Socialiniuose tinkluose pastebėjau, kad diskusija apie karą Ukrainoje vyksta trimis kryptimis.
Pirma kryptis yra tvirta nuostata, kad Ukraina yra gėris, kurį reikia ginti. Jie kalba apie Ukrainą, jos pergales ir linki jai sėkmės.
Antra kryptis turi savo tvirtą nuostatą, kad Rusija yra teisi, kad ji kovoja su blogiu. Tačiau jie savo poziciją išsako atsargiai, aplinkiniais keliais, skleidžia abejones, siūlo padiskutuoti ir taip toliau ir panašiai.
Kartais jie aršiai atakuoja, na, taip kaip rašistai moka. Iš karto puola žeminti žmogų, o ne diskutuoti. Jei galėtų, tai į snukį duoti, o jei turėtų ir nebijotų atsakomybės, tai šautų ar truputį pakankintų.
Yra trečia kryptis, tai žmonės, kurie sako, kad Ukraina nėra mūsų problema. Nereikia apie ją kalbėti. Reikia kalbėti apie savo valstybę, savo problemas, nes, žiūrėk, politikai naudojasi proga, prikabina visiems makaronų, o tuo tarpu prastumia sau naudingus projektus.
Galimai, nežinau, nenagrinėjau šio klausimo. Tačiau tikrai gerai žinau, kad karo metu turi, privalai pasirinkti vieną pusę ir ginti ją iš visų jėgų, nes jei esi per vidurį, jei esi ne skaidrus, o drumzlinas, tai esi niekam nereikalingas ir neįdomus. Skudurėlis ir tiek.
Taip pat norėčiau pridurti, kad šiuo metu Ukrainoje yra sprendžiamas Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės klausimas. Nekalbėti apie tai, nepadėti, neremti Ukrainos vyrų reiškia viena, remti ir padėti rašistams.
Šiuo metu didžiausia Lietuvos problema yra karas Ukrainoje ir visas dėmesys, pastangos ir jėgos turi būti skirtos Ukrainos pergalei.
Kai karas, žmonių žudynės pasibaigs, kai rašistai pasitrauks iš Ukrainos žemių, bus galima grįžti prie savų reikalų ir atsiduoti jiems pilnai, taip pat padiskutuoti apie priežastis, karo metodus ir taktiką bei kitus dalykus.