Rosita Garškaitė | „Lietuvos žinios“
Vasaros pradžioje lankantis Tanzanijai priklausančiame Zanzibare teko susitikti su vyskupu Augustine’u Ndeliakyama Shao. Nors pokalbis sukosi apie katalikų mažumą musulmoniškame salyne, pats pašnekovas užsiminė apie gegužę Airijoje vykusį referendumą, atvėrusį kelią vienos lyties santuokų įteisinimui.
Vyskupas stebėjosi, kad šitaip balsavo šventųjų vardais pakrikštyti airiai. Anot jo, problema ta, kad jie gavo tik krikščioniškus vardus, tačiau ne mokymą. Nei šv. Augustino, nei šv. Tomo Akviniečio šiais laikais Europoje neskaitoma, nesigilinama į Bažnyčios katekizmą.
– Kodėl mes, europiečiai, taip darome? – apie Bažnyčios mokymo nepaisymą ir nesidomėjimą juo klausiu vyskupo.
Esate materialiai aprūpinti ir manote, kad to gana. Tačiau patenkinti žemiškus poreikius neužtenka, reikalinga ir kita pusė. Žmonės – ir kūniški, ir dvasiški. Jei nesirūpini dvasia, esi kenčiantis asmuo. Stengiesi būti laimingas dėl materialių gėrybių, tačiau esi pats nelaimingiausias žmogus pasaulyje.
Tačiau, kai žmonės supranta prasmės stoką, jie renkasi ne gerai pažįstamas bažnyčias ten, kur gyvena, kurias lankė jų tėvai, o vyksta dvasingumo ieškoti į Rytus.
Vaikai tampa tuo, kuo juos išauklėjame. Jiems augant, tėvas ir motina pasako, kas gerai, o kas blogai. Jei tėvai neperteikia savo atžaloms tikėjimo, etikos, šie persiima kokia nors pasaulėžiūra patys – iš televizoriaus, kompiuterio, iš to, ką matė gatvėje. Vaikai nori tik materialių dalykų, tačiau nežino, kad juos reikia uždirbti. Trejus metus gyvenau Vokietijoje. Ten tėvai niekuomet nepasakodavo savo vaikams apie Antrojo pasaulinio karo metais patirtus žiaurumus, nepriteklius. Ką tai reiškia? Kokį istorinį sąmoningumą jie suteikia savo vaikams nepasakodami apie karo, kurį patys sukėlė, kančias? Nežinodami istorijos vaikai sukels dar vieną pasaulinį karą. Kad ir kokia bjauri, beprotiška praeitis būtų, negali atsisakyti jos perduoti. Tauta be istorijos – žlugusi.
Taip pat ir religija, kurios tėvai neperduoda savo vaikams – merdinti. Nuvykusiam į Europą ar Ameriką man sakydavo: „Vyskupe, per pamokslą nesakykite to ar ano, nes tai tikinčiųjų įpročiai“. Kaip tai? Ar tai teisingi dalykai? Pavyzdžiui, nesirūpinti vaikų religiniu auklėjimu. Jei homilija nepaliečia žmonių, tai kam apskritai pamokslauti? Materialine prasme jie patenkinti, bet viduje kraujuoja. Štai kur problema.
Afrikoje viskas kitaip. Vaikas yra afrikietis, nes pažįsta savo tėvo ir motinos kultūrą. Jis žino, iš kur kilo jo tėvai, bendrauja su plačia šeima. Pats gimiau septynių vaikų šeimoje – puikiai pažįstu savo brolius ir seseris, jie manimi rūpinosi. Aš žinau, kodėl esu krikščionis – buvau taip išmokytas.
Taigi svarbiausias vaidmuo tenka šeimai?
Ar galite įsivaizduoti motiną, perkančią dukrai prezervatyvus, kad ta galėtų miegoti su kuo panorėjusi? Nė viena taip nedarytų. Ji turi pasakyti, kad taip negerai, o dukra, nuėjusi į mokyklą, palygins mamos žodžius su lytinio švietimo pamoka, kur girdėjo, kad esanti laisva, galinti daryti ką nori, tik turinti pasirūpinti apsauga nuo lytiniu keliu plintančių ligų bei nėštumo.
Dabar vaikams tėvai nepasako, kas yra tiesa, gėris. Jie tyli. Tai didžiausia problema. Nesvarbu ar esi katalikas ar musulmonas – yra šeimos vertybės, padorumas, savigarba. Tėvai šia tema nebešneka, užleidžia savo vietą mokytojams.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.