Tiesos.lt be komentarų pristato skaitytojams dviejų autorių tekstus – du skirtingus požiūrius į valdžios smurtą Garliavoje ir pilietinį pasipriešinimą jam.
Liudvika Pociūnienė: Atsitiktinumų virtinė ar tikslingos manipuliacijos?
Alfa.lt
TIESOS – vis dar rašo kreidelėmis ant Daukanto aikštės grindinio ištikimiausių Neringos Venckienės šalininkų būrelis, vis dažniau susilaukiantis praeivių pašaipos, nei pritarimo… Kodėl? Juk tiesos labiausiai reikėtų toje penktus metus besitęsiančioje byloje.
Bėda tik, kad nė vienai į tą mėsmalę įsuktai pusei, regis, nereikia visos tiesos, kiekviena konflikto pusė bevelytų kai ką nutylėti, jau nekalbant apie prokurorus, teisėjus ir policininkus, kurių aplaidumas žmogžudysčių akivaizdoje akis bado, o negrabus Klonio gatvės šturmas, nepriklausomai nuo pasiteisinimų gausos, lieka gėdingu nesusipratimu.
Paradoksalu, bet būtent Drąsius Kedys ir jo šeima patys padarė nebeįmanomą įrodyti pedofilijos faktą – psichologo ekspertizės neatliktos tada, kai turėjo būti atliktos, o tai, ką mėginta vėliau prastumti kaip eksperto išvadą, kelia rimtų abejonių. Jau nekalbant apie tai, kad joks tikrai mylintis tėvas nežalotų savo vaiko likimo, patalpindamas internete tokius vaizdus, kokius patalpino beatodairiškasis kaunietis… Be to, nė viena iš konfliktuojančių pusių nenori prisiminti, kad vaikas, atsidūręs konflikto centre, sugyventas su nepilnamete… Nereikšmingos smulkmenos? Anaiptol…
Dabar teismo procese pasirodę asmenys, kaltinami bendrininkavimu nužudyme, tikriausiai tėra antraeilės figūros, instruktavusios Kedį, kaip pašalinti teisėją Joną Furmanavičių ir pakeliui – Violetą Naruševičienę – tam, kad tai būtų susieta su pedofilijos skandalu, kokio Lietuva dar nebuvo mačiusi. Įdomiausia, kad taip vienu ir tuo pačiu mostu eliminuoti pavojingiausi liudytojai, jei išties esama įtakingų pedofilų tinklo. Atrodo, D. Kedys mažiausiai turėjo būti tuo suinteresuotas. Na, bet būna juk žmonių, stokojančių įžvalgumo ar tiesiog platesnio požiūrio. Gali būti, kad jis suprato šį tą po laiko – ir tada buvo pašalintas pats kaip nereikalingas liudytojas (versija, kad užspringo savo skrandžio turiniu, neatrodo labai įtikinama). Kas pašalino D. Kedį ir Andrių Ūsą, lieka visiškai neaišku. Tai padaryta nepaliekant jokių pėdsakų nei įkalčių, priešingai, nei ankstesnės dvigubos žmogžudystės atveju.
Atrodo, kai kurie teisėsaugos pareigūnai šioje byloje gali sulaukti žymiai rimtesnių kaltinimų, nei aplaidus pareigų vykdymas. Tie, kurie užsiminė apie ginklą nužudymo išvakarėse, turėtų paaiškinti, iš kur tai žinojo ir kodėl nepajudino nė piršto, kad apsaugotų teisėjo gyvybę. Tai, kad dvigubos žmogžudystės tyrimas pradžioje, kaip dabar aiškėja, buvo atliekamas lyg su nugara – irgi turėtų būti paaiškinta.
Turėtų būti paaiškinti visuomenei ir teismų sprendimai – ir paaiškinti žmonių kalba, o ne BK straipsnių numeriais…
Pavyzdžiui, teismas padaro netikėtą išvadą, kad pedofilijos apskritai nebuvo. Viską sugalvojo įtakingieji „Garliavos kunigaikščiai“, kurie dabar gaus, ko nusipelnę ir taškas. Ak, jeigu tik galima būtų čia tašką padėti… Jeigu iš po jo neišlįstų dar riebesnis klaustukas.
Tarkim, pedofilijos tikrai nebuvo. (Sakau, tarkim, nes tai gali būti ir vienas iš daugelio abejotinų teismų sprendimų.) Kam tuomet reikalingas visas tas triukšmas? Viskas dėl teisių į vaiką? Abipusiai paminant to paties vaiko interesus? Kaip beatsakytume į šiuos klausimus, besibylinėjančios pusės abi lygiai nesimpatiškai atrodo – kaip ir beatodairiški vienos ir kitos pusės gynėjai, linkę nutylėti sau nepatogius faktus. Bet ne šios besibylinėjančios pusės čia vaidina pagrindinį vaidmenį. Metodiškai vilkinami ir neadekvatūs procesiniai veiksmai, kai kalbama apie gyvą vaiką, yra faktas, kuriam iki šiol taip pat neturime normalaus paaiškinimo. Pagrindiniai veikiantys asmenys tame vilkinime – ne N. Venckienė ir ne Laimutė Stankūnaitė – abi jos gana paprastos moteriškės, pernelyg paprastos, kad sustrateguotų tokį šou su kulminacija kaip tik per Seimo rinkimų kampaniją. Tegul kaltina mane sąmokslo teorijomis, bet labai gali būti, kad pedofilija (jei, šiuo atveju, ji vis dėlto buvo) pasinaudota būtent dėl to, kad tai mūsų visuomenei yra bene labiausiai piktinantis dalykas, galintis ilgiausiai išlaikyti dėmesį ir turėti įvairiausių visuomeninių pasekmių.
Panašu, kad ir D. Kedys , jei tikrai jis nužudė tuos du žmones, ne pats tai sugalvojo, o buvo įkalbėtas ir profesionaliai (verta tai pabrėžti) pamokytas. Ir – lengvai pasiekiamas, kai prireikė juo atsikratyti. Lygiai taip pat N. Venckienė su teta ne pačios sugalvojo kurti tą partiją… Moteriška intuicija turėjo joms kuždėti, kad mergaitei klausimo politizavimas nepadės, kad atrodys kaip spekuliacija ir atstums daugelį potencialių šalininkų. Ir Vytautas Landsbergis prisimena atkalbinėjęs buvusią teisėją nuo to žingsnio. Bet buvo kitų balsų, kuždančių, kad reikia eiti į Seimą, kad neliečiamybė ten garantuota, kad reikia kovoti… Ar dėl to ir laikyta intrigos įtampa visus tuos metus? Nemanau. Pernelyg stambūs pabūklai, įskaitant žiniasklaidą, tokiam smulkiam tikslui. Atrodo, kad dabar pati N. Venckienė tos intrigos sumanytojams tapo nebereikalinga ir jau turi gelbėtis kaip pati išmano.
Tai kur vis dėlto ašis? Pabandykime susumuoti nuostolius, arba, kitaip tariant, visuomenines pasekmes – gal tuomet bus truputį aiškiau? Pirmiausia buvo efektyviai neutralizuotas judėjimas už teisingumą ir Lietuvos sąrašo idėja. Orientacija į idealus buvo suplakta su orientacija šeimyniniame konflikte. Neatsirado lyderio, kuris galėtų tokią situaciją suvaldyti. Geranoriški ir neabejingi žmonės tam tikru momentu buvo suvedžioti – jų jausmais pasinaudota savanaudiškais tikslais. Rezultatas – smūgis per pilietiškumą, norą darbuotis ne tik už pinigus, padaryti gera kaimynui, per solidarumo jausmą.
Prieš kurį laiką teko kalbėtis su Algirdu Patacku, patekusiu į Seimą su violetine partija. Jis buvo įsitikinęs, kad reikia jau ne tik kalbėti, bet ir kažką daryti – o darydamas gali klysti… Lyg tarp kitko jis pasakė ir apie Nijolę Sadūnaitę – kad ji nėra naivus žmogus, ir puikiai mato, kas ten kartais apie tą „Drąsos kelią“ sukasi, tik nusišalinti, kai jaučia neteisybę, negali… Bet su kokia piktdžiuga pašiepiami tie žmonės, kurie dėl tiesos savo laiku ėjo į kalėjimus ir dabar tiki, kad gina skriaudžiamą vaiką… Vis dėlto paties A. Patacko surašytas disidento dekalogas skelbia – būk atsargus su partijomis…
Kaip tai paveikė bendrą politinę pusiausvyrą – nesiimu spręsti. Terminas „kubiloidas“ gimė būtent violetinėje terpėje. Strateginis kontekstas – kapstymasis iš pasaulinės krizės ir kovos dėl energetinės nepriklausomybės – o tai jau pakankami motyvai mėginti pakišti koją. Priemonių tokiais atvejais nesirenkama. Priekaištai buvusiam premjerui dėl nejautrumo Garliavos šturmo atveju vos nesudraskė TS-LKD. Nors pats Andrius Kubilius viešai tepasakė tą patį, ką ir daugelis galvojo – kad mergaitei geriausia būtų buvę kurį laiką pabūti neutralioje aplinkoje. Aišku, tai buvo nerealu…
Netrukus N. Venckienė tikriausiai iškels visas mūsų teisėsaugos nuodėmes, apie kurias tik turi duomenų, tarptautiniu mastu. Bet tai, kad ji pasislėpė, užuot gynusi savo bylą čia, nedera su jos partijos pavadinimu ir daugeliui žmonių tik sustiprina nepasitikėjimą savo šalies teisingumu apskritai. Nesulaikomai plinta toks bendro pobūdžio nepasitikėjimas, nepaliekantis vilčių, kad padėtį galima kaip nors taisyti… Vietoje to, kad racionaliai nustatytume ligotas vietas teisėsaugoje ir rastume tinkamiausią gydymą.
Taigi, smūgis per pilietiškumą, smūgis per moralinius autoritetus, ir nebeadekvataus nepasitikėjimo teisėsauga eskalavimas – tai tik trys šios intrigos pasekmės (o jų dar galima priskaičiuoti ir daugiau). Bet kažkur visa tai jau girdėta… Ar tik ne pernykštėje VSD ataskaitoje apie informacinio karo pavojus? Taigi. Ataskaitoje visa tai surašyta bendromis frazėmis. O gal iš tų rūmų jau seniai matyti, kas tampo šitos intrigos virveles? Tik informacija teikiama tarsi ypatinga malonė – lyg nebūtų privalu adekvačiai informuoti ir visuomenės, ir atsakingų politikų apie pastebėtas grėsmes. Ar naujienų iš ten ir vėl sulauksime tik po to, kai mums iš jų nebebus jokios naudos, nes visa įmanoma žala šaliai jau bus padaryta?
Informacijos dozavimas eiliniams piliečiams visos šios išsitęsusios istorijos laikotarpiu jau pakankamai žalos padarė. Kai nėra patikimos oficialios informacijos, susidaro pačios palankiausios sąlygos manipuliuoti viešąja nuomone. Todėl teisėtas klausimas, kas ir kokiais tikslais tą informaciją dozuoja?
Nijolė Oželytė: Negarbinga ginti negarbingus
Liudvika neišlaiko išbandymo, kurį sukuria kiekvienam piliečiui ši nusikaltėliškai (ne)tiriama byla.
Labai keista ir gaila, tačiau Ji, kaip ir daugelis savo tikslų turinčių kalbėtojų, neria į tuos vandenis, kuriuose nemoka plaukti. Ji jau žino, ką darė Raimundas Ivanauskas ir jo draugė bei kas nužudė teisėją Joną Furmanavičių kontroliniu šūviu į galvą. Ji ciniškai šleikščią, agresyvią konservatorių retoriką ir niekingus veiksmus (Vilijos Aleknaitės-Abramikienės elgesys) šios dramos dalyvių atžvilgiu vertina kaip adekvačius ir pateisina juos. Ji reikalauja informacijos apie jos mylimos partijos – Tėvynės sąjungos – tyčinius violetinius žlugdytojus. Tarsi nematytų, kad ta partija, springdama nuo savo pačios amoralumo, nuo Manto Adomėno ir, kaip nemiela būtų pripažinti, matyt, rimtų problemų turinčio Algio Ramanausko šlykščiažodžiavimų apie Vytautą Landsbergį, nuo Andriaus Kubiliaus ciniško ekonominio bendradarbiavimo su liberalais, save nustūmė į dar amoralesnę politinę teritoriją nei ta, kurioje tūno savanaudiškumo neslepiantys postkomunistai. Jai neaišku, kad provincialios švogerinės Lietuvos teisėsauga paremta ASMENINIAIS vienas kito dangstymais ir gelbėjimais, nes šiame bare prisidirbusiųjų, darančių asmeninį biznį iš teisingumo yra didžioji dauguma. Jai neaišku, kad jų prisidirbimai, krentantys ant žmonių galvų ir žlugdantys valstybę, nebūtų įmanomi, jei jie, tie iš esmės smulkūs, niekam nežinomi ir nereikšmingi, menkai išprusę, sprendžiant iš jų retorikos, bet teisėsaugos galias savo asmeniniams reikalams naudojantys vėžiniai sistemos dariniai, metastazės, vienas kito neremtų melagingais parodymais, neteisingais sprendimais, atviru sukčiavimu ir atvirai neteisėtais teismo sprendimais.
Begėdžio pliurpalo Gintaro Kryževičiaus „pūlinys“ pasakė daugiau, nei jis sugeba suvokti – dvokiantys lietuviškos teisėsaugos puvėsiai agresyviai supūdo kiekvieną, kuris jiems kelia grėsmę. Jei pedofilija buvo ir mes kada nors sužinosime tų pedofilų pavardes, tikiu, nustėrsime nuo jų smulkumo, nereikšmingumo ir menkystės.
Kokia gi reikšmė to Andriaus Ūso, kas apie jį žinojo iki skandalo? Kursiokai, klasiokai, sugulovai ir giminės. Visi vieni kitus dangsto, nes žino, kad ir jiems kada nors reikės „stogo“. Tai – mirtinas valstybės vėžys, o ne, kaip sako Liudvika, problemikė, kurią štai imsime ir įveiksime, kai tik sužinosime kažkokią mistinę informaciją.
Nėra informacijos, yra nebaudžiamumas, nes baudėjai surišti nusikalstama savitarpio pagalba ir į sistemą tokie priimami, kurie paklūsta nusistovėjusioms žaidimo taisyklėms.
Baisu, kad vienintelė iš Sąjūdžio kilusi partija moraliai žlunga? Baisu. Baisu ir jos tikrajam idėjiniam vadui Vytautui Landsbergiui. Bet jis su savo baimėmis apspjaudytas bendrapartiečių, kuriems valdžia, o ne teisingumo ir Lietuvos meilė liežuvius smailina. Todėl nėra ko jų gailėtis. Kai matai rusišką aferistą ar gudrų Gediminą Kirkilą buvusį komunistą, tai bent žinai, su kuo turi reikalą.
Auga jaunimas, supuvėkai patręš politinį lauką, rasis naujos politinės jėgos, o tos, kurias savanaudžiai užvaldė, – žlugs.
Negarbinga ginti negarbingus.