Alfa.lt
Neseniai spaudoje skaičiau, kad Seimo nariai labai nustebę, jog kriminalinės žvalgybos institucijų darbuotojai skirtingai traktuoja Kriminalinės žvalgybos įstatymo nuostatas. Jie skirtingai interpretuoja sąvoką privatus asmens gyvenimas. Jie skirtingai supranta įstatymo nuostatas, kuriose kalbama apie žmogaus teisių ir laisvių apsaugą vykdant kriminalinę žvalgybą.
Pabandžiau grįžti į senus laikus ir save įsivaizduoti pareigūnu, kuris griežtai vadovaujasi politikų priimtais įstatymų reikalavimais. Užbėgdamas už akių, turiu atvirai pasakyti, kad įstatymo nuostatos mane nuvedė į gilią aklavietę, iš kurios neradau išėjimo.
Paimkime Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 7 dalies nuostatas, kuriose kalbama apie žmogaus teisių ir laisvių apsaugą vykdant kriminalinę žvalgybą. Įsivaizduokite, kad jūs esate kriminalinės žvalgybos institucijos pareigūnas.
Jūs gavote informaciją apie galimai vykdomą nusikalstamą veiklą. Jūs, gavę savo vadovų leidimus, pradedate kriminalinės žvalgybos tyrimą. Gaunate reikalingus teismo leidimus klausytis tyrimo objekto, kurį įtariate darant nusikaltimą, pokalbių telefonu, skaityti objekto rašomus ir gaunamus laiškus, stebėti jo veiksmus kompiuteryje, fiziškai sekti ir rinkti apie jį informaciją.
Informaciją apie asmens veiklą renkate mėnesį, pusę metų, dvejus metus (sunku protu suvokti, tačiau taip pasitaiko) ir pagaliau nustatote, kad asmuo nedaro nusikaltimų, kad jūsų gauta pirminė informacija, kurios pagrindu pradėjote tyrimą ir dvejus metus sekėte žmogų, nepasitvirtino.
Ką darote toliau?
Kaip normalus, sąžiningas ir pareigingas pareigūnas, jūs atsiverčiate Kriminalinės žvalgybos įstatymą, susirandate 5 straipsnio 7 dalį ir skaitote:
„Kriminalinės žvalgybos metu ar pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą nustačius, kad gauta kriminalinės žvalgybos informacija apie kriminalinės žvalgybos objektą nepasitvirtino arba kad kriminalinės žvalgybos uždaviniai nebus įgyvendinti, informacijos apie kriminalinės žvalgybos objektą rinkimas turi būti nedelsiant sustabdomas, o surinkta informacija sunaikinama.“
Perskaitėte ir viską supratote. Pirmas sakinys yra aiškus ir konkretus. Jūs žinote, kaip elgtis. Reikia nedelsiant nutraukti tyrimą ir sunaikinti visą apie asmenį surinktą informaciją.
Jūs parengiate reikalingus dokumentus ir einate pas savo tiesioginį viršininką (šis žodis tinka geriau nei vadovas) prašyti leidimo sunaikinti surinktą informaciją, nes žmogus nedaro nusikaltimų, nes reikia saugoti jo teises ir laisves.
Tačiau viršininkas, kuris yra daugiau patyręs, jums paaiškina, kad įstatymo straipsnį reikia perskaityti iki galo ir tik tada priimti sprendimą. Taigi jūs kartu su viršininku skaitote įstatymo 5 straipsnio 7 dalies antrą sakinį:
„Jeigu pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą kriminalinės žvalgybos informacija apie kriminalinės žvalgybos objektą nebuvo panaudota šio įstatymo 19 straipsnyje nustatyta tvarka, kriminalinės žvalgybos tyrimo metu surinkta informacija apie privatų asmens gyvenimą per 3 mėnesius turi būti sunaikinama.“
Skaitote vieną kartą, skaitote antrą kartą. Skaitote iš dešinės, pabandote iš kairės. Pasiimate popieriaus lapą, braižote ir bandote suprasti, ką jums nori pasakyti du vienas kitam prieštaraujantys to paties įstatymo sakiniai.
Iki antro sakinio viskas buvo aišku. Yra galimi du sprendimo būdai:
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.
