Kastytis Braziulis. Ar gyvename autoritarinėje valstybėje?

Siūlau įvertinti padėtį šalyje pagal apačioje esančius kriterijus ir atsakyti į klausimą: „Ar gyvename autoritarinėje valstybėje?“

Kiekvieną kriterijų vertinkite balais nuo 0 – nėra nei kvapo autoritarinio režimo, 10 – autokratinis režimas klesti.

Įvertinsiu ir aš.

Autoritarinė valstybė – valstybės valdymo forma, kai aukščiausią valdžią turi vienas asmuo, kuris remiasi visišku pavaldinių paklusnumu. Autoritarinėje valstybėje arba visiškai nėra rinkimų arba jie yra imituojami. Valstybę valdo vienas žmogus. Jis formuoja valstybės vystymosi programą. Jis skiria ministrus ir juos atšaukia. Jo valdymas remiasi jėgos struktūromis.

Autoritarinės valstybės valdymo bruožai:

Nevyksta reguliarūs ir laisvi rinkimai.

Mūsų valstybėje vyksta reguliarūs ir laisvi rinkimai.

Tačiau kartais rinkimų metu bandoma manipuliuoti rinkėjais. Ypatingai tai matėsi šalies prezidento rinkimų metu, kai vienas po kito, galėję būti stiprūs kandidatai, atsisakė kandidatuoti arba kandidatavo nedalyvaudami rinkiminėje kampanijoje. (6)

Suvaržomos piliečių politinės teisės.

Oficialiai niekas nevaržo mūsų piliečių teisių.

Tačiau neoficialiai aktyvus visuomenės veikėjas gali nukentėti nuo valdžios, nuo jos valdomų teisėsaugos struktūrų. Lietuvos teismai teisė Lietuvos Kovo 11-osios Akto signatarus B.Genzelį, A.Ozolą, A.Medalinską už prie Seimo surengtą renginį, kuris buvo skirtas šalies parlamentarizmui paremti, kuriame Seimas buvo raginamas ginti konstitucinę santvarką. Už Vaikų gynimo dienos minėjimą prie VSD nubaustas D.Kuolys. Teisėsauga nedavė ramybės ir stengėsi įbauginti nuolatinius „Tie-SOS!“ akcijų dalyvius. Taip pat reikėtų prisiminti Garliavos įvykius, kai bijodami žmonių, mergaitės „išlaisvinti“ atvyko net 250 iki dantų ginkluotų policininkų. (4)

Ribojama arba draudžiama politinių organizacijų ir partijų veikla.

Nėra draudžiama politinių partijų veikla. Jei turi noro, tai kurk kiek tik nori partijų.

Tačiau Lietuvos įstatymai labai apsunkina naujų politinių partijų atsiradimą ir jau esamų nedidelių partijų veiklą. Įstatymais yra draudžiama finansuoti partijas ir jų veiklą juridiniams asmenis. Partijos, kurios savo narius turi Seime, finansavimą gauna iš valstybės biudžeto. Kuo daugiau Seimo narių turi partija, tuo daugiau milijonų ji gauna. O jei neturi nė vieno Seimo nario, tai nieko ir negauni. (3)

Cenzūruojama spauda ir kitos visuomenės informavimo priemonės.

Oficialios cenzūros Lietuvoje nėra.

Tačiau įstatymais yra stipriai apribota žiniasklaidos veikla. Jeigu Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija leidinį priskyrė profesinės etikos nesilaikančių viešosios informacijos rengėjų kategorijai, leidėjas praranda teises į mokestines lengvatas, į valstybės dotacijas, taip pat praranda teises dalyvauti valstybės įmonių bei institucijų organizuojamuose konkursuose. Faktiškai komisijos sprendimas gali finansiškai sužlugdyti net patį stipriausią leidinį.

Yra dar vienas įrankis žiniasklaidos priemonėms valdyti. Valstybės įmonės sudaro sutartis tiesiogiai ar per viešųjų ryšių agentūras tik su tomis žiniasklaidos priemonėmis, kurios elgiasi ir rašo „teisingai“. Lietuva maža šalis, valstybių įmonių kontraktai dideli ir leidžia naujienų portalams ar televizijoms išsilaikyti rinkoje. Būsi negeras valdžiai, kentėsi arba bankrutuosi.

Yra žinoma faktų apie žurnalistų persekiojimus. Šį įvykį prieš keletą metų bandė ištirti Lietuvos Respublikos Seimo operatyvinės veiklos kontrolės komisija. Atsimušė į sieną. Niekas su ja nebendravo ir visos informacijos neteikė. Tačiau buvo patvirtintas žurnalistų sekimo faktas. Manoma, kad žurnalistus sekė dėl to, jog jie kritikavo Prezidentūra ir jos įtakoje esančias jėgos struktūras. Taip pat tarp žurnalistų sklando kalbos, ir, tikriausiai, jos turi realų pagrindą, kad kai kurių portalų ir laikraščių vadovai buvo atleisti iš darbo reikalaujant Prezidentūrai. Niekaip kitaip negali šio fakto pavadinti, kaip cenzūra. (4) Gelbsti socialiniai tinklai ir mažyčiai naujienų portalai.

Silpna visuomenės arba jos atstovų (parlamentarų) valstybės institucijų kontrolė.

Visuomenė kontroliuoti gali tik per rinkimus. Tuo metu ji gali išsakyti savo valią, t.y. balsuoti už vieną ar kitą atstovą. Kitas visuomenės kontrolės būdas, kuris turėtų būti vykdomas per įvairias visuomenines organizacijas, žurnalistus, spaudą, yra silpnas. Visuomenės, žurnalistų iškelti korupciniai faktai, netvarka valdžios institucijose dažniausiai nesulaukia jokio atgarsio ir valdžios institucijos į juos nereaguoja, išskyrus atvejus, kai konkrečius faktus apie konkrečius asmenis iškelia valdžios žmonės. Tuomet įsijungia visagalis teisėsaugos, įvairių prižiūrėtojų bei kontrolierių ir moralistų su dvaro žurnalistais mechanizmas ir pervažiuoja žmogelį skersai ir išilgai, kad maža nepasirodytų. Prieš valdžią burnoti nevalia, nes be duonos kąsnio liksi.

Parlamentas ir parlamentarai jau daugelį metų sistemingai yra menkinami ir juodinami. Dažniausiai yra dėl ko, tačiau patys juodintojai niekuo nesiskiria nuo parlamentarų, o kartais yra net blogesni ir didesni korupcininkai. Parlamentas yra praradęs savo galias ir kalbėti apie jo atliekamos valstybė įstaigų ar įmonių veiklos kontrolę yra beprasmiška, nes valdininkas ar valstybės įmonės vadovas nesibijo parlamento pasiųsti ant trijų raidžių. Neduosime jums informacijos, ir taškas. Kalba baigta. (3)

Valstybės valdymas remiasi jėgos struktūromis.

Lietuvos Respublikos Prezidentė valdo jėgos struktūras. Nuo jos priklauso vadovų ir jų pavaduotojų likimai. Teisėsaugos struktūros gauna užduotis ir atsiskaito jai. Manau, kad apie jėgos struktūrų „siautėjimus“ žino visi. Nėra ko gaišti laiko dar kartą juos aprašant. (0)

Gavau 3,3333.

Mano vertinimu, gyvename daugiau autoritarinėje nei demokratinėje valstybėje.

kastytisbraziulis.lt