Kas būtų Gabrielius, jei jis būtų ne Landsbergis, o, pavyzdžiui, Gudaitis, Jonaitis ar kita pavarde žmogus?
Jis toliau dirbtų Užsienio reikalų ministerijoje klerku. Nešiotų popieriukus, skaitytų dokumentus, kartais juos rašytų ir žemai lenktų galvą prieš savo viršininkus. Tiesa, dar neaišku, ar jis dirbtų Užsienio reikalų ministerijoje, nes be pažinčių ten, kaip kalba žmonės, patekti yra sunku.
O dabar Gabrielius Landsbergis pirma tapo Užsienio reikalų ministerijos klerku. Vėliau tapo Europos Parlamento nariu. Dar vėliau šoktelėjo į konservatorių partijos vadovus. Ir dar vėliau jau beveik buvo užsikabinęs už kraštų ir buvo belikę tik truputį atsispirti ir užšokti į Lietuvos premjero postą. Pamenate, mūsų „objektyvioji“ spauda net buvo pradėjusi reklaminę akciją – Gabrielius Landsbergis yra pasirengęs užimti premjero postą!
Vytautas Landsbergis, matyt, daug pastangų įdėjo, kol paklojo savo anūkui tiesų kelią į valdžios olimpą. Truputį trūko iki jo užlipti, bet juk tai nėra pabaiga.
Nepotizmas – tarnybinės padėties naudojimas savo giminėms proteguoti. Nepotizmą mes niekiname. Nepotizmą mes smerkiame. Nepotizmą mes laikome korupcine apraiška. Mes reikalaujame nepotizmą pašalinti iš visų Lietuvos valstybės institucijų. Tikra tiesa, tik su viena išlyga. Landsbergio nepotizmas, pasirodo, yra ne nepotizmas, o rūpinimasis Lietuvos valstybe.
Net ranka sudrebėjo, kai parašiau paskutinius tris žodžius. Tik nežinau, dėl kokios priežasties: ar dėl to, kad vieniems viskas yra galima, o kitiems – ne? Ar dėl to, kad rūpinsis ir globos Lietuvą?
Dvigubi standartai. Taisyklės yra sugalvotos jums, runkeliai, o mes, elitas, gyvensime pagal savo „poniatijas“. „Kas jums yra nepotizmas, tas mums yra sunkus ir alinantis darbas Lietuvai, aukojimas savų asmeninių interesų jūsų gerovei kurti“, – sako elitas.
Šiuos žodžius įrėminu ryškiomis kabutėmis.
Iki pat pastaruju 2 metu niekad neisijungdavau i saipymosi is V.Landsbergio chora, tai izulus Anuko stumimas pastate pries fakta kaip pries Didziaja Kinu siena, kurios nei apeisi, nei perlipsi. Sakykim (sakykim!), o stebukle, Gabrielius staiga taps politikos ir kitoks genijus („visu mokslu korifejus” – pamenate apie ka?) ir kazka nuveiks Lietuvos valstybes ir joje gyvenanciu zmoniu labui. Tai visa jo veikla a priori perbraukta vienu riebiu nepotizmo precedento pavyzdziu ir legionu „anuku” priplusianciu per to pavyzdzio atvertas duris. Ar jus manote , kad per tas nepotizmo Pandoros skrynios dangti priplus angelai? Anuko pavyzdys dar karta ir dar karta pastato Lietuva prie dilemos kas yra auksciau: istatymas ar asmenybe.Ir is azijos traukos mes istruksime tik tada kai teisingai atsakysime i si… Skaityti daugiau »
..reikalauti is sielos kastratu dvasingumo , morales , Tautos interesu rupinimasi , utopija .Politiniai egoistai rupinasi TIK savo asmenine ir anuku gerove ..
psichologiniu smurtu.Jie yra apgailėtini.
musė išmesta iš barščių
todel labai gerai pamenu ,kaip putojo senis Landzbergis 89 m.Privelegijos,nepoizmas,korupcija ir tt.O pats pasyrodo,dar suktesnis ir uz sovietus.Gerai, kad viska pamatem kaip ant delno.
Niekaip negaliu suprasti, nejaugi 60 proc. TS-KD partijos narių yra be sąžinės, padlaižiai? Kaip jie gali toleruoti tokį akiplėšišką, niekuo nepagrįstą Anūko stūmimą į aukščiausius postus? Nejaugi jiems tai normalus elgesys?
Paklauskit politikų ko nors KONKRETAUS. Nė vienas nieko KONKRETAUS jums neatsakys. Jie nežino. Jie NIEKO nežino, nes jie yra neišmanėliai. Užtat VISI politikai yra: melagiai, akiplėšos, kyšininkai ir padlaižiai be sąžinės. Kas yra sąžinė nežino net „išrinktoji tauta”. Tokio žodžio Talmude nėra ir niekada nebuvo.
jie fanatikai
Jos Didenybė Baimė stuma dieduką, anuką ir visus konservatoriais besivadinančius liberalus į nusikalstamus, nelogiškus,jiems patiems kenkiančius veiksmus ir kalbas, nepaisnt padorumo, sąžinės, kultūros. Tai baimė, kad gali atsirasti dokumentuoti įrodymai apie tai, apie ką dar tik kalbama, baimė, kad kažkas kitas ar partija, padarys ką nors gero Lietuvai ir bus nukarūnuotas jų įsikalbėtas neprilygstamumas, baimė, kad jų privilegijos ir nešvarūs pinigai vieną dieną gali dingti, baimė, kad jų susikurtos „saugumo zonos” gali subliukšti, statytiniai, gerai išmokę užsakovų „lankstumą”, pereiti į kitą barikadų pusę, baimė, kad jų niekinti, pravardžiuoti, laikomi žemesne kasta oponentai, neperims konservatoriškos paniekos ir prasivardžiavimo „kultūros”, o pasiremdami įstatymu ir visuomenės palaikymu, ramiai politikos taetiufams parodys vietą politikos užribyje.