Pabėgėliai yra bene pagrindinė šios dienos, šios savaitės, šio mėnesio tema. Manau, kad ji tokia liks dar labai ilgą laiką. Ar žinote kas mane labiausiai jaudina?
Ogi tai, kad mūsų politikai nesirengia spręsti problemos iš esmės. Jie ginčijasi, diskutuoja ir lenktyniauja tarpusavyje, kiek pabėgėlių privalo priimti Lietuva: ar 200, ar 500, ar 50 000. Jie važinėja į Briuselį, po Lietuvą, apžiūrinėja pastatus, teritorijas, skaičiuoja pinigus ir visuomenei vis pateikia skirtingus skaičius.
Mane dar labiau jaudina tai, kad mūsų politikai neturi jokios įtakos sprendžiant šį klausimą. Jie net dėl skaičiaus negali priimti galutinio sprendimo. Kaip pasakys jiems iš Briuselio, taip jie padarys. Kokį skaičių nuleis, tokį nuolankiai priims. Grįžę į Lietuvą pristatys kaip didelę pergalę, nes galėjo būti blogiau… Visi pasidžiaugsime ir užmiršime. Apgailėtina padėtis. Neturėjimas savo požiūrio, savo interesų nesupratimas ir negebėjimas jų apginti yra blogiau nei apgailėtina.
Tačiau šiandien ne apie politikus ir jų bestuburiškumą noriu pakalbėti. Noriu pateikti savo pasiūlymą ką daryti, kaip elgtis su pabėgėliais.
Pirma, reikia aiškiai skirti sąvokas. Pabėgėlis – tas, kuris prieš savo valią yra priverstas palikti savo gimtuosius namus ir bėgti nuo mirties, nuo žūties, nuo susidorojimo su juo, jo šeima, vaikais ir tėvais. Keista, pabėgėlių tarpe nelabai matau šeimų. Daugiausia matau jaunus, stiprius ir gerai išsilaikiusius vyrus.
Emigrantas – tas, kuris savo valia persikrausto gyventi į kitą šalį dėl įvairių priežasčių: politinių, ekonominių, kultūrinių ar asmeninių. Yra tūkstančiai priežasčių, dėl kurių žmogus palieka savo gimtuosius namus.
Nusikaltėlis – tas, kuris naudojasi susiklosčiusia situacija savo nusikaltimams daryti. Aukšto lygio nusikaltėliai yra neeilinių gabumų, drąsumo, ryžtingumo bei žiaurumo žmonės. Jie greitai perpranta situaciją ir ja sugeba pasinaudoti. Jie patys gali sukelti įvairias situacijas ir jomis puikiai pasinaudoti. Nereikia jų nuvertinti ir užmerkti akis, lyg jų nėra arba jie yra menkaverčiai.
Antra, pabėgėliai, kad ir kaip juos mylėtų ir garbintų bažnyčia ir politikai, atbėgdami pas mus kelia grėsmę mūsų saugumui ir gerovei. Kartu su pabėgėliais į Vakarų šalis atbėgs įvairių teroristinių grupuočių nariai, kurie tikrai žinos, ką ir kaip daryti. Artimoje ateityje galime susidurti ne su „vienišais vilkais“, o su ištisais jų pulkais.
Pabėgėliai yra įvairių ligų nešiotojai. Mes vykdami į svetimas šalis skiepijamės, atidžiai žiūrime, kad nesusirgtume, kad tik nenuneštume jiems kokių nors bacilų ar patys jų neparsineštume. Juos būtina tikrinti, o tai po to nespėsime vaistų gaminti, kad išgydytumėme savo vaikus ir tėvus.
Pabėgėliai praėjo pragarą. Pabėgėliai matė artimųjų žudynes, mirtis, o gal net ir patys žudė. Jie yra psichologiškai sužeisti žmonės, dažniausiai jau turintys gana rimtų asmenybės sutrikimų. Jiems reikalinga psichologinė pagalba. Jos negavę savo veiksmais jie gali kelti grėsmę piliečių saugumui.
Trečia, ką daryti su pabėgėliais? Yra keli variantai. Pateiksiu juos visus ir pasakysiu, kuris, mano manymu, yra geriausias.
Pirmasis variantas. Į pabėgėlius, priartėjusius prie valstybės sienos, reikia šaudyti, skandinti jų laivus jūroje. Perspėti ir jokiu būdu neleisti jiems pažeidinėti mūsų įstatymų, neteisėtai kirsti valstybės sienos. Įstatymas yra įstatymas ir negali būti jokių išlygų. Pabandykite jūs, pavyzdžiui, kirsti Lietuvos ir Baltarusijos sieną, o kai jau jus identifikuos, bėgti nuo pasieniečių – greičiausiai būsite nušautas, ir niekas taip apsisprendusių pasieniečių nekaltins, nes tokia yra tvarka, tokie yra įstatymai. Demokratija yra įstatymų tvarka ir visi prieš šiuos įstatymus yra lygūs, net pabėgėliai.
