioetikos ir teisės mokslais nesusiję asmenys (Natalija Arlauskaitė, kuri yra rusų literatūros specialistė, pakeitusi kvalifikaciją į lyčių studijas, kalbininkė Loreta Vaicekauskiene, kalbos specialistas Jurgis Pakeris, norvegų kalbos dėstytojas Vuko Vukoticius ir lytiškumo ugdymo lektorė Akvilė Giniotaitė. Šiai grupelei žmonių „Gairės“ tapo pasipelnymo šaltiniu. Tačiau bėda ta, kad jomis vadovaujantis, universiteto studentams bus prievarta diegiama vienintelė tariamai teisinga politinė genderizmo ideologija, kuri paneigia Vilniaus universiteto misiją.

Žmogaus teisių organizacijos pabrėžė, kad „Gairės“ – tai atviras mėginimas pakirsti pasitikėjimą mokslu ir pačiu Vilniaus universitetu kaip akademine mokslo ir studijų įstaiga, faktiškai jį nublokšti į okupacinio komunistinio ideologinio obskurantizmo laikus, kai genetika buvo laikoma buržuaziniu pseudomokslu, dirbtinai gniaužiant ir stabdant jos plėtrą. Kartu nurodė, kad „Gairėmis“ yra vykdoma precendento neturinti ideologiškai ir politiškai motyvuota intervencija į lietuvių kalbą, siekiant griauti ne tik istoriškai susiklosčiusią jos gramatinę struktūrą, bet keisti net ir jos žodyną, o „Gairių“ nuostatos – tai spaudimas visuomenei, kad ji būtų psichologiškai pasiruošusi savęs sunaikinimui per žmogiškosios gyvybės šaltinio – lyčių skirtumų panaikinimą.

Žmogaus teisių gynėjai pažymėjo, kad šie asmenys (N. Arlauskaitė ir kiti), veikdami prieš lyčių skirtumus, veikia prieš Konstituciją, mokslą, gamtos dėsnius ir sveiką protą, kad „Gairėmis“ mėginama šalies aukštosiose mokyklose administraciniu būdu laužyti ne tik biologinius, lingvistinius, bet ir pačius stabiliausius, visos istorijos išbandytus visuomeninės sistemos formavimo pagrindus.

Iš to darytina išvada, kad ponas rektorius, inicijavęs arba pritaręs revoliucinei ideologinei pertvarkai universitete, negali tvirtinti, jog universitetai yra nepriklausomi ir netarnauja valdžiai. Akivaizdu, kad šiuo atveju VU tarnauja valdžiai ir už jos skirtus pinigus diegia ideologiją, kuri neturi jokio ryšio su mokslu.

Žmogaus teisių organizacijos pasiūlė VU Senatui ir ponui rektoriui:

1. Nedelsiant atšaukti Vilniaus universiteto „Lyčiai jautrios kalbos gaires“.

2. Sudaryti kompetentingą mokslininkų komisiją, į kurią įeitų teisės, filosofijos, psichologijos, medicinos ir kitų mokslų specialistai, „Gairių“ nuostatų atitikčiai šalies Konstitucijai ir VU Statutui įvertinti.

3. Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucijos 9 str. nustato, jog svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai yra sprendžiami referendumu, kviečiame Universiteto vadovybę paviešinti visuomenei Vilniaus universiteto „Lyčiai jautrios kalbos gaires“ rengusių asmenų sąrašą ir šiems asmenims už minėtų „Gairių“ parengimą išmokėtas sumas – asmenų siūlymai naikinti lyčių skirtumus laikytini vienu iš svarbiausių Tautai rūpimų klausimų, ir tai neabejotinai yra viešasis visuomenės interesas.

Jos pakvietė Lietuvos akademinę bendruomenę ryžtingai pasipriešinti mėginimams ideologiniu pagrindu aukštosiose mokyklose suvaržyti mokslo, minties ir sąžinės laisvę.

Todėl kalbėdamas MO muziejuje apie VU dalyvavimą kuriant Lietuvos pažangos strategijos „Lietuva 2050“ ponas rektorius nė nemirksėdamas pūtė miglą į akis klausytojams, aiškiai suvokdamas, jog „strateguotojų“ akyse Lietuva jokios ateities nebeturi. Jiems – tai mirusi šalis arba teritorija, kuri turi būti apgyvendinta atvykstančiais svetimšaliais, kuri, anot pono rektoriaus, turi būti atvira ir joje turi būti patogu įsikurti.

Reikia pažymėti, kad tūkstančiai svetimšalių jau atvyksta, jie laukia čia pat prie Baltarusijos sienos. Ir jiems apgyvendinti Lietuva už 725 mln eurų jau yra nusprendusi nupirkti 40 tūkst. vietų namelius. Kas žino, gal greitai turėsime du Ukmergės dydžio miestus su nelegaliais migrantais.

Susidarė įspūdis, kad MO muziejuje būtent apie tokią probleminę „pasienio teritoriją“ ir šios teritorijos strategiją „Lietuva 2050“ (be lietuvių kalbos ir be Lietuvos valstybės) kalbėjo ponas rektorius, klausdamas „Ar jau mes esame pasiruošę atvykstančius priimti ir išlaikyti?“ Panašu, kad tai jo suteiktas ekonominis ir kultūrinis šansas mums – kartu tai pono rektoriaus Requiem Lietuvai.