Kas būtų Gabrielius, jei jis būtų ne Landsbergis, o, pavyzdžiui, Gudaitis, Jonaitis ar kita pavarde žmogus?
Jis toliau dirbtų Užsienio reikalų ministerijoje klerku. Nešiotų popieriukus, skaitytų dokumentus, kartais juos rašytų ir žemai lenktų galvą prieš savo viršininkus. Tiesa, dar neaišku, ar jis dirbtų Užsienio reikalų ministerijoje, nes be pažinčių ten, kaip kalba žmonės, patekti yra sunku.
O dabar Gabrielius Landsbergis pirma tapo Užsienio reikalų ministerijos klerku. Vėliau tapo Europos Parlamento nariu. Dar vėliau šoktelėjo į konservatorių partijos vadovus. Ir dar vėliau jau beveik buvo užsikabinęs už kraštų ir buvo belikę tik truputį atsispirti ir užšokti į Lietuvos premjero postą. Pamenate, mūsų „objektyvioji“ spauda net buvo pradėjusi reklaminę akciją – Gabrielius Landsbergis yra pasirengęs užimti premjero postą!
Vytautas Landsbergis, matyt, daug pastangų įdėjo, kol paklojo savo anūkui tiesų kelią į valdžios olimpą. Truputį trūko iki jo užlipti, bet juk tai nėra pabaiga.
Nepotizmas – tarnybinės padėties naudojimas savo giminėms proteguoti. Nepotizmą mes niekiname. Nepotizmą mes smerkiame. Nepotizmą mes laikome korupcine apraiška. Mes reikalaujame nepotizmą pašalinti iš visų Lietuvos valstybės institucijų. Tikra tiesa, tik su viena išlyga. Landsbergio nepotizmas, pasirodo, yra ne nepotizmas, o rūpinimasis Lietuvos valstybe.
Net ranka sudrebėjo, kai parašiau paskutinius tris žodžius. Tik nežinau, dėl kokios priežasties: ar dėl to, kad vieniems viskas yra galima, o kitiems – ne? Ar dėl to, kad rūpinsis ir globos Lietuvą?
Dvigubi standartai. Taisyklės yra sugalvotos jums, runkeliai, o mes, elitas, gyvensime pagal savo „poniatijas“. „Kas jums yra nepotizmas, tas mums yra sunkus ir alinantis darbas Lietuvai, aukojimas savų asmeninių interesų jūsų gerovei kurti“, – sako elitas.
Šiuos žodžius įrėminu ryškiomis kabutėmis.