Antrasis variantas. Leisti pabėgėliams bėgti į mūsų šalis ten, kur jie nori. Tegu bėga, tegu braunasi. Neškime jiems maisto, vaistų, gėrimų, tai kas juos išmes su didele panieka ir neapykanta veide. Priimkime pabėgėlius į savo namus. Užleiskime jiems savo miegamuosius, vaikų kambarius, butus, sodus ir miško namelius. Apgyvendinkime juos Turniškėse, o gal net leiskime jiems pavadovauti šaliai. Žodžiu, garbinkime juos, sudarykime jiems kuo geresnes sąlygas gyventi, rūpinkimės jais, maitinkime juos ir elkimės taip, kad tik jiems įtiktume. Yra ir toks kelias ir, kiek suprantu, jis jau yra įgyvendinamas.
Trečiasis variantas. Mes visi esame žmonės. Yra žmogiška ištiesti pagalbos ranką žmogui, kuris kenčia, kuris skursta, kuris bėga nuo kankinimų ir mirties. Tai žmogiška, tai europietiška, taip privalome elgtis. Siūlau tokią ranką ištiesti. Tačiau tai daryti ne apsvaigusia iš laimės galva, o racionaliai ir, sakyčiau, griežtai vadovaujantis demokratijos principais ir, be abejo, morale.
Aš siūlau įkurti pabėgėlių stovyklas. Praėjusią savaitę apie tai jau rašiau savo Veidaknygės paskyroje. Sulaukiau įvairių nuomonių, tačiau ir palaikymo.
Taigi siūlymas vertas diskusijos. Visi pabėgėliai prie valstybės sienos būtų stabdomi, sodinami į transporto priemones ir vežami į stovyklas, kur jie būtų registruojami, apgyvendinami, jiems būtų suteikta visa reikiama pagalba ir priežiūra.
Pabėgėlių stovyklos reikalingos dėl šių priežasčių:
• Kiekvienas pabėgėlis būtų patikrintas, kas jis toks yra, iš kur jis yra ir dėl ko jis atsirado čia. Šalių slaptosioms tarnyboms nėra sudėtinga nustatyti asmenis, kurie yra susiję su teroristų ar nusikalstamomis grupuotėmis. Šiais interneto laikais, kai kiekvienas pabėgėlis rankose turi langą į pasaulį ir jame aktyviai veikia, labai greitai galima nustatyti, kas jis toks yra ir kuom jis kvėpuoja. Nustačius tokį asmenį, būtina jį apklausti, o išsiaiškinus, kad jis dar nieko nusikalstama neįvykdė, per jūrą išsiųsti atgal į gimtuosius kraštus.
• Kiekvienas pabėgėlis bus patikrintas ir nustatyta, ar jis tikrai yra pabėgėlis. Gal jis tiesiog naudojasi puikia proga pagerinti savo gyvenimo sąlygas Vakarų šalyse apeidamas įstatymus ir apsimesdamas pabėgėliu. Identifikavus tokius asmenis per jūrą grąžinti juos į jų gimtuosius namus.
• Kiekvienas pabėgėlis turi būti medikų apžiūrėtas ir patikrintas tam, kad neplistų ligos, virusai ir visokios bacilos.
• Pabėgėliai, stiprūs vyrai, kiekvienos dienos rytą būtų vežami į įvairius darbus, kur jie pagerintų juos priėmusios bendruomenės gyvenimo lygį. Jie valytų parkus, miškus, kelius, padėtų statyti namus ir taip toliau, ir panašiai. Dirbdami ir prisidėdami prie gerovės kūrimo jie nors truputį kompensuotų tai, ką jiems suteikė Vakarų pasaulio žmonės.
• Stovyklose būtų lengviau kontroliuoti ir prižiūrėti pabėgėlius. Jei pabėgėlis pažeidė įstatymus, jų nesilaiko ir kelia sumaištį pabėgėlių gretose, jį reikia nedelsiant per jūrą grąžinti į jo gimtuosiuos namus. Mūsuose turi būti tvarka, nes mes gyvename demokratiniame, o ne chaotiškame pasaulyje.
Vakarų valstybės, Jungtinės Amerikos Valstijos ir kitos įtakingos pasaulio valstybės privalo nedelsiant spręsti problemas Sirijoje, Libijoje, Irake ir Afganistane. Iniciatyva turi būti ES rankose. Užtenka sėdėti ir krapštyti nosį – kartais reikia ir rimtą darbą atlikti, nes kai pažiūri į ES diplomatinį korpusą, tai supranti, kad jie ten tik tenisą puikiai moka žaisti.
Problemos išvardytose valstybėse privalo būti išspręstos bet kokiomis priemonėmis. Jei reikia tose valstybėse pastatyti diktatorių, kuris garantuotų taiką ir saugumą žmonės, tai reikia tokį rasti, pastatyti ir jį remti. Jei reikia siųsti pasaulio valstybių (Jungtinių Tautų iniciatyva) kariuomenę į tas šalis ir ten įvesti tvarką, tai taip ir turi būti padaryta. Užtenka žodžių – daugiau darbų. Problema turi būti išspręsta.
Kai tose šalyse, kuriose dabar vyksta pjautynės, įsivyraus taika, tai visus, pabrėžiu, visus pabėgėlius garbingai, su šypsena veide per jūrą išlydėti į jų gimtuosius namus. Pamojuoti rankele ir palinkėti jiems laimingo kelio. Vėliau, kai atstatys savo valstybes, kai sutvirtins jos pamatus ir sukurs sau gerovę, mes paprašysime iš jų grąžinti skolas.
Štai šis trečias variantas yra pats tinkamiausias ir žmogiškiausias, o svarbiausia – visiems saugiausias. Ar ne taip?