Alfa.lt
Kiekvienas iš mūsų mokame duoklę Rusijai ir, anot mūsų prezidentės, finansuojame Kremliaus karinę agresiją Europoje.
„Būtent „Lukoil“ pinigais finansuojama Kremliaus karinė agresija Europoje. Tie, kas pasiūlė pataisas, pasirengę finansuoti tankus, kurie gali atsirasti prie mūsų sienų arba jau yra prie mūsų sienos,“ – teigė mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė.
„Lietuva turi kovoti už sąžiningą konkurenciją. Kai kurie Seimo nariai užmiršo, kad tai naudinga visai Lietuvai, mūsų ateičiai, o šiuo metu remti stambios Rusijos įmonės interesus yra praktiškai veikti prieš Lietuvos nacionalinį saugumą,“ – pridūrė prezidentė.
Ji yra teisi. Ji yra visiškai teisi teigdama, kad „remti stambios Rusijos įmonės interesus yra praktiškai veikti prieš Lietuvos nacionalinį saugumą“. Pritariu mūsų prezidentei visu šimtu procentu. O kas galėtų prieštarauti? Tik Lietuvos priešas, daugiau niekas.
Tačiau pažiūrėkime į šią problemą – stambių Rusijos įmonių rėmimą – rimčiau, giliau, atidžiau ir be reklaminio popso. Pažiūrėkime, kokie yra mūsų valdžios realūs veiksmai, o ne realūs žodžiai.
2012 metais, rudenį baigiantis Seimo kadencijai, konservatoriai kartu su savo partneriais Seime panaikino saugiklį, kuris saugojo mus ir mūsų valstybės nacionalinio saugumo interesus nuo pasikėsinimo, kenkimo ir kitokių žalos darymo būdų. Lietuvos Respublikos Strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir renginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymo nuostata, kuri saugojo mus, buvo atšaukta ir panaikinta. Šios buvusios įstatymo nuostatos esmė – tai, kad jei kokia nors kompanija (tarptautinė, rusiška, teroristinė ar susijusi su banditais) nori tiekti žaliavas mūsų strateginiam objektui arba nori tiekti reikalingas šiam objektui technologijas, arba nori atlikti objekte darbus, turi būti patikrinta valstybės kompetentingų institucijų. Šios institucijos turi nustatyti, ar bendrovė yra patikima, ar ji atitinka nacionalinio saugumo interesus, ar jiems nepakenks ir visokeriopai nekenks. Tik po kompetentingų institucijų pateiktos išvados yra priimamas galutinis sprendimas, leisti bendrovei dalyvauti konkurse ar ne.
Ši nuostata buvo panaikinta, remiantis tuo, kad ji perteklinė, kad ji trukdo dirbti, kad ji vilkina darbus ir apriboja bendrovių veiklą. Veikėjai, kurie inicijavo šios nuostatos atšaukimą, tvirtino, kad ši nuostata yra ne saugiklis, o grėsmė nacionaliniam saugumui ir jo interesams.
Mūsų Ignalinos atominę elektrinę uždarinėja mūsų didžiausias konkurentas – Rusijos atominis milžinas „Rosatom“. Jo dukterinė kompanija „Nukem Technologies“ išsijuosusi dirba Visagine. Rusijos valstybinė korporacija „Rosatom“ su branduoliniais projektais dirba visame pasaulyje. Ji nuolat kovoja dėl atominės rinkos. Konkurentų daug nėra, tačiau visi jie – labai stiprūs ir galingi. Na, o mūsų valdžia tuo pačiu metu nori Rusijos pašonėje pastatyti naują atominę elektrinę, perimti dalį tarptautinės rinkos iš Rusijos „Rosatomo“, tačiau samdo tą patį „Rosatomą“ uždaryti mūsų seną Ignalinos atominę elektrinę. Mano giliu įsitikinimu, didesnės nesąmonės negali sugalvoti.
Kokį turime rezultatą? Praėjusią savaitę Ignalinos atominės elektrinės generalinis direktorius pranešė, kad elektrinės uždarymas pratęsiamas dar devyneriems metams (iki 2038 m.), o uždarymo kaina išauga iki 9 mlrd. litų. Direktorius nurodė, kad pagrindinė priežastis projekto brangimui – darbų vilkinimas. Premjeras Algirdas Butkevičius pridėjo, kad beveik ketverius metus jokie darbai nevyko, tik diskusijos ir ginčai.
Mūsų žmonės, gyvendami skurde, nelabai supranta, ką reiškia milijardas ar milijardai. Jiems tai – mistiniai žodžiai ir ne daugiau. Jiems noriu pasakyti, kad jie visi iš savo ir taip skurdžios kišenės papildomai dar devynerius metus maitins tą pačią Rusiją, jos kompaniją, mūsų politikus ir biurokratus bei visus kitus, kurie yra susiję su šiuo projektu.
„Klaipėdos nafta“ yra strateginis ir labai svarbus objektas mūsų valstybei. Į jo veiklą, valdymą tvirtai kojas įkėlė ir jau jas apšilo Rusijos strateginė naftos kompanija „Lukoil“. Būtent šią kompaniją mūsų prezidentė priskyrė prie tų bendrovių, kurios finansuoja karą Europoje.
2012 metais rudenį, baigiantis konservatorių kadencijai, „Lukoil“ kompanijos dukterinė bendrovė „Litasco S. A.“ sudarė sutartį su įmone „Klaipėdos nafta“ ir iš jos išsinuomojo talpas. Faktiškai „Lukoil“ perėmė „Klaipėdos naftos“ verslą. Yra bendrovė, yra administracija, yra specialios talpos naftos produktams, yra naftos produktų terminalas. Tačiau verslą Lietuvos strateginiame objekte vykdo ne lietuviai, o Rusijos, kuri užsuko „Mažeikių naftai“ naftos kranelius ir paliko rūdyti vamzdžius, naftos kompanija „Lukoil“. Ji daro verslą, uždirba didelius pinigus ir, pasak mūsų prezidentės, perka tankus Rusijos kariuomenei, kuri jau stovi šalia mūsų sienos ir yra pasirengusi pulti. Šiais metais sutartis su „Litasco S.A.“ kompanija buvo pratęsta. Socialdemokratų partijos vadovai pradžioje kėlė balsą, aiškino, kad tai yra blogai, tačiau vėliau, matyt, gavę per snapą nuo prezidentės, nutilo, nuleido galvutes ir tyliai pritarė sutarties pratęsimui.
Kokį rezultatą turime? Buvęs bendrovės „Klaipėdos nafta“ vadovas Rokas Masiulis tvirtina, kad bendrovė gauna pajamas ir yra labai patenkinta. Jį galima suprasti. Daryti nieko nereikia, o pinigų bendrovės darbuotojams, atlyginimams ir mokesčiams, valstybei sumokėti yra. Tačiau pavojaus varpais pradėjo skambinti „Lietuvos geležinkeliai“ ir Klaipėdos jūrų uostas. Jie teigia, kad praranda krovinius, patiria didelių nuostolių. Pavojaus varpais taip pat skambina Lietuvos ir Baltarusijos verslininkai. Jie teigia, kad patiria didelių nuostolių. Anksčiau jie savo krovinius kreipdavo į „Klaipėdos naftą“, šiuo metu nukreipia į kitus kitų valstybių jūsų uostus. Tai reikalauja nemenkų papildomų išlaidų. Pati bendrovė „Klaipėdos nafta“, nežiūrint į jos vadovų begalinį džiaugsmą, taip pat patiria nuostolių, jos akcijos biržoje krito beveik trečdaliu.
Apie tai, kad Rusijos milžinas „Gazprom“ su savo satelite „Dujotekana“ Lietuvoje buvo tvirtai įleidęs šaknis, prirašyta kalnai straipsnių ir straipsnelių, atlikta begalė tyrimų. Europos Sąjungos dėka šis milžinas yra priverstas po truputį trauktis iš savo įtvirtinimų, tačiau tai nereiškia, kad jis yra pasirengęs pasitraukti ir palikti mus visiems laikams.
Kokį turime rezultatą? Kam jis naudingas? Stambi Rusijos įmonė „Gazprom“ iš Lietuvos 2004 metais nupirko „AB Lietuvos dujos“ 34 proc. akcijų paketą už 100 mln. litų. 2014 metais „Gazprom“ savo akcijas pardavė Lietuvai atgal už 417 mln. litų. Per visą šį laikotarpį stambi Rusijos kompanija gavo 255,5 mln. dividendų. Kiek „Gazpromas“ uždirbo pardavinėdamas dujas Lietuvai, neskaičiuosiu, nes tai yra fantastinė suma, siekianti milijardus. Mes, Lietuviai, kurie gyvename šalia Rusijos, už dujas mokėjome didžiausią kainą Europos Sąjungoje. Manau, vien tik šio pasakymo turėtų pakakti, kad suprastume, kam buvo naudingas „Gazpromo“ pasivaikščiojimas po Lietuvos pievas ir miškus.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.
