Pirma. Gabrielis yra Lietuvos pilietis. Lietuvos valstybės institucijos privalo jį ginti visomis įmanomomis priemonėmis. Tokia jų paskirtis, tokia jų prigimtis – ginti ir saugoti valstybės, visuomenės, piliečio interesus. Kitaip tos institucijos su savo neiškalbančiais ir aiškiai nuomonės išdėstyti negalinčiais, tik krepšinį su priešais žaisti teįstengiančiais diplomatais mums nereikalingos.
Antra. Norvegai atlieka eksperimentus su vaikais. Sako: pabandome išauginti kelias kartas be smurto. Ir bando – nekreipdami dėmesio į sulaužytus žmonių likimus, patirtas skriaudas, niekada neišnykstančias traumas ir į begalinį skausmą. Kas gali būti skaudžiau už vaiko atėmimą, pagrobimą? Eksperimentuoti žmonės mėgsta: bolševikai komunizmą statė, Šiaurės Korėja savo santvarką sugalvojo, Putinas kažkokį naują rusų pasaulį stato. Šie eksperimentai jokios naudos neduoda, tik milijonus žmonių į kapus nuvaro.
Trečia. Neįsivaizduoju didesnės vaikui traumos, kaip atplėšti jį nuo motinos rankų. Patirta trauma pasilieka visam gyvenimui. Atsikeli ryte ir jauti skausmą bei bejėgiškumą – ir taip visą gyvenimą. Kas gali būti skaudžiau už vaiko atėmimą, pagrobimą? Atplėštas nuo šeimos vaikutis užauga su skausmu ir didele žaizda širdyje, kuri niekada neužgyja. Koks jis žmogus! Abejingas, šaltas, be emocijų ir aistros. Tikras robotas.
Ketvirta. Savo vaikais reikia rūpintis. Jų mušti nevalia. Prie jų gerti ir ūžti kelias paras iš eilės yra nepriimtina ir smerktina. Tėvai, kuriems nerūpi vaikai, kuriems tik rūpi jų egoistinių (gyvuliškų) poreikių (prilakti, priėsti, pasidulkinti, jei dar pajėgus ir vėl viską ratuku) tenkinimas yra ne tėvai. Iš jų reikia atiminėti vaikus ir vežti juos į…
Penkta. Kur? Į Švėkšną? Ten, kur iškrypėliai lankosi ir juos prievartauja. Ten, kur žinomas vaikų psichologas teigia, kad žinojo apie nusikaltimus, prievartavimus, gėrimus ir kitas negeroves, tačiau tylėjo, nes negalėjau atskleisti konfidencialios informacijos. Pasirodo, kad nusikaltimai, vykę Švėkšnoje yra įslaptinti ir pavadinti konfidencialia informacija, kurios niekam nevalia atskleisti. Tai kodėl reikia ją slėpti ir slėpti taip stipriai, kad niekas nežinotų ir niekas nieko nedarytų ir nesiimtų gelbėti vaikų? Gal reikia slėpti iškrypėlius, tokius įtakingus, kad gali ir psichologui, ir kitiems Švėkšnos gyventojams kaip mat sugadinti gyvenimus?
Liūdna gyventi šalyje, kurioje valstybė negina savo piliečių, kurioje valstybė negina ir nesaugo savo visuomenės interesų, kurioje nusikaltimai prieš vaikus yra įslaptinti ir netiriami, kurioje konfidencialumas (slaptumas) tampa didžiausia valstybės vertybe